P.Motiejūnas: dovanų lėkštutės nelaukiame

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vykdomajam direktoriui Pauliui Motiejūnui praverčia Kauno „Žalgirio“ klube sukaupta patirtis ir žinios.

„Džiaugiuosi, kad ir toliau dirbu krepšinio labui. “Žalgiris„ man uždėjo šarvus, kad nepabūgčiau naujų iššūkių ir kitoje darbovietėje. Ypač daug pastangų pareikalavo tie metai, kai buvo sprendžiamas klausimas – išplauksime ar paskęsime. Kai “Žalgirio„ savininku tapo Vladimiras Romanovas, finansinės problemos buvo išspręstos, bet darbo nesumažėjo – reikėjo statyti areną, atkurti klubo piramidę ir teigiamą komandos įvaizdį krepšinio pasaulyje, bendradarbiauti su įtakingais užsienio federacijų, lygų ir klubų vadovais. Dabar žinau, ką daryti konkrečiu atveju“, – teigė dienraščiui P.Motiejūnas.

– LKF generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno įsitikinimu, jūs – vienas geriausių Europos krepšinio vadybininkų. Kaip jums sekasi eiti naujas pareigas? – paklausėme LKF vykdomojo direktoriaus.

– Turiu daug galimybių. Mano darbo sritis – nacionaliniai ir tarptautiniai projektai. Skirtingai nei dauguma šalies sporto federacijų, save laikančių visuomeninėmis organizacijomis ir gyvenančių tik iš valstybės dotacijų bei nedidelės rėmėjų paramos, mes savo misiją suvokiame plačiau – niekas mums nieko ant dovanų lėkštutės neatneš, jei patys neišnaudosime visų savo galimybių. Mūsų veiklos spektras yra labai platus, todėl reikia pirmiausia pasinaudoti tuo kapitalu, kurį jau turime. Tai – ir įdirbis rengiant Europos vyrų krepšinio čempionatą, naujos arenos, krepšinio populiarumas, ir geri ryšiai su FIBA, Eurolygos bei kitais įtakingais pasaulio krepšinio veikėjais.

– Nepaisant to, Lietuvai nepavyko laimėti konkurso dėl teisės rengti olimpinį vyrų krepšinio atrankos turnyrą. Kodėl?

– Šia tema jau nemažai pasakyta, todėl nenoriu grįžti atgal. Reikia žvelgti į priekį, į tai, ką galime padaryti, kad ateityje mažytė Lietuvėlė taptų dar įtakingesnė krepšinio valstybė. Tam turime ne vieną instrumentą.

Dirbdamas „Žalgirio“ klube, sukaupiau nemažai patirties ir žinių. Esu gerai susipažinęs su Eurolygos ir Europos krepšinio taurės finalo ketvertų organizavimu, talentingiausių Senojo žemyno krepšininkų vasaros stovyklos Trevize ir kitų Europos krepšinio renginių specifika bei užkulisiais. Mano įsitikinimu, tokius renginius galime ne blogiau suorganizuoti ir Lietuvoje.

Galvojame apie pasaulio vyrų krepšinio čempionatą mūsų šalyje. Vieni jo nesugebėtume organizuoti, nes mūsų pasiūla kol kas per menka. Reikėtų kooperuotis su Latvija bei Estija ir gerai padirbėti, kad mažoje mūsų rinkoje ne tik pasaulio čempionatas, bet ir visi tarptautiniai renginiai būtų pelningi.

– Šią vasarą Lietuvoje vyks net trijų vaikinų amžiaus grupių Europos ir pasaulio krepšinio pirmenybės. Kaip sekasi joms rengtis?

– Viskas vyksta pagal planą. Deramės su miestų savivaldybių ir sporto bazių vadovais. Lietuvoje jau apsilankė FIBA atstovai, apžiūrėjo arenas, viešbučius, domėjosi ir kitais klausimais, susijusiais su būsimomis pirmenybėmis. Joms turime sparčiai ir gerai pasirengti, nes laiko lieka nedaug. Mūsų federacijoje dirba kvalifikuoti tokių renginių organizavimo specialistai, todėl neabejoju, kad darbas bus atliktas puikiai.

– „Žalgiriui“, išskyrus Vilniaus „Lietuvos rytą“, stinga pajėgių varžovų Lietuvos krepšinio lygoje. Kaip, jūsų nuomone, būtų galima ją sustiprinti?

– Žinau, su kokiomis problemomis susiduria „Žalgiris“ LKL čempionate. Dabar reikia kalbėti ir su mažesnių klubų vadovais, treneriais, išsiaiškinti jų problemas. Suprantama, jie pirmiausia skundžiasi finansiniais nepritekliais, bet turi ir patys imtis ryžtingesnių veiksmų, kad jų komandos būtų konkurencingos. Jei ir toliau padėtis nesikeis, naujos arenos, kuriomis mes labai džiaugiamės, bus neužpildytos žiūrovų, krepšinis merdės, o LKL lygis nebus geresnis. Savaime situacija nepasikeis, pirmiausia reikia keisti požiūrį. Kol daugumos klubų tikslas yra tiesiog išgyventi metus ir neiškristi į žemesnę lygą, tol ir žiūrovams stebėti tokias varžybas neįdomu.

Geru pavyzdžiu mums gali būti Vokietija, nors ten krepšinis žemesnio lygio nei pas mus. Nepaisant to, sporto salėse nestinga žiūrovų. Klubai drąsiai perima naujausias pasaulio krepšinio madas, racionaliai dirba vadybos ir rinkodaros srityse, o rėmėjai investuoja į krepšinį. Panašiai turi dirbti ir dauguma mūsų šalies klubų. Juk niekas neduoda pinigų už ačiū. Kaip patys dirbsime, taip ir turėsime.