Kauno IKIGAI LT klubo narį Olegą Ivanovą dažnai galima matyti sukantį ratus miesto gatvėmis – arba ristele, arba dviračiu. Tačiau retas jį matantis žmogus įsivaizduoja, kad 49-erių metų atletas gali beveik be poilsio įveikti 360 km dviračiu ir 84,4 km bėgant ir dar 7,6 km plaukiant.
Toks yra įprastinis kai kurių triatlono varžybų krūvis. Šiemet vasarą įveiktas „DATEV Challenge Roth“ „Ironman“ distancijos triatlonas Vokietijoje, pernai toje pat šalyje atlaikytas „Double Ultra Triathlon Lenshan“, užpernai – „Ocean Lava Triathlon Polska“, Bydgoščiuje, 2023-aisiais – „IRONMAN Hamburg“ Vokietijoje – tai tik keletas iš pastarųjų įsimintiniausių kauniečio startų.
Be to, jis savanoriškais pagrindais dalyvauja Tarptautinės ultratriatlono asociacijos (IUTA) veikloje. IUTA rūpinasi nuo dvigubo iki protu sunkiai suvokiamo - dvidešimtgubo „Ironman“ varžybų organizavimu.
- Kiek metų užsiimate triatlonu?
- Sportas mano gyvenime atsirado maždaug prieš 20 metų, o triatlonas patraukė tuo, kad vienoje sporto šakoje susijungia trys visiškai skirtingos disciplinos – plaukimas, dviratis ir bėgimas. Tai reikalauja ne tik fizinio pasirengimo, bet ir labai skirtingų gebėjimų.
Iš pradžių triatlonas buvo tiesiog iššūkis ir smalsumas. Vėliau jis tapo gyvenimo būdu. Šiandien save galiu vadinti mėgėju triatlonininku ir ultratriatlonininku. Man įdomiausia ne vien finišo laikas. Įdomu, kiek gali patobulėti pats žmogus ir kiek toliau gali nueiti, kai išmoksti kantriai dirbti.
- Kokios varžybos jums buvo sunkiausios?
- Jeigu reikėtų išskirti vienas, turbūt tai būtų 2025 metų „Double Ultra Triathlon“ Lensahne, Vokietijoje. Ten laukė 7,6 km plaukimo, 360 km dviračiu ir 84,4 km bėgimo. Finišo laikas – 35 valandos 2 minutės ir 12 sekundžių, bendroje įskaitoje užėmiau 13 vietą. Tai buvo fiziškai sunkiausias iki šiol mano įveiktas sportinis iššūkis. Ir jis labai skiriasi nuo įprasto „Ironman“. Kai varžybos trunka daugiau nei parą, sportas tampa ne vien fizinės ištvermės klausimu. Pradedi galvoti apie maistą, skysčius, poilsį, atsistatymą, miegą. Net apie tai, kada ir kiek gali sau leisti pailsėti.
Šiose varžybose privalomi pagalbininkai. Jie tampa labai svarbia komandos dalimi – turi pasirūpinti maistu, gėrimais, reikalingais daiktais. Tam tikra prasme tokioje distancijoje finišuoja ne vienas žmogus, o visa komanda.
Dar vienos labai įsimintinos varžybos – 2026 metų „DATEV Challenge Roth“ Vokietijoje. 3,8 km plaukimo, 180 km dviračiu ir 42,2 km bėgimo. Finišą pasiekiau per 12 valandų 45 minutes. Roth ypatingas dar ir todėl, kad į šias varžybas ne visada gali tiesiog užsiregistruoti. Registracijos labai greitai išperkamos, taip pat yra ir loterija arba galimybė nusipirkti registraciją į kitų metų startą vietoje po varžybų. Kas reikalauja kantrybės, nes laukti registracijos tenka gyvoje eilėje ir per naktį, bet tai neužtikrina šimtaprocentinės galimybės, kad pavyks patekti, kadangi norinčių yra apie 2000 dalyvių, kas sudaro apie 2 km ilgio laukimo eilę. Į 2026 metų varžybas aš patekau loterijos keliu. Į 2027 metų startą pavyko nusipirkti registraciją vietoje atstovėjus per naktį gyvoje eilėje.
- O jei reiktų išskirti įsimintiniausią startą?
- 2023 metais pirmą kartą įveikiau pilną „IRONMAN“ distanciją Hamburge – 12 val. 13 min. 33 sek. Tai iki šiol yra mano geriausias patvirtintas pilnos „Ironman“ distancijos rezultatas. Plaukimas užtruko 1:11:01, dviračiu važiavau 6:08:02, o maratoną įveikiau per 4:31:05. 2024 metais startavau „Ocean Lava Triathlon Polska“ Bydgoščiuje. Distancija tokia pati – 3,8 km plaukimo, 180 km dviračiu ir 42,2 km bėgimo. Finišavau per 12:38:13. Šis startas buvo ypač sunkus dėl karščio – temperatūra siekė apie 30–33 laipsnius – ir fizinės krizės bėgimo rungtyje.
Tačiau turbūt didžiausias asmeninis pasiekimas yra ne konkretus laikas, o tas momentas, kai supranti, kad gali įveikti tai, kas anksčiau atrodė beveik neįmanoma.
- Gal teko susipažinti su garsiais sportininkais?
- Viena įsimintiniausių akimirkų buvo susitikimas su Kristianu Blummenfeltu – olimpiniu ir pasaulio čempionu. Jis yra išskirtinis sportininkas, nes sugebėjo pasiekti aukščiausių rezultatų tiek trumpesnėje olimpinėje, tiek ilgo nuotolio triatlono distancijoje. Toks universalumas triatlone yra labai retas. Taip pat per veiklą ultratriatlono pasaulyje teko susitikti su IUTA (International Ultra Triathlon Association) prezidentu Bernhardu Vogeliu. 2026 metų birželį jis lankėsi Lietuvoje. Tokie susitikimai įdomūs tuo, kad pamatai: už didžiųjų varžybų ir garsių vardų yra labai daug žmonių, kurie savo laiku, energija ir darbu kuria šį sportą.
- Kuo jus žavi ši sporto šaka?
- Triatlonas man patinka tuo, kad jis labai greitai parodo žmogaus charakterį. Plaukime nebegali pasakyti, kad „šiandien nebuvo nuotaikos“. Važiuojant dviračiu reikia mokėti kentėti, bet kartu išlikti racionaliam. Bėgime dažnai ateina momentas, kai reikia ne tiek būti stipriam, kiek mokėti kontroliuoti save.
Triatlonas moko neperdegti pačioje pradžioje. Kartais svarbiausia ne tai, kaip greitai pradedi, o kaip sugebi išlaikyti tempą po aštuonių, dešimties ar dvylikos valandų. Ir dar vienas dalykas – triatlonas labai aiškiai moko, kad rezultatas susideda iš mažų dalykų. Vienos geros treniruotės neužtenka. Reikia šimtų treniruočių, poilsio, miego, mitybos, disciplinos ir kantrybės.
- Pastaraisiais metais triatlonas labai išpopuliarėjo. Kuo tai paaiškintumėte?
- Manau, žmonėms vis labiau norisi ne tik stebėti sportą, bet ir patiems patirti iššūkį. Triatlonas labai gerai atliepia šį poreikį. Žmogus gali išsikelti sau tikslą – pirmą sprinto triatloną, olimpinę distanciją, pusę „Ironman“ ar visą „Ironman“. Tai labai aiški kelionė, kurioje gali matyti savo progresą. Be to, šiandien sportas vis labiau tampa gyvenimo būdo dalimi. Žmonės nori ne tik gyventi ilgiau, bet ir kuo ilgiau išlikti fiziškai aktyvūs, stiprūs, savarankiški.
- Papasakokite plačiau apie situacijas, kai norinčiųjų patekti į varžybas yra tiek, kad net turint pinigų, vis tiek prireikia loterijos...
- Mano minėtas „Challenge Roth“ yra vienas geriausių pavyzdžių. Tai nėra tos varžybos, į kurias gali tiesiog nusipirkti bilietą bet kuriuo metu. Vietos labai greitai užsipildo, vyksta loterija, o dalis sportininkų į startą patenka registruodamiesi iš karto po varžybų. Šiais metais į Rothą per loteriją iš IKIGAI komandos patekome dviese. Man patinka pati šio renginio idėja. Yra startų, į kuriuos nepatenki vien todėl, kad nusprendei dalyvauti. Juos reikia „užsidirbti“ kantrybe.
- Ar triatlonas – brangi sporto šaka? Kokio biudžeto reikia norint pasiruošti varžyboms arba vieneriems metams?
- Taip, triatlonas gali būti brangus, ypač jeigu žmogus siekia aukštesnio rezultato ir dalyvauja tarptautinėse varžybose. Tačiau pradėti tikrai nebūtina nuo labai brangios įrangos. Pirmiausia reikia gero dviračio, plaukimo ir bėgimo įrangos. Vėliau atsiranda sportinis laikrodis, galios matuoklis, aerodinaminė įranga, specialus triatlono dviratis ir daugybė kitų dalykų. Didelę išlaidų dalį sudaro ir pačios varžybos – starto mokestis, kelionė, apgyvendinimas, transportas, mityba.
Todėl biudžetas gali labai skirtis. Vienas žmogus gali treniruotis ir startuoti palyginti nedaug išleisdamas, o tarptautiniam sezonui su keliomis ilgomis distancijomis išlaidos jau gali siekti kelis ar net keliolika tūkstančių eurų. Tačiau svarbiausia į triatloną nežiūrėti kaip į „įrangos varžybas“. Brangiausias dviratis pats nepravažiuos 180 kilometrų. Finišą pasiekia žmogus.
- Ar galima uždirbti iš triatlono? Pavyzdžiui, koks prizinis fondas skiriamas už prizines vietas rimtesnėse varžybose?
- Elitiniame profesionalų triatlone uždirbti galima, tačiau mėgėjų triatlonas yra visai kita istorija. Dauguma mėgėjų į varžybas važiuoja ne dėl piniginio prizo. Jie moka starto mokestį, keliauja, treniruojasi ir investuoja savo laiką bei pinigus tam, kad pasiektų asmeninį tikslą. Man tai ir yra viena gražiausių triatlono pusių – tu varžaisi ne tiek su kitais, kiek su savimi. Labai dažnai didžiausias varžovas esi pats - vakar dienos tu.
- Gal jums buvo nutikę kuriozų, linksmų ar liūdnų nuotykių?
- Ilgose distancijose visko nutinka. Ir kuo ilgesnės varžybos, tuo daugiau atsiranda galimybių, kad kažkas nepavyks. Ultratriatlone ypač supranti, kad negali suplanuoti visko iki paskutinės sekundės. Gali būti idealus oras, bet staiga pasikeičia vėjas. Gali puikiai jaustis pirmą parą, o vėliau organizmas pradeda reikalauti poilsio. Kartais pats didžiausias „kuriozas“ yra tas, kad iš anksto labai tiksliai suplanuoji, ką valgysi, kiek gersi, kokiu tempu važiuosi, o varžybų metu organizmas pasako: „Ne, šiandien bus kitaip.“ Ir tada reikia prisitaikyti.
- Ar jus aplenkia traumos?
- Triatlonas yra ištvermės sportas, todėl traumų rizikos tikrai yra. Ypač kai treniruočių apimtis didelė. Man svarbiausia – ne bandyti kiekvieną dieną įrodyti, kad esu stiprus, o išmokti klausytis organizmo. Todėl treniruojuosi su treneriu, o pasiruošimą varžyboms vertinu sistemiškai. Ilgose distancijose labai svarbus balansas tarp krūvio ir atsistatymo. Kartais papildoma poilsio diena duoda daugiau naudos nei dar viena sunki treniruotė.
- Kiek reikia treniruotis norint varžytis kad ir mėgėjų elite?
- Tai labai individualu. Tačiau jeigu kalbame apie pilną „Ironman“ ar ultratriatloną, vien noro neužtenka. Reikia nuoseklaus ilgalaikio pasiruošimo. Mano atveju treniruotės vyksta pagal planą, dirbu su treneriu. Yra lengvos ir sunkios savaitės, skirtingo intensyvumo treniruotės, specifinis pasiruošimas kiekvienai disciplinai. Svarbu suprasti, kad ilgose distancijose negalima tiesiog „prisikrauti“ kuo daugiau kilometrų. Reikia išmokti treniruotis protingai.
- Kaip atrodo jūsų treniruočių savaitė? Kiek bėgate, nuvažiuojate, nuplaukiate?
- Vieno skaičiaus nėra, nes treniruočių apimtis priklauso nuo pasiruošimo etapo ir artėjančių varžybų. Per savaitę treniruotės apima visas tris disciplinas – plaukimą, dviratį ir bėgimą. Artėjant ilgoms varžyboms, ypač didėja dviračio treniruočių apimtis, atsiranda ilgi savaitgalio važiavimai ir ilgesni bėgimai. Svarbu ne tik kiek kilometrų nuvažiuoji ar nubėgi. Dar svarbiau – kokiu intensyvumu tai darai, kaip atsigauni ir kaip organizmas toleruoja krūvį. Triatlonas yra šiek tiek paradoksalus sportas: norint greičiau judėti, kartais reikia išmokti lėčiau treniruotis.
- Iš kur tiek sveikatos?
- Manau, čia nėra vieno atsakymo. Sveikata nėra kažkas, ką gauni vien dėl to, kad sportuoji. Man sportas yra būdas rūpintis savimi. Reikia žiūrėti į miegą, mitybą, atsistatymą, treniruočių krūvį ir bendrą gyvenimo balansą. Nenoriu akcentuoti vien amžiaus. Man įdomesnis kitas klausimas – kiek metų žmogus nori būti aktyvus ir ką jis gali padaryti, kad tas laikotarpis būtų kuo ilgesnis.
- Priklausote triatlono klubui. Papasakokite apie jį plačiau.
- Esu IKIGAI LT klubo narys. Šiandien bendruomenę sudaro 28 aktyvūs nariai. Klubo idėja nėra vien sportiniai rezultatai. Didžiausia vertė atsiranda tuomet, kai fizinis aktyvumas tampa ne trumpalaikiu iššūkiu, o natūralia kasdienio gyvenimo dalimi. Sportuojame, keliaujame, dalyvaujame varžybose, palaikome vieni kitus ir kartu keliame sau naujus tikslus.
Pats pavadinimas „IKIGAI“ labai gerai atspindi klubo filosofiją. Japoniškas žodis ikigai dažnai aiškinamas kaip tai, dėl ko verta atsikelti ryte – tai, kas suteikia gyvenimui prasmės, džiaugsmo ir motyvacijos. Man atrodo, kad sporte tai labai tinka. Vienam žmogui ikigai gali būti maratonas, kitam – rytinis plaukimas, trečiam – pasivaikščiojimas gamtoje. Svarbu ne tai, kad visi turėtų pasiekti tą patį rezultatą. Svarbu, kad kiekvienas turėtų savo priežastį judėti.
- Padedate organizuoti varžybas. Kokios tai pareigos ir atsakomybės?
- Savanoriškais pagrindais dalyvauju IUTA (International Ultra Triathlon Association) veikloje. Tai organizacija, kuri rūpinasi labai ilgų triatlono distancijų – dvigubo, trigubo, keturgubo, penkiagubo, 10 ir net 20 „Ironman“ distancijų – varžybomis. Čia jau kalbame apie visiškai kitą sporto pasaulį. Tokiose varžybose dalyvių gali būti vos keliolika ar kelios dešimtys, todėl labai svarbus tampa ne tik pats sportininkas, bet ir visa organizacinė sistema.
2026 metų birželį Lietuvoje lankėsi IUTA prezidentas. Man įdomu ne tik dalyvauti varžybose, bet ir laisvalaikiu, savanoriškais pagrindais prisidėti prie to, kad tokio lygio renginiai apskritai galėtų vykti.
- Kokia jūsų sportinė ar organizacinė svajonė?
- Artimiausias mano tikslas – šių metų rugsėjį laukia „IRONMAN Emilia-Romagna“ Italijoje. O jeigu kalbėtume apie ilgalaikę sportinę svajonę – tai „Triple Ironman“, arba triguba „Ironman“ distancija. Tai būtų 11,4 km plaukimo, 540 km dviračiu ir 126,6 km bėgimo. Tačiau tokio tikslo nenoriu siekti bet kokia kaina. Tam reikia labai rimto pasirengimo ir tinkamų aplinkybių. Jeigu matysiu, kad kūnas, treneris, pasiruošimas ir gyvenimo aplinkybės leidžia tai padaryti protingai – tada bandysiu. Man atrodo, kad sporte labai svarbu turėti svajonę, bet dar svarbiau – mokėti ją įgyvendinti protingai.
- Ko sau palinkėtumėte?
- Palinkėčiau neprarasti vidinės motyvacijos siekti naujų tikslų. Ne tik sporte. Visada norėti sužinoti, kiek dar galiu išmokti, kiek dar galiu patobulėti ir kur dar galiu save išbandyti. Ir turbūt svarbiausia – nepamiršti, kodėl visa tai pradėjau. Finišo linija yra labai graži. Bet gyvenimas vyksta ne finiše. Jis vyksta visame kelyje iki jo. Todėl norėčiau dar ilgai išlikti tame kelyje – sportuoti, keliauti, patirti iššūkius ir kartu su komandos nariais vis atrasti naujų priežasčių atsikelti ryte.
Naujausi komentarai