Praeityje vienos įtakingiausių pasaulio krepšinio asmenybių, Maskvos CSKA ir buvusios SSRS rinktinės stratego Aleksandro Gomelskio atminimo taurės turnyras neįsivaizduojamas be Kauno „Žalgirio„. Kodėl – apie tai ir kitomis krepšinio temomis mielai sutiko pasikalbėti A.Gomelskio sūnus Vladimiras, žinomas Rusijos televizijos kanalo „NTV+“ komentatorius.

Priešai – tik aikštėje

– Jūsų tėvo Aleksandro Gomelskio taurės turnyro pusfinalyje CSKA žais su „Žalgiriu". Ką pirmiausiai prisimenate, kai susitinka šios komandos? – pradėjome pokalbį su V.Gomelskiu.

– Neseniai su buvusiu CSKA žaidėju Sergejumi Tarakanovu viešėjome Vilniuje, užsukome pas Šarūną Marčiulionį. Mūsų nuomonės sutapo: nieko įdomesnio buvusios SSRS krepšinyje nei superfinalai tarp „Žalgirio" ir CSKA nebuvo. Tai prisimename mes, to nepamiršo ir tas kovas stebėję krepšinio aistruoliai. Tada žiūrovų ypatingai raginti nereikėjo, jie susirinkdavo nekviečiami, nes žinojo, kad pamatys puikų krepšinio spektaklį.

– Šio turnyro organizatoriai kiekvieną kartą pageidauja matyti būtent „Žalgirį". Ar Maskvos krepšinio aistruolius Kauno komanda domina labiau nei kiti garsūs Europos klubai?

– Taip. Kitas dalykas – „Žalgirio" savininką Vladimirą Romanovą ir CSKA klubo vadovus sieja ypač šilti ryšiai. V.Romanovas visada geranoriškai atsiliepia į kvietimą dalyvauti A.Gomelskio taurės turnyre, šias varžybas planuoja prieš sezoną. Už tai noriu padėkoti mūsų draugams iš Lietuvos.

– Beveik prieš tris dešimtmečius „Žalgiris" ir CSKA įnirtingai kovojo dėl SSRS pirmenybių aukso. Buvote ir esate didelis Rusijos čempionų klubo gerbėjas. Ką praeityje jautėte Kauno krepšininkams?

– Nežinau, ar jūsų klausimas yra su politine potekste. Būsiu atviras: ne visi „Žalgirio“ žaidėjai buvo mano draugai. Tačiau Kauno komandoje žaidė Sergejus Jovaiša. Mes draugavome ir tebedraugaujame. Manau, tai truks iki paskutinių gyvenimo dienų. Aš nerungtyniavau superfinaluose, nes karjerą baigiau 1979-aisiais. Jei žaisdavome Kaune, tai po varžybų Sergejus manęs palaukdavo ir eidavome pavakarieniauti į Laisvės alėjoje buvusią „Tulpę„. Jei „Žalgiris“ ir CSKA rungtyniaudavo Maskvoje, tai aš jį pakviesdavau į restoraną. Mes bendraamžiai, vienas kitą pažįstame nuo dublerių čempionato.

Be to, Arvydas Sabonis iki šiol draugauja su Vladimiru Tkačenka, Valdemaras Chomičius – su S.Tarakanovu. Rimas Kurtinaitis dėl savo charakterio yra visų numylėtinis, kaip ir mūsų Valerijus Tichonenka. Taip, krepšinio aikštėje tarp CSKA ir „Žalgirio„ vyko karas, tačiau nebuvo nei užmuštų, nei sužeistų. Po rungtynių vyrai nuoširdžiai bendravo. Prisimenate, kai laimėjo „Žalgiris“? Juk tada į kauniečių pokylį aplaistyti aukso medalių buvo pakviesta visa CSKA komanda. Ir dauguma Maskvos krepšininkų atvyko. Tad abiejų ekipų žaidėjai tikrai nebuvo mirtini priešai.

Apie aistruolius – kita kalba, jie nepažinojo vieni kitų. „Žalgirio" gerbėjai buvo aktyvesni, jie nustelbė CSKA sirgalius, tačiau muštynių tarp kauniečių ir maskviečių, jei neklystu, nė karto nebuvo.

Lyderiams reikia pamainos

– Anuometis „Žalgiris" turėjo Arvydą Sabonį. Dabar tokio lygio žaidėjų, nuo kurių taip stipriai priklausytų komandos rezultatai, Europoje turbūt nėra?

– Tokie žmonės kaip Michaelas Jordanas ar Sabas gimsta kartą per šimtą metų. Todėl netikslinga galvoti, kad tuoj pat atsiras krepšininkas, pakeisiąs A.Sabonį. Lietuvoje išaugo Jonas Valančiūnas. Jis netrukus pradės karjerą NBA. Gal po poros metų Jonas labai patobulės ir sugebės vienas nulemti rungtynių eigą. Tačiau tokio lygio žaidėjai iškyla nepaprastai retai.

Vis dėlto labiau reikia atkreipti dėmesį ne į klubų, o į rinktinių rezultatus. Per pastaruosius 16 metų Lietuvos rinktinė Rusijos komandą įveikdavo dažniau. Dabar lietuvių rinktinėje vyksta kartų kaita, todėl šiemet per tarpusavio dvikovas triumfavo Rusijos krepšininkai. Užjaučiau Kęstutį Kemzūrą, nes jis geras treneris. O ką daryti? Negalima iš Šarūno Jasikevičiaus, Rimanto Kaukėno, brolių Lavrinovičių reikalauti tokio žaidimo, kokį jie demonstravo prieš 5–6 metus. Jie nejaunėja, todėl reikia ieškoti, kas galėtų pakeisti šiuos vyrus.

Iš Lietuvos rinktinės žaidėjų pastaruoju metu man labiausiai patinka Simas Jasaitis, nors ir jis jau ne pirmos jaunystės. Kartų kaita – natūralus procesas. Lietuvoje daug talentingų vaikinų, jiems reikia sparčiau kaupti patirtį, susižaisti.

– Kurie „Žalgirio" krepšininkai, išskyrus A.Sabonį, rungtyniavę SSRS čempionate, jums labiausiai patiko?

– S.Jovaiša. Aš buvau techniškas ir greitas, tačiau įveikti Sergejaus gynybą buvo labai sudėtinga. Jo rankos ilgos. Man dar patiko Modestas Paulauskas ir Romualdas Venzbergas. Tuo laiku Sovietų Sąjungoje tai buvo geriausia puolėjų pora. Apmaudu, kad R.Venzbergas negalėjo atstovauti SSRS rinktinei. Paminėčiau ir gynėjus Algirdą Linkevičių bei Vitoldą Masalskį. Su jais kovoti buvo labai įdomu ir sudėtinga.

– Jūs per visą karjerą rungtyniavote viename klube – CSKA. Ar tuo metu pagalvodavote apie perėjimą į kitą komandą?

– Kartą nusprendžiau iš CSKA pereiti į Taškento „Universitetą“, nes ketinau studijuoti Taškento universiteto istorijos fakultete. Taip nutariau pasielgti dėl šeiminių aplinkybių. Tai buvo mano protestas dėl tėvų skyrybų. Vis dėlto naujoje komandoje nespėjau sužaisti nė vienų rungtynių. Kai apie mano ketinimus sužinojo tėvas, jis viską sužlugdė per septynias sekundes.

– Ar prisimenate savo pirmąsias rungtynes CSKA starto penkete su „Žalgiriu"?

– Prisimenu tą 1973-iųjų mačą. Lietuvos žurnalistai rašo, kad aš CSKA starto penkete debiutavau per dvikovą su „Žalgiriu„. Iš tiesų debiutas įvyko per rungtynes su Talino “Kalev„, o varžybos su „Žalgiriu“ įvyko po keturių dienų. Pamenu, kad su kauniečiais sužaidžiau nesėkmingai. Buvau greitai pakeistas ir į aikštę įbėgau tik antrojo kėlinio pabaigoje, kai maskviečiai užtikrintai pirmavo.

Rusijoje – trenerių stygius

– Kai dėl SSRS pirmenybių aukso medalių kovojo CSKA ir „Žalgiris", komandose buvo nemažai techniškų krepšininkų, net vidurio puolėjai gerai valdė kamuolį. Dabar dauguma aukštaūgių sugeba tik aukštai pašokti, įdėti į krepšį ir įmesti iš arti. Kodėl taip atsitiko?

– Dabar į Rusijos klubus iš krepšinio mokyklų ateina aukštaūgiai, kuriuos pagal techninį pasirengimą pavadinčiau pusgaminiais. Tai ne jų kaltė, jie nėra tinginiai. Problema – treneriai. Po SSRS subyrėjimo Rusija prarado apie 65 proc. vaikų krepšinio trenerių. Jauniems vyrams nemokėjo atlyginimų, todėl jie patraukė kitais keliais. Ačiū Dievui, padėtis po truputį gerėja. Vis dėlto kvalifikuotų trenerių Rusijoje trūksta, nėra kam teisingai perteikti krepšinio pagrindų. Lietuvoje padėtis kur kas geresnė. Yra Š.Marčiulionio ir A.Sabonio krepšinio mokyklos, o dirbti jose treneriams – prestižas.

– Maždaug prieš 30 metų CSKA aikštėje labai spausdavo varžovus, nors ir turėdavo didelę persvarą. Dabar komandos taip nerungtyniauja. Ar toks žaidimo stilius jums patiko?

– Kai atėjau į CSKA, treneris pasakė, kad mokysimės spausti varžovus per visą aikštę. Buvo Valerijus Miloserdovas, Ivanas Jedeška, vėliau atėjo Stanislavas Jeriominas, Aleksandras Meleškinas. Mes ir mokėmės to spaudimo. CSKA taip žaidė aštuonis ar devynis sezonus iš eilės. Toks stilius pasiteisino, kol į krepšinio orbitą išsiveržė Valdis Valteris ir Valdemaras Chomičius. Jie mūsų spaudimą lengvai įveikdavo, todėl šio žaidimo elemento atsisakėme.

Konkurencija – naudinga

– Pastaruoju metu „Žalgirio" ir CSKA gretose – nemažai legionierių. Kaip vertinate globalizaciją? Ar ji neišvengiama? Gal galimas kitoks kelias?

– Gal ir būtų įmanoma žengti kitu keliu, tačiau kokia prasmė tai daryt? Klubas prieš kiekvieną sezoną išsikelia tikslus, kuriuos nori įgyvendinti. Kad taip atsitiktų, reikalingi tam tikro lygio krepšininkai. Jei šalyje norimo meistriškumo žaidėjų nėra, tenka kviesti užsieniečius. Jie skatina konkurenciją. Treniruodamasis ir žaisdamas su Sonny Weemsu patobulėjo žalgirietis Mindaugas Kuzminskas, CSKA komandoje, būdamas kartu su Johnu Robertu Holdenu ir Trajanu Langdonu, atsiskleidė Aleksejus Švedas.

– Ar S.Weemsas gali tapti Rusijos čempionų lyderiu?

– Pagal savo meistriškumą S.Weemsas yra vienas iš trijų geriausių lengvųjų krašto puolėjų Europoje, tačiau abejoju, kad jis CSKA ekipoje taps lyderiu ne pagal rezultatyvumą, o pagal charakterį. Jam reikia sukurti progas pelnyti taškus, jis pats nėra ypatingas kūrėjas. Manau, Sonny charakteriu nusileidžia Ramūnui Šiškauskui.

Tiki M.Kalniečio galimybėmis

– Šiemet Eurolygos finale CSKA po dramatiškos kovos 61:62 pralaimėjo Pirėjo „Olympiacos". Jūs tada pareiškėte, kad dėl nesėkmės labiausiai kaltas treneris Jonas Kazlauskas. Ar vertėjo dėl to kluptelėjimo atsisakyti Lietuvos specialisto paslaugų, juolab kad visus kitus turnyrus maskviečiai laimėjo?

– Tai klausimas labai suinteresuotam žmogui. Mes su Jonu draugaujame nuo 18 metų. Man labai apmaudu pripažinti, kad tai ypač retas atvejis, kai elitinis treneris prarado darbo vietą dėl vienų rungtynių, dėl vieno pralaimėjimo. Šiuo atveju likimas J.Kazlauskui iškrėtė piktą pokštą. Jei trenerio klausimas būtų patikėtas man, aš Joną būčiau palikęs CSKA. Tačiau klubo vadovai, atsižvelgdami į tai, kad laisvas italas Ettore Messina, priėmė sprendimą ne J.Kazlausko naudai. Ką padarysi, toks gyvenimas. Net gerus trenerius kartais atleidžia iš pareigų.

– Tarp krepšininkų, kurie galėtų įsitvirtinti NBA, esate paminėjęs „Žalgirio" įžaidėją Mantą Kalnietį. Kokie jūsų argumentai?

– Buvau 2010-ųjų pasaulio krepšinio čempionato finalo turnyre Turkijoje. Stebėjau Lietuvos rinktinės žaidimą, mačiau, kaip rungtyniavo M.Kalnietis, Tomas Delininkaitis, Martynas Pocius. Jie visi gerai pasirodė. Galiu tvirtinti, kad M.Kalnietis gali žaisti kur kas geriau nei Londono olimpiadoje. Daugumai NBA klubų reikėtų tokio krepšininko kaip Mantas. Jis galėtų būti šeštas ar septintas žaidėjas net stipriose komandose. Tuo tvirtai tikiu.

Atvirumas patinka ne visiems

– Atrodo, kad jūs visada sakote tai, ką galvojate. Prieš dvejus metus aštriai kritikavote Rusijos krepšinio rinktinės įžaidėją Sergejų Bykovą. Tada pasakėte: „Labai gaila, kad kai kurie mūsų krepšininkai gauna didelį atlyginimą tik todėl, kad turi Rusijos pasą. Pavyzdys – S.Bykovas." Dauguma komentatorių vengia aštrių posakių. Ar dėl atvirumo jums nekyla problemų?

– Darbe problemų nekyla, iš televizijos kanalų vadovų pastabų nesu gavęs. Tačiau iškyla konfliktinių situacijų su tais krepšininkais, kuriuos kritikavau. Kartą buvo labai sunkus pokalbis su mano kritikuotu Rusijos rinktinės vidurio puolėju Vitalijumi Nosovu. Mes tuo pačiu lėktuvu skridome iš Europos čempionato Prancūzijoje. Per tą čempionatą jį stipriai kritikavau, o Vitalijui ar tėvai, ar giminaičiai viską papasakodavo. Lėktuve V.Nosovas prie manęs prisėdo ir pradėjo grėsmingai reikšti pretenzijas. Jam tiesiai pasakiau, ką galvoju. Jis šiek tiek pagalvojo ir sutiko su manimi. Sunku paaiškinti, kas V.Nosovui atsitikdavo, kai jis mesdavo baudas.

Kai kurie mano klausytojai, gerai išmanantys krepšinį, teigia, kad aš neturiu teisės aštriai kritikuoti žaidėjų, ypač per ilgai trunkančius turnyrus, nes mano žodžiai greitai pasiekia krepšininkus ir jie pradeda krimstis. Su tuo sutinku. Vis dėlto man sunku nepasakyti tai, ką matau savo akimis, nors kartais tenka nutylėti.

– Ką, jūsų nuomone, šį sezoną Eurolygoje gali pasiekti „Žalgiris" ir CSKA?

– CSKA tapo didžiausią biudžetą turinčiu Eurolygos klubu, todėl jo savininkai apie jokią kitą vietą, išskyrus pirmąją, nenori ir girdėti. Jei maskviečiai nepateks tarp keturių stipriausių Eurolygos komandų, jiems tai bus nesėkmingas sezonas.

„Žalgiriui“ su dabartine sudėtimi Eurolygos „Top-16“ etapas – garantuotas. Kaip kauniečiams seksis toliau, sudėtinga nuspėti. Žalgiriečių lauks stipresni varžovai, o Kauno komandos veteranai jau jaus nuovargį. Sunku bus tikėtis puikaus žaidimo iš R.Kaukėno. Labai daug kas priklausys nuo vyriausiojo trenerio Joano Plazos, kaip jis sugebės krepšininkus nuteikti svarbiausiems sezono išbandymams.