Lietuvos vyrų rankinio rinktinės žaidėjas Arūnas Vaškevičius 7 metrų baudinius vadina neprognozuojama loterija
Niekada nekilo abejonių - atstovauti rinktinei ar ne. Daugiau nei trejus metus rungtyniauju užsienyje, uždirbu pakankamai, tačiau kiekvieną kartą, kai reikia grįžti į namus ir žaisti nacionalinėje komandoje, be jokių išlygų stengiuosi gerai atlikti tai, ko iš manęs laukiama, - tvirtino Lietuvos vyrų rankinio rinktinės vartininkas Arūnas Vaškevičius.
Bregenco (Austrija) klubo A1 Bregenz 29-erių metų legionierius buvo vienas mūsų šalies ekipos lyderių 2004 metų Europos čempionato atrankos turnyre, kuriame lietuviai, iškovoję keturias pergales, vieną susitikimą baigę lygiosiomis ir vieną pralaimėję, įgijo teisę dalyvauti atkrintamosiose varžybose.
A.Vaškevičius nustebino Lietuvos rankinio specialistus ir sugniuždė Graikijos rinktinę, per Kaune su ja vykusį mačą iš septynių 7 metrų baudinių atrėmęs net šešis (!) varžovų metimus. Žinovų teigimu, tai - labai retas, netgi išimtinis atvejis, turint galvoje, kad tokios žaidimo situacijos dažniausiai baigiasi įvarčiais.
- Per mano sportinę karjerą tokia sėkmė lydėjo pirmą kartą, - sakė interviu Kauno dienai A.Vaškevičius. - Išsiverčiu be atgamtinių jėgų ar talismanų pagalbos. Tiesiog prieš varžybas susikaupiu ir pažadu sau nė minutei neatsipalaiduoti. Kai sulaikiau pirmuosius graikų baudinius, varžovai turbūt sutriko ir vėliau mėtė jau ne taip gerai.
- Septynių metrų baudinys - tai draugų klaida, vartininkui užkraunanti paskutinę ir sunkiausią komandos išgelbėjimo galimybę. Ar nė karto nepabarei saviškių po tų rungtynių su graikais?
- Tai būtų neteisinga. Niekas neapdraustas nuo klaidų. Jei jau susiklosto situacija, kad aš lieku vienintelis, galintis nulemti ekipos pergalę ar ištraukti ją iš bėdos - vadinasi, taip nulėmė žaidimas. Pasiseks ar ne - tokia pat neprognozuojama loterija kaip ir varžovui, stojančiam į dvikovą su manimi prie septynių metrų linijos.
- Ką manai apie Lietuvos rinktinės galimybes būsimajame Europos čempionato atkrintamųjų varžybų mače?
- Mūsų komanda subrendusi pergalėms, tačiau stokoja laiko ir lėšų tinkamai pasirengti lemiamoms rungtynėms. Per dvi ar tris bendras treniruotes neįmanoma pasiekti tokios sportinės formos, kad iš skirtingų klubų žaidėjų suburtas kolektyvas pradėtų veikti kaip laikrodis.
- Kas Tave mokė rankinio?
- Pradėjau treniruotis Druskininkuose, pas Romą Zautrą. Jis iš karto pasiūlė stoti į vartus, tad lig šiol žaidžiu šioje pozicijoje. Kaune, kai atstovavau Granitui-Kaustai, daug vertingų patarimų sulaukiau iš Modesto Prakapo. Nemažai patirties sukaupiau žaisdamas Vengrijoje, dabar - Austrijoje, nes tie klubai dalyvauja Europos taurių turnyruose.
- Kada išvykai žaisti į užsienį?
- Prieš ketverius metus, 1999-aisiais. Tada su Granitu-Kausta atsisveikino keletas gerų žaidėjų, tarp jų - Gintautas Vilaniškis, Egidijus Petkevičius, Dalius Rasikevičius. Mane pakvietė vengrų Dunaferr, kuriame taip pat žaidė Julius Marcinkevičius. Į pagrindinę sudėtį nepatekau, nes Vengrijos klubo vartus gynė legionierius iš Kubos. Aš tik pavaduodavau kubietį. Kai jis, pasibaigus sezonui, išvyko atostogauti į namus ir dėl nežinomų priežasčių laiku negrįžo atgal, treneriai atsigręžė į mane.
Užpernai mane susirado Bregenco klubo atstovai ir pasiūlė geresnes sutarties sąlygas nei vengrai. Nusprendžiau pakeisti komandą, nors ir Vengrijoje, ir Austrijoje yra 3-4 aukšto lygio ekipos, kitos - vidutiniokės. A1 Bregenz - 2001 ir 2002 metų Austrijos čempionas bei taurės laimėtojas, vienvaldis šio sezono lyderis. Kartu su manimi rungtyniauja dar trys legionieriai - iš Kroatijos ir Jugoslavijos.
- Austrijoje gyveni su šeima. Ar neketini ilgam įsitvirtinti šioje šalyje?
- Įsikūrėme miesto centre, patogiame bute, klubas skyrė naują automobilį. Aštuonmetis sūnus moka vokiečių kalbą, lanko mokyklą, žmona prižiūri dvejų metukų dukrelę. Kol kas nesusimąsčiau apie ateities planus. Nesirengiu skirtis su didžiuoju sportu, tad gali būti, kad artimiausiais metais mano šeimos gyvenimo ritmą diktuos rankinis.
Naujausi komentarai