1999 m. balandžio 23 d. popietė. Lietuvos mokyklų mokytojai išleido moksleivius žiūrėti televizoriaus. Ekrane – minios žmonių, Karmėlavos oro uoste švenčiančių didžiausią "Žalgirio" pergalę.

Iš šalčio – į šilumą

Oro uoste – tūkstančiai krepšinio gerbėjų, 12 "Žalgirio" vyrų ir "Eurolyga-ga-ga!" Taip buvo švenčiama viena didžiausių pergalių per Lietuvos krepšinio istoriją.

Po "Žalgirio" pergalės Eurolygoje praėjus 10-mečiui, nepasikeitė tik vienas dalykas. Ir tuomet, ir dabar dažniausiai linksniuojamas žodis – "krizė". Tačiau tuomet krizė "Žalgiriui" net padėjo. Dėl NBA lokauto į Lietuvą atvyko Tyusas Edney ir Anthony Bowie, mažai trūko, kad sugrįžtų Arvydas Sabonis.

Eurolygoje debiutuojančiam ir senbuvių neįvertintam ansambliui dirigavo jaunas ir ambicingas treneris Jonas Kazlauskas, kurio sistemoje nė vienas žaidėjas nebuvo svarbesnis už kitą.

Kaip neseniai rašė vienas tuometinių komandos vadovų Gintaras Furmanavičius, klubo valdžia taip pat buvo komanda. Šabtajus Kalmanovičius, Arvydas Tamašauskas, Mindaugas Plūkas, Ginas Rutkauskas – visi stengėsi dėl vieno tikslo.

"Prieš mums išvykstant į Miuncheną, į Lietuvą netikėtai sugrįžo žiema, pasnigo. Sušalome kojas, gal dėl to taip gerai žaidėm, – juokdamasis 10 metų senumo įvykius prisiminė ilgametis "Žalgirio" gydytojas Robertas Narkus, po pergalės nepagailėjęs savo puoselėtų ūsų. – Bet Kaune gerbėjai mus sušildė taip, kad tai prisiminus per kūną perbėga šiurpuliukas."

Vienybė, vienybė, vienybė

"Kiekviena komanda gali pavydėti to mikroklimato, kuris tuomet buvo "Žalgiryje". Algos nevėluodavo, už kiekvieną pergalę būdavo mokamos premijos. Visi jautėsi lygūs. Kiekvienas galėjo pasakyti savo nuomonę ar patraukti kitą per dantį. Visi buvom vienoje valtyje ir irklavome kartu", – pabrėžė R.Narkus, kurio svetainės spintoje po stiklu iki šiol blizga "Sidabrinio krepšio" kopija.

"Kalbant kortų terminais, vienybė buvo mūsų širdžių tūzas. Mūsų kolektyvas buvo kaip monolitas. Galėdavome vienas kitam pasakyti ir griežtesnį žodį, bet viskas buvo dėl vieno, aukštesnio, tikslo", – antrino ir tuometinis "Žalgirio" kapitonas Darius Maskoliūnas.

Savo vienybę "Žalgiris" perkėlė į aikštę. Ir žaidė taip žaismingai, organizuotai, gražiai ir užtikrintai, kad visai Europai užgniaužė kvapą.

"Žalgiris" galėjo tapti dinastija. Bet pamiršo pagrindinį veiksnį, kuris padėjo iškelti "Sidabrinį krepšį" Miuncheno "Olympiahalle" arenoje, – vienybę. Ir šūkį – "Visi už vieną, vienas už visus".

Po 1938 m. Miuncheno sutarties Antrasis pasaulinis karas ir sugriautos Europos vaizdai tapo neišvengiami. Išsisklaidžius pergalės svaiguliui paaiškėjo, kad Miunchenas, deja, išpranašavo ir "Žalgirio" griūtį.

"Negalvojau, kad iš keršto kažkas gali daryti blogai, kad pakenktų. Visą laiką buvau įsitikinęs, kad svarbiausia – darbas, o po to – visi kiti reikalai. Bet pasirodė atvirkščiai", – duodamas interviu LTV laidai "Trys milijonai" prasidėjusią trintį prisiminė J.Kazlauskas.

Kas teisus, o kas kaltas? Tai galbūt kada nors išsiaiškins (jei norės) patys tuometiniai "Žalgirio" vadovai. Faktas vienas – "Žalgiris" nuo pat pergalės Miunchene pamažu, bet užtikrintai smigo į dugną. Ir istorinės pergalės 10-metį pasitiko su vis garsėjančiomis kalbomis apie bankrotą...

Pažadai liko pažadais

Triumfo akimirką Š.Kalmanovičius viešai žadėjo išlaikyti visą pergalingą komandos sudėtį. Pažadėti pasirodė lengviau, nei ištesėti. S.Štombergas pakėlė sparnus į Miunchene nukautą Bolonijos "Kinder", A.Bowie – į Atėnų AEK, pergalės Dievas T.Edney – į Trevizo "Benetton".

"Žaliasis" branduolys ištrupėjo, o kartu su juo – ir solidarumas tarp klubo vadovų. Intrigos ir ambicijos paėmė viršų. Po svaigaus skrydžio į viršūnę "Žalgirio" laukė laisvasis kritimas. Beveik iki paties Eurolygos dugno. Ir pirmojo pralaimėjimo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finale.

"Prasidėjo balaganas, – neslėpė ir R.Narkus. – Euforija sklaidėsi ilgai, galbūt kažkam pasirodė, kad nebereikia taip sunkiai dirbti. Nelabai norisi prisiminti, kas ten ką apgaudinėjo, kas ko nepadarė. Buvo visokių pažadų, bet jie nebebuvo vykdomi, po Naujųjų ėmė vėluoti atlyginimai. Paskui padėtis tik blogėjo, kol priėjome iki to, kas yra dabar."

"Ne viskas buvo taip blogai. Prisiminkime, kad paskui komanda su A.Saboniu vos nepateko į Eurolygos finalo ketvertą. Turime suprasti, kad esame maža šalis, komanda niekada neturės tokių biudžetų kaip užsienyje. Mes 1999 m. įrodėme, kad pinigai lemia ne viską, bet kad vėl sukurtum ką nors panašaus, reikia įdėti daug pastangų ir darbo", – kalbėjo dabartinis "Žalgirio" trenerio asistentas D.Maskoliūnas.

Šventė – šią vasarą?

Krepšinio aikštėje, kaip ir bet kur kitur, pergales ir pralaimėjimus kuria ne pinigai. Žmonės. Visi 12 tuometinių "Žalgirio" žaidėjų, treneriai, vadovai, aptarnaujantysis personalas turi ką prisiminti.

Tai buvo jų visų pergalė. Du auksinės komandos nariai – pirmasis "Sidabrinį krepšį" čiupinėjęs D.Maskoliūnas ir Eurelijus Žukauskas – ir šį sezoną yra "žalieji". Buvęs komandos kapitonas padeda treneriui Gintarui Krapikui, o E.Žukauskas vis dar "dengia stogus" "Žalgirio" varžovams.

"Šiandien – ir komunistinės talkos diena, galvojau, kad norėsite su tuo pasveikinti, – juokėsi R.Narkus. – Tai ir plušame, treniruojamės. Nėra kada ilsėtis ir gyventi buvusiomis pergalėmis. Žinoma, tai buvo neįtikimas sezonas, ir jį prisiminti visada smagu. Tik kad laikas dabar – ne pats geriausias."

"Šiandien sulaukiau kelių senų gerbėjų skambučių. O Eurelijaus nesveikinau. Pagal hierarchiją ir amžių jis turėtų mane sveikinti", – paklaustas apie jubiliejaus paminėjimą, nusijuokė D.Maskoliūnas.

Saulius Štombergas per "Tris milijonus" sakė, kad norėtų surinkti visus auksinės komandos narius. Bet ne jubiliejinę balandžio 22-ąją, nes kai kuriems vis dar tęsiasi sezonas. D.Maskoliūnas pritarė tokiai minčiai.

"Esu kalbėjęs su visais tos komandos nariais, išskyrus A.Bowie. Visi labai norėtų tokio susitikimo, kai susirinktų visa komanda, visi vadybininkai, visi tos komandos nariai. Jūs jau atleiskit, bet gal apsieitume be žurnalistų ir be televizijos kamerų. Norėtųsi tiesiog ramiai susiburti ir pasėdėti, nes mes iki šiol jaučiamės tikra komanda", – sakė D.Maskoliūnas.

O 1999 m. Eurolygos čempionus subūrusiam "Žalgiriui" D.Maskoliūnas palinkėjo atlaikyti visus sunkumus: "Negaliu patikėti, kad tokia komanda išnyktų iš Europos krepšinio žemėlapio. Kol bus bent mažas vilties šiaudas, aš laikysiuos jo įsikibęs."

S.Štombergas: "Tą sezoną atsiminsiu amžinai"

"Siurprizas su žaliais marškinėliais", – taip savo rašinį apie 1999 m. Eurolygos čempioną "Žalgirį" pavadino Eurolygos svetainė internete. Savo prisiminimais apie istorinį sezoną ir "žaliąjį" pavasarį Miunchene pasidalijo Saulius Štombergas.

– Kokia buvo pagrindinė triumfo Miunchene priežastis?

– Nors prieš tai buvome laimėję Europos taurę, sezono pradžioje net nedrįsome svajoti apie pergalę Eurolygoje. Tačiau tais metais ne be NBA lokauto pagalbos surinkome labai gerą komandą. Reguliariajame sezone dar kilo problemų dėl savitarpio supratimo ir susižaidimo, bet kai pasiekėme atkrintamąsias varžybas, atsikratėme atsakomybės ir viskas tapo labai lengva. Miunchene varžovai į mus žiūrėjo pro pirštus. Jie jautėsi stiprūs ir nenugalimi. O mes supratome, kad tai gali būti vienintelis šansas iškovoti čempionų taurę. Todėl kartais žaidėme net viršydami savo galimybių ribas. Niekas negalėjo mūsų sulaikyti.

– Kokios buvo jūsų užduotys per dvejas rungtynes Miunchene?

– Neprisimenu, kad būčiau gavęs specialių užduočių. Prieš pusfinalį su Pirėjo "Olympiakos" papildoma motyvacija mums visiems tapo jų trenerio Dušano Ivkovičiaus žodžiai. Jis pareiškė, kad esame finalo ketverto autsaideriai. "Mes autsaideriai?! Gerai, mes jiems parodysime, kas čia autsaideriai!" – tuomet sušuko Anthony Bowie. Jis pačioje pradžioje pataikė kelis svarbius metimus, mes atitrūkome ir nebesižvalgėme atgal (85:71). Finalas su "Kinder" buvo kitoks. Jie buvo neįtikimai patyrę, bet mes jautėme didesnį alkį (82:74).

– 1998 m. Europos taurės finale jūs buvote komandos lyderis (35 taškai), o Miunchene – tik vienas iš kelių svarbiausių žaidėjų. Kaip palygintumėte tuos du finalus ir užplūdusias emocijas?

– Abi pergalės svarbios, bet Eurolygos čempionų titulas pranoksta viską. Europos taurės finalas buvo mano vakaras, komandos draugai tai pamatė ir man labai padėjo. Kitą sezoną Eurolygoje mes turėjome stipresnę komandą ir daugiau žaidėjų, kurie gali atlikti neįtikimus dalykus aikštėje. Tačiau treneris Jonas Kazlauskas visada reikalaudavo ne individualių šou, o komandinio darbo ir drausmės. Buvome laimingi savo komandoje turėdami Tyusą Edney. Jis sugebėdavo apžaisti kiekvieną varžovą ir taip sukurdavo laisvės visiems kitiems. Tyusas nusipelnė finalo ketverto naudingiausiojo žaidėjo titulo, bet svarbiausia, kad jis niekada nesiekė užgožti komandos draugų.

– Kaip jus sutiko Lietuvoje?

– Tai buvo nepakartojama. Buvome labai pavargę, bet žmonių džiaugsmas ir sveikinimai pridėjo naujų jėgų. Tą sezoną atsiminsiu amžinai.