Problemos ir džiaugsmai
Vienu metu salėje - trys treneriai
Laikas skaičiuoja bėgančias mokslo metų dienas, finišuoja svarbiausios respublikinės moksleivių krepšinio varžybos. Greitai paaiškės, kaip atrodys Vlado Knašiaus krepšinio sporto mokykla tarp savo profilio įstaigų šalyje. Primename, kad 2002-2003 metų sezoną klaipėdiškiai buvo treti varžydamiesi su 62 sporto mokyklomis.
Kalbamės su Vlado Knašiaus krepšinio sporto mokyklos direktoriumi Stasiu Kaupiu.
- Nenorėčiau įvykiams užbėgti už akių, bet tikiu, kad ir šiemet neblogai atrodysime.
- Matyt, į šių pasiekimų kraitį didelį indėlį įdeda krepšininkai?
- Esu patenkintas darniu krepšinio trenerių korpusu. Tai kompetentingi, darbštūs devyni specialistai: trys treneriai ekspertai, vienas – nacionalinės kategorijos, keturi sporto treneriai. Jie dirba iš peties, komandos dalyvauja visose mūsų mokyklai privalomose varžybose. O siekti rezultatų, varžytis su stipriais konkurentais - nelengva. Juk mes petys į petį susiremiame su tokiomis galingomis A.Sabonio, Š.Marčiulionio, Vilniaus ir Kauno krepšinio mokyklomis. Jos – didelės, specialios, turtingos ir kultivuoja tik krepšinį. Vadinasi, šių įstaigų vadovai sprendžia vieną galvosūkį – krepšinio reikalus. Klaipėdiškiai, be krepšinio, daug rūpesčių turi dėl rankinio ir tinklinio. Ne paslaptis, kad “saboniukai” ir “marčiulioniukai” žymiai sėkmingiau dalyvauja moksleivių varžybose, dažnai skina aukščiausius apdovanojimus.
Beje, mus, provincialus, stebina, kad pavyzdžiui, finalinės moksleivių komandų kovos vyksta tik Kaune arba Vilniuje. Savaime aišku, kad pirmąsias vietas dažniausiai užima sostinės arba Laikinosios sostinės komandos. Nors aikštelėje kovos klostosi permainingai, “saboniukams” ar “marčiulioniukams” kartais padeda ir abejotini teisėjų sprendimai.
Žaidimų finalines kovas sėkmingai galėtų kartais surengti Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir kiti miestai. Juk “toje provincijoje” ir salių yra, ir patirties organizatoriai nestokoja, ir krepšinio lygis bei populiarumas nenukentėtų.
- Aną kartą užėjęs į sporto salę, pamačiau tokį vaizdą: vienu metu treniravosi trys komandos, jiems vadovavo trys strategai.
- O ką daryti? Taip būna, nes trūksta sporto salių. Tik keturiose mokyklose esame priimti. Ir už tai ačiū. O krepšininkų – visas būrys...
Galiu priimti ir naujų trenerių, yra vaikų, norinčių kultivuoti šią sporto šaką. Kol kas tai įgyvendinti negaliu.
Prisiminkime, kiek, pavyzdžiui, per pastaruosius dešimt metų pastatėme sportų salių? Turbūt lengviau būtų pasakyti, kiek jų praradome: užsidarė Celiuliozės kartono gamyklos, Baldų fabriko, Bandomosios ir Vakarų laivų remonto įmonių sporto bazės.
Gal ir gandą išgirdau. Žadama pramonės poreikiams perimti Melnragės sporto salę. Sako, naują pastatys. Kur? Geriausia, žinoma, būtų pietinėje miesto dalyje, ten ji labai reikalinga: daug gyventojų, daug vaikų.
Deja. Peršama jau mintis, kad gerai būtų ją statyti Mažojo Kaimelio teritorijoje. Kodėl? Ar todėl, kad tame rajone gyvena daug turtingų, įtakingų tėvų (verslininkų), kuriems norėtųsi, kad vaikai sportuotų šalia namų.
O juk šioje miesto dalyje yra “Žalgirio” sporto rūmai, “Žemynos” vidurinė mokykla, Krikščioniškasis koledžas (su nauja sporto sale!). Universiteto miestelyje planuojama sporto salė. Pretendentų įvykdyti tą svajonę – daug. Ar netars savo žodžio lobizmas?
- Direktoriau, Vlado Knašiaus krepšinio sporto mokykla paruošia neblogų žaidėjų ir “Neptūnui”, ir “Naftai-Uni-Laivitei”, ir “Lemminkainen”. Ko reikia, kad tos komandos galėtų sėkmingiau kautis šalies čempionatuose?
- “Neptūne” žaidžia aštuoni, “Naftoje-Uni-Laivitėje” - keturi “knašiukai”, “Lemminkainen” visos žaidėjos – vakarykščios mokyklos auklėtinės. Pastarosios tik “apsišaudo” čempionate. Noriu pagirti trenerę Ramunę Kumpienę, kuri sugeba psichologiškai ir dvasiškai nuteikti merginas žaisti su pajėgiomis varžovėmis.
Mano nuomone, mūsų jaunimo komandas reikia sustiprinti profesionaliais, patyrusiais žaidėjais. Tada ekipos subręs, bus pajėgios kautis su asais. Gaila, kad šiandien mūsų klubas nepajėgus nupirkti aukštos klasės žaidėjų. Ir dar. Mūsų gabūs, jauni krepšininkai per porą sezonų subręsta savo komandose, juos pastebi kitų klubų strategai ir... prisivilioja, t.y. moka didesnes algas, negu krepšininkas gauna Klaipėdoje. Taigi paruošiame gerą sportininką ir neturime galimybės jo išsaugoti pas save. Žodžiu - padėtis be išeities.
- O rėmėjų pagalba?
- Tikrų, stiprių, nuolatinių rėmėjų kaip ir neturime. Vienas kitas padeda. Pažiūrėkime, kokia tuo klausimu politika Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Mažeikiuose. Tad ar nuostabu, kad tuose miestuose reprezentacinės komandos stiprios, viskuo aprūpintos. Šiandien didysis sportas brangus, vienu kitu šimtuku skylių neužkaišiosi, be rimtos miesto valdžios paramos ir jos “suagituotų” stiprių ir nuolatinių rėmėjų dosnesnės rankos – nei vežimą pajudinsime, nei iš duobės išsiropšime. Priešingu atveju – dar ilgai braidysime provincializmo baloje, matysime nuo mūsų tolstančius varžovus.
- Direktoriau, pagrindinę salę pasidažėte, estetiškai atrodo. Bet kokie nepatikimi, senut senučiai krepšinio stovai, pernelyg kukli švieslentė...
- Teisingas pastebėjimas. Didelius krūvius tie stovai atlaikė. Tiek smūgių! Stengiausi įsigyti naujus, modernius krepšinio stovus, švieslentę. Kol kas tik pažadais maitinamės.
Galiu pasidžiaugti gautu komerciniu pasiūlymu (autorius: UAB “Sporto topas”) įsirengti krepšinio stovo komplektą “Sportas Maxi Pro”. Tai šiuolaikinis, modernus ir įrenginys. Jo gamyba užtruktų 3-4 savaites.
UAB “Sporto topas” sutinka užsakymą atlikti su nuolaida: viskas kainuotų 19898,98 Lt su PVM.
Suprantu, kad tai svajonė. O kas uždraus svajoti?
- Įdomu, kokie mokyklos santykiai su universitetu, jo sporto klubu?
- Kiek žinau, aštuoni “Neptūno” ir keturi “Naftos-Uni-Laivitės” krepšininkai yra studentai. Įstojo be pašalinės pagalbos. Studijuoja kaip sugeba. Nors ir sunkiai materialiai gyvena, bet į sportinius nuopelnus neatsižvelgiama ir už mokslą krepšininkai privalo mokėti.
Žodžiu, universiteto ir miesto sportinių organizacijų santykiai galėtų būti dalykiškesni, artimesni, abiem pusėms naudingesni.
Naujausi komentarai