L. Kvedaravičius: smerkti rinktinę yra žema, o jos laukia šviesi ateitis (interviu)

Krepšinio specialistas Linas Kvedaravičius pripažįsta – jaunieji rinktinės krepšininkai neatlaikė finalo rungtynių įtampos, o antrajame kėlinyje ištikęs žaidimo štilis Lietuvai dvikovoje su prancūzais kainavo aukso medalius.

Visgi buvęs krepšininkas skatina neliūdėti ir jokiu būdu nesmerkti į Tėvynę su sidabro medaliais grįžtančių vyrų.

- Sutinkate, kad rungtynės buvo pralaimėtos dar antrajame kėlinyje?, - pradėjome pokalbį su L. Kvedaravičiumi.

- Žinoma. Jaunų žaidėjų pasirodymas aikštėje leido varžovams pajusti didžiulį pasitikėjimą savo jėgomis, o vėliau pakreipti rungtynes sau palankia linkme buvo beprotiškai sunku.

- Po finalo išgyvename dvejopus jausmus...

- Kuo aukštesnė vieta čempionate – tuo geriau. Laimėti paskutiniąsias rungtynes visada yra maloniau. Tačiau turime situaciją vertinti realiai – šiame finale buvome tiesiog silpnesni. Antroji vieta, žinant visą čempionato eigą, Lietuvai yra puikus pasiekimas. Už mūsų nugarų liko ne tik ispanai, tačiau ir visa eilė kitų galingų komandų. Tikrai neturime dėl ko liūdėti.

- Jonas Kazlauskas pripažino, kad jauni žaidėjai (Jonas Valančiūnas, Donatas Motiejūnas, Mindaugas Kuzminskas) perdegė, reikiamu metu neapsigynė. Ar treneris turėjo kitą pasirinkimą?

- Keitimus daryti reikėjo, tačiau galbūt ne taip drastiškai.  Žaidėjus reikėjo įvedinėti vieną po kito. Aikštėje jau virė kova taškas į tašką. Jauni žaidėjai tiesiog nebuvo pasiruošę tokio lygio dvikovai. Tų kelių minučių užteko, kad įkristume į gilią duobę, iš kurios ir neišsikapstėme.

- J. Valančiūnas į čempionatą važiavo kaip pagrindinis komandos centras, o jo eigoje tapo trečiąja pasirinkimo opcija. D. Motiejūnas taip jau uostęs NBA parako, M. Kuzminskas visu gražumu atsiskleidė prie buvusio Kauno „Žalgirio“ stratego Joano Plazos. Kada šie vyrai pagaliau užsigrūdins rinktinės lygmenyje?

- Manau, šis čempionatas jiems buvo labai gera mokykla, Jie tobulėja, įgauna didelės patirties. Niekas negimė mokėdamas, viskam reikia laiko. Tikiu, kad kitos pirmenybės jiems bus visiškai kitokios.

- Rinktinės skautas Benas Markevičus dar prieš mačą teigė, kad prancūzai naudoja tuos pačius derinius, kaip ir tarpusavio akistatoje antrajame etape. Ar išties prancūzai žaidė taip pat?

- Varžovai žaidė šiek tiek kitaip. Pirmoje rungtynių pusėje atakas sąmoningai baigdavo tie žaidėjai, iš kurių to nesitikėjome. Manėme, kad pagrindinės atsakomybės imsis Tony Parkeris, o mūsų krepšiui grasino aukštaūgiai. Tai buvo kruopščiai paruošti namų darbai. Jie mus pergudravo, nesugebėjome tinkamai sureaguoti į tokį taktikos pasikeitimą.

- Viešojoje erdvėje visi tradiciškai pasikirsto į įvairias stovyklas. Koks jūsų požiūris į nuomonės reiškimą viešai? Bene taikliausiai pastebėjo J. Kazlauskas, kad kritiką jis priima, tačiau negali susitaikyti su tuo, kad kritikuojama su aiškiai išreiktu noru įgelti, pašiepti, pasityčioti...

- Visi žinome, kad lietuviai mėgsta pasityčioti iš kitų nelaimės. Tai yra neteisinga rinktinės atžvilgiu, ypač vykstant čempionatui. Kritika reikalinga, tačiau ji turi būti pasverta, jokiu būdu neįžeidinėjanti. Neturime teisės įžeidinėti nei trenerių, nei žaidėjų, nei aptarnaujančio personalo. Jie savo darbą atlieka iš visos širdies. Smerkti yra žema. Tokie žmonės besityčiodami tik parodo savo lygį.

- J. Kazlauskas pripažino, kad šiais metais už borto likę krepšininkai dar nėra priaugę rinktinės lygio. Kurie žaidėjai turėtų pasitempti labiausiai ir savo vertę bandytų įrodyti kitą vasarą?

- Metai prabėga greitai. Principas turi išlikti toks pats – žaisti turi geriausi. Galbūt pasaulio čempionate galėtume išmėginti jaunesnius žaidėjus. D. Motiejūno ir J. Valančiūno pavyzdžiai rodo, kad jiems reikia tokio varžybų rango patirties. Natūralus kartų kaitos variantas yra daug labiau priimtinesnis, nei drastiškas pasirinkimas.

Manau, kad tokie žaidėjai kaip Vytenis Čižauskas ir Adas Juškevičius yra labai arti rinktinės ir savo vertę toliau įrodinės Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) bei užsienio pirmenybėse. Neatmesčiau ir kitų žaidėjų atsiskleidimo galimybės. Taip pat negalime užmiršti Simo Jasaičio ir Pauliaus Jankūno. Tvirtai tikiu, kad lietuviai savo pasiekimais mus džiugins dar ne vienus metus.