Negalima ant sportininko riktelėti, krepšininkas po varžybų negali išeiti iš arenos, kol neatsisveikins su prie aikštelės esančiais žiūrovais, prie durų į salę nėra tikrintojų ir niekam nerūpi, ar žmogus turi bilietą. Japonijoje dirbantis Antanas Sireika nesunkiai užpildytų visą sąsiuvinį potyriais, kurie jo laukė šioje tolimoje Azijos valstybėje.

Pakerėjo japonus

Vis dėlto nuo 2012-ųjų birželio Tekančios Saulės šalyje plušančio lietuvio didžiausias ir maloniausias atradimas – pagarba treneriui.

"Reikėjo nugyventi 57 metus, kol sulaukiau tos dienos, kad ir treneris gali būti gerbiamas žmogus. Tokios pagarbos nepatyriau per visą karjerą Lietuvoje, kokios sulaukiau vos pradėjęs dirbti Japonijoje", – šyptelėjo A.Sireika, kartu su japonų "Link Tochigi Brex" komanda atvykęs į Lietuvos pajūryje surengtą treniruočių stovyklą.

"Vieną dieną agentas pasiūlė: gal nori nuvažiuoti į egzotišką šalį? – A.Sireika atskleidė, kokiais keliais atsidūrė tolimojoje Japonijoje. – Iš pradžių buvau nutaręs dirbti arčiau namų – Europoje. Pasiūlymas sugundė, tačiau iš karto neatsakiau. Nuvykau pasižiūrėti, susitikau su klubo prezidentu, generaliniu vadybininku. Sužinojau apie komandą, apie tikslus. Surengiau treniruotę."

Auksinės Lietuvos rinktinės, 2003 m. po 64 metų pertraukos triumfavusios Europos čempionate, vyriausiasis treneris savo bendravimu, profesionalumu ir titulais pakerėjo japonus. Jau kitą dieną jie pakvietė Šiaulių miesto garbės pilietį pasilikti.

"Mes norime, kad jūs, garsus treneris, čia pasiliktumėte", – prašė prezidentas, pasiūlęs lietuviui geras sąlygas.

Šturmavo nežinomą viršūnę

"Netikėtai sau pačiam likau, – daugiau nei metų senumo dienas prisiminė strategas. – Sunku buvo net pagalvoti, kad pasiliksiu tolimame krašte – kitame pasaulyje. Šiandien tokiu sprendimu labai džiaugiuosi. Niekas iš lietuvių krepšinio trenerių dar nedirbo Japonijoje. Mūsų tautiečiai pramynė takus Kinijoje. Tačiau ši šalis ir Japonija – skirtingi dalykai. Buvau tarsi alpinistas, kuris šturmuoja nežinomas aukštumas, arba keliautojas, bandantis save žygiuose į ašigalius."

Nuo praėjusių metų birželio lietuvio miestu tapo Uconomija. Nuo Japonijos sostinės Tokijo iki Točigio prefektūros centro netoli – 120 km, tačiau kelionė užtrunka, nes kelias eina vien per priemiesčius.

"Japonija – tankiai apgyvendinta šalis. Nebesistebiu, kad grįžtant iš Tokijo į Uconomiją ar važiuojant į sostinę nepamatysi laukų – kelias eina vien per miestelius ir gyvenvietes, – juokavo A.Sireika. – Ir pati Uconomija – kone Tokijo priemiestis."

Anot krepšinio specialisto, miestas, kuriame jis apsigyveno, Lietuvoje būtų didžiausias, tačiau Japonijoje 700 tūkst. gyventojų turintis miestas išties tik miestelis.

Lietuviui buvo suteiktas trijų kambarių butas kotedže. "Normaliai įsikūriau, – buities sąlygas įvertino lietuvis. – Tačiau automobilio negavau – vežioja komandos treneris."
Šiemet A.Sireikai gyvenimas pralinksmėjo – klubo vadovai sutiko, kad jis išsikviestų asistentą lietuvį, 1992 m. Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalininką 45-erių Darių Dimavičių, kuriam buvo suteiktas butas už kelių durų tame pačiame pastate.

Santykiai su žmonėmis

Lietuvį nuo pirmųjų dienų ėmė stebinti gyvenimas, visiškai kitoks nei Nemuno krašte.

"Pirmasis barjeras, pasitaikęs mano japoniškame kelyje, – kad turėjau perprasti santykius su žmonėmis, – pasakojo buvęs Kauno "Žalgirio" treneris. – Ten visai kitokia aplinka, kitoks dėmesys vienas kitam. Kaip įprastai, per treniruotę riktelėjau, visi krepšininkai ėmė į mane žiūrėti. Vėliau vietiniai asistentai paaiškino, kad garsiau rėkti – nepriimtina. Tai lyg žmogaus, ant kurio šūktelėjai, įžeidimas. Lietuvoje, ne paslaptis, treneris taip nusikeikia, kad net girdi žiūrovai. Japonijoje to nėra, nes ten žmonės gerbia vieni kitus. Net eidami per gatvę vienas kitam nerėkia: "Ei, tu, Vitai, Petrai!", o prie sankryžos pereina į tą pačią gatvės pusę arba paskambina žmogui telefonu."

Su panašiomis situacijomis K.Sireika susidūrė ne kartą: prieš įeidami į populiarius fitneso ar treniruoklių klubus žmonės pasišneka, o salėje pluša tylėdami. Kiekvienas žino, kad vienoje erdvėje – daug žmonių, tad kas bus, jei kiekvienas ims kalbėti.

Japonų treneriai nešaukia garsiai – sportininkų nebara. Jie verčiau ilgiau, bet kantriai jam aiškins, ko nori.

"Jeigu krepšininkas blogai sužaidė, vadinasi, treneris jam gerai neišaiškino, kaip reikia žaisti", – tuo jau nesistebi A.Sireika.

Žmonai pokyčiai patiko

Anot pašnekovo, kai jo žmona Aurelija per Naujuosius metus aplankė vyrą, beregint pastebėjo pokyčius. A.Sireikienės teigimu, jos antroji pusė tapo ramesnis, nepiktas ir tyliau kalbantis.
"Ar visada toks būsi, klausė Aurelija, – juokėsi A.Sireika, prisiminęs susitikimą su žmona. – Aš pats nepastebiu, kad esu ramesnis, bet jei artimas žmogus tai įžvelgė – gražu. Juokavau su žmona, kad kokia aplinka, toks ir žmogus."

Treneriui iš Lietuvos taip pat patiko krepšininkų ir žiūrovų bendravimas.

"Žaidėjai, net jei pralaimi ir yra liūdi, niekada neišeis iš salės, kol neatsisveikins su žiūrovais, neapsuks rato ir nepalies rankomis pirmose eilėse buvusių sirgalių. Bendrauti su aistruoliais yra jų darbas. O žmonės, nors komanda ir pralaimi, nepakyla nuo suolų anksčiau nei baigiasi varžybos. Jie laimingi, kai krepšininkai atsisveikina su jais, o jei dar suraito autografą – būna devintame danguje", – pasakojo ilgametis "Šiaulių" komandos vairininkas.

Gauna nemažus atlyginimus

"Link Tochigi Brex" komanda praėjusiame Japonijos čempionate neblizgėjo – aukščiausios lygos čempionate tarp aštuonių komandų užėmė šeštąją vietą. Šiemet čempionate bus pokyčių – rungtyniaus 12 ekipų, suskirstytų į dvi konferencijas.

Japonų klubuose gali žaisti po du legionierius.

"Ne tik mūsų, bet ir kitose komandose užsieniečiai yra lyderiai, nes vietinis krepšinis nėra itin aukšto lygio", – pripažino A.Sireika.

Nors japonų ekipos vos įveiktų Lietuvos nacionalinėje krepšinio lygoje žaidžiančius penketukus, tačiau krepšininkai yra profesionalai, gyvenantys iš krepšinio ir gaunantys nemažus atlyginimus.

"Japonija brangi šalis, tačiau ir žaidėjams mokami pinigai yra dideli, – pasakojo treneris. – Nėra ko lyginti su Lietuva ir aplinkinėmis mūsų valstybėmis."

"Link Tochigi Brex" ir kitų ekipų legionieriai – vidutiniokai pagal krepšinio gradaciją, meistriškumu panašūs į tuos, kurie rungtyniauja ir Lietuvoje.

Paprastai amerikiečiai svajoja iš ten išvežti lagaminus – žaisti Senajame žemyne, Eurolygoje. Nors jie žino, kad Europos komandos mokės mažiau, tačiau sportininkai nori aukštesnio lygio.

A.Sireika siekia savo klubo valdžiai ir japonų krepšininkams įrodyti, kad ne vien amerikiečiai moka žaisti krepšinį.

Todėl lietuvis ir siekė surengti treniruočių stovyklą gimtojoje šalyje, kad galėtų parodyti, jog net ne stipriausi Lietuvos klubai pranoksta japonus ir kartu su jais žaidžiančius amerikiečius.

Dievinamas Amerikos krepšinis

"Labai sunku įtikinti, – neslėpė A.Sireika. – Jei tai pavyktų, būtų didžiausia misijos sėkmė. Iki šiol, kai pasakodavau apie Lietuvos krepšininkus, japonai į mane žiūrėdavo, klausydavo, bet mandagiai atsakydavo, jog apie juos niekur nėra parašyta."

Anot trenerio, šioje šalyje labai vertinama sportininko biografija, jo titulai.

"Jei neturi įspūdingesnio gyvenimo aprašymo, japonams įspūdžio nepadarysi, – šypsojosi specialistas. – Juos galima suprasti – savo regione su daug kuo nebendrauja – nei su kinais, nei su korėjiečiais. Japonams pavyzdys – Amerikos sportas, NBA lyga. Jie žino tik aukščiausio lygio sportininkus."

Tačiau A.Sireika jau mato pirmąsias kregždes.

"Mes su japonų klubo prezidentu gerai sutariame, jis pradėjo tikėti manimi, – pasidžiaugė lietuvis. – To įrodymas – stovykla Lietuvoje. Jis negali atsistebėti, kaip tokia maža šalis turi tiek krepšininkų ir dar gali kautis su Amerika. Prezidentas neįsivaizduoja, kad man vadovaujant 2004 m. mes įveikėme amerikiečius."

Paklaustas, ar japonai taupo, treneris nedvejodamas pasakė – taip.

"Kai įkalbėjau prezidentą rengti stovyklą Lietuvoje, jis prašė, kad gyventume neprabangiame viešbutyje, – atviravo A.Sireika. – Kai pasakiau gero Lietuvos viešbučio kainą, vadovas nudžiugo – pigiau nebūna. Reikia jį suprasti, Klaipėdoje viena para viešbutyje su maitinimu kainuoja apie 170 litų, o Tokijuje – net 700."

Kitų sporto šakų šešėlyje

"Krepšiniui sunku konkuruoti su kitomis, senas tradicijas Japonijoje turinčiomis sporto šakomis, – pripažino pašnekovas. – Populiariausio žaidimo laurais pasidabinęs beisbolas. Po to – futbolas. Ypač vyrišką sportą išpopuliarino japonų moterys, tapusios pasaulio čempionėmis. Japonams taip pat patinka tinklinis, golfas. Nors žemės kainos kosminės ir vietiniai ją brangina, pakilus lėktuvu galima matyti daugybę golfo laukų."

Tačiau Uconomijos gyventojai aktyviai lanko krepšinio rungtynes.

"Žmonių susirenka, vis dėlto tai didelis miestas, – tai, kad kiekvienas rungtynes stebi apie 3 tūkst. žiūrovų, nesureikšmino lietuvis. – Gal eina todėl, kad pramogų mieste nėra daug."
Trenerį stebina žmonių sąmoningumas. Esą jie perka bilietus, kurių kaina svyruoja nuo 20 iki 80 JAV dolerių, nors prie durų nestovi kontrolieriai ir niekas bilietų šaknelių nenuplėšia.

"Japonai žino, jog iš jų pinigų išsilaiko klubas. Nėra nė vieno zyziančio, kad įvestume į rungtynes nemokamai. Tai man buvo labai netikėta, o ten – įprasta", – sakė A.Sireika.