Pasaulio čempionas E. Stanionis: net mano senelis prašė įveikti rusą

Vienas pajėgiausių Lietuvos boksininkų prieš kelias savaites JAV patiesė Rusijos atstovą Radžabą Butajevą ir apsijuosė Pasaulio bokso asociacijos (WBA) pusvidutinio svorio kategorijos reguliariojo čempiono diržu.

Visas keturiolika kovų profesionalų ringe laimėjęs E. Stanionis ne tik atvertė naują Lietuvos bokso istorijos puslapį, bet ir įgijo pirmumo teisę kautis dėl WBA absoliutaus čempiono titulo.

„Stodamas į kovą su R. Butajevu rizikavau karjeros perspektyvomis. Jaučiau ir papildomą įtampą dėl politinių aplinkybių, nors jų neakcentavau. Net mano senelis sakė, kad turiu rusą nugalėti. Smagu, kad išsipildė geriausias scenarijus“, – pasakojo kaunietis.

Pasaulio čempionas apsilankė „Kauno dienos“ televizijos studijoje ir atsakė į laidos vedėjo Gražvydo Muižio klausimus.

– Eimantai, kiek svorio teko numesti ruošiantis šiai dvikovai?

– 4 kg per du mėnesius. Tai sunkus iššūkis, kova prieš kovą. Daug treniruojuosi, sudeginu daug kalorijų, todėl norisi valgyti. Viską lemia valia. Žinau procesus, savo tikslą, tad galiu daug ištverti. Daug kas mano, kad kovos išvakarėse bėgu į „McDonald's“ ir puolu kaupti kalorijas. Anaiptol. Kadangi būnu dehidratavęs ir seniai nevalgęs, tai yra sudėtingas procesas. Porą valandų geriu tik skysčius, atkuriu elektrolitų balansą, leidžiu organizmui palaipsniui priprasti prie to, kad gausiu angliavandenių.

– Koks buvo jūsų valgiaraštis prieš mūšį su R. Butajevu?

– Esu perskaitęs knygų apie sportininkų mitybą, turiu sukaupęs nemažai žinių, bet tobulėti reikia nuolat. Mano meniu buvo gana ribotas. Patiekalai iš vištienos, kalakutienos, lašišos ar kitos žuvies. Daug salotų, avokadų, kiaušiniai. Gerokai riboju skysčius. Šis svorio metimo būdas nėra pats geriausias ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Tiesiog moku susigrąžinti prarandamas medžiagas. Tačiau ilgainiui vis tiek turbūt teks pereiti į sunkesnio svorio kategoriją.

– Jūsų žingsnis į sunkesnio svorio kategoriją neišvengiamas?

– Manau, kad tai tikrai įvyks. Dabar, kai esu reitinguotas čempionas, negaliu sau to leisti, nes tektų nusileisti žemyn ir vėl kopti iki dabartinių pozicijų. Dar kelias kovas kovosiu šioje svorio kategorijoje.

Prisiminimai: E. Stanionis tebejaučia nuoskaudą dėl neobjektyvaus teisėjavimo, sugriovusio viltis Rio de Žaneiro olimpiadoje / Alfredo Pliadžio / LTOK nuotr.

– Yra nemažai painiavos dėl pasaulio čempiono diržų. Kokios svarbiausios profesionalų bokso organizacijos?

– Diržas diržui nelygus. Gali būti tik Šiaurės Amerikos čempionas, gali laimėti Tarpkontinentinį titulą, bet labiausiai vertinamas pasaulio čempiono diržas. Yra keturios pagrindinės pasaulio bokso organizacijos – WBA, taip pat Pasaulio bokso taryba (WBC), Pasaulio bokso organizacija (WBO) ir Taptautinė bokso federacija (IBF). Jos visos yra pripažintos ir turi savo čempionus. Yra dar Tarptautinė bokso organizacija (IBO), bet ji nėra taip vertinama tarptautiniu lygiu. Organizacijos turi ir superčempionus, kurie turi teisę kovoti dėl visų keturių diržų. Pagal sutartį su WBA, laimėjęs prieš R. Butajevą aš turiu teisę į kovą su WBA superčempionu Errolu Spence'u. Jis per 45 dienas privalo apsispręsti, ar sutiks su mano iššūkiu, tačiau gali prisitaikyti numatytą išimtį ir kautis su Terence'u Crawfordu. Tada ir man tektų kovoti su kitu varžovu, bet vėliau vis tiek turėsiu teisę į kovą su jų poros nugalėtoju. Tokia mano pozicija yra tinkama.

– Ar spėjote atšvęsti titulą?

– Gal net nemoku taip švęsti, kaip kiti, taip didžiuotis. Manęs žmonės klausia: kodėl tu, vos grįžęs iš JAV, kitą dieną eini į sporto salę? Juk pasiekei tikrai daug ir gali pasimėgauti. Tačiau aš mėgstu ilsėtis aktyviai. Juo labiau kad turiu didesnių tikslų ir svajonių – pavyzdžiui, apie du ar tris čempiono diržus, o ne vieną.

– Kokie jūsų planai dėl Paryžiaus olimpinių žaidynių?

– Kol kas konkrečiai neapibrėžti. Laukiu varžovų atsakymų ir vadybininkų sprendimų. Labai noriu dalyvauti olimpiadoje. Tai aukščiausia mėgėjų bokso viršūnė. Mano stilius tinkamesnis profesionalams, nes daugiau raundų. Yra gerų Kubos boksininkų, kurie gali bėgioti po ringą tris raundus ir dominuoti, bet profesionalų kovose per dvylika raundų gali juos nuvarginti ir įveikti. Aš pasižymiu ištverme ir valia, todėl man ilgesnės kovos parankios.

– Boksas kartais lyginamas su šachmatais, kai reikia numatyti kelis ėjimus į priekį. Ar nebūna, kad kartais pametate šaltą galvą?

– Vaikystėje buvau karštakošis, praleisdavau vieną smūgį ir eidavau va bank. Tai labai blogas dalykas. Kovodamas privalai išlikti ramus ir susikoncentravęs, negali išsibalansuoti, daryti klaidų, nes pasikarščiavęs imsi dažniau smūgiuoti netaikliai, greičiau pavargsi. Psichologinis parengtumas – pats svarbiausias dalykas. Privalai nesutrikti didžiulėje arenoje, kai tave stebi dešimtys tūkstančių sirgalių.

– Ne visi bokso aspektai yra malonūs. Pavyzdžiui, teisėjavimas…

– Tai tragiškiausia bokso dalis. Kad ir pastaroji dvikova: R. Butajevas dažnai pažeisdavo taisykles, kovojo nešvariai – tyčia trankė galva į galvą, stabdė visokiais būdais, smūgiuodavo į pakaušį, tačiau arbitrai jo nenubaudė. Mano nuomone, tai negarbingas elgesys, aš taip niekada nesiboksuoju, stengiuosi įrodyti pranašumą sąžiningais būdais. Dėl teisėjavimo nuoskaudų turiu ir iš olimpinių žaidynių, kitų svarbiausių turnyrų.

– Boksas kritikuojamas dėl poveikio sveikatai. Ar pagrįstas stereotipas, kad boksininkai nuo smūgių ar dėl kitų aspektų yra ribotos, neišsilavinusios asmenybės?

– Su tokiais stereotipais susiduriu dažnai. Žinoma, yra tokių, kurie ateina boksuotis, kad vėliau tai panaudotų blogiems tikslams. Tačiau tikri sportininkai taip neturėtų elgtis. Daug kas priklauso nuo sportininko asmenybės, trenerio. Man pasisekė, kad mano treneris Vidas Bružas mane ugdė ne tik kaip atletą, bet ir kaip asmenybę. Todėl dabar noriu populiarinti boksą ir būti šios sporto šakos ambasadoriumi.

Požiūris: pasak trenerio V. Bružo (dešinėje), pasirinkęs boksininko kelią Eimantas labai kryptingai žengė tikslo link / boksofederacija.lt nuotr.

Daugelis mano, kad, pavyzdžiui, gavęs už kovą 10 tūkst. dolerių visus pasilieku sau. Taip nėra. Išdaliju apie 70 proc. savo honoraro.

– Daugelis įsivaizduoja, kad gyvenate labai turtingai, uždirbate didžiulius pinigus. Ar tai tiesa ir ar taip buvo visuomet?

– Karjeros pradžioje neturėjau jokios finansinės paramos, todėl buvo labai sunku. Palaipsniui atsirado vienas kitas rėmėjas. Pamenu, Amerikoje negalėjau sau leisti masažų, kitų reikalingų procedūrų. Esu kovojęs ir traumuotas, boksavęsis tik viena ranka, nes man reikėjo kovoti, kad užsidirbčiau kažkiek pinigų. Juk mes gyvename tik iš kovų, etatinių atlyginimų negauname. Be to, daugelis mano, kad, pavyzdžiui, gavęs už kovą 10 tūkst. dolerių, visus juos pasilieku sau. Taip nėra. Išdaliju apie 70 proc. savo honoraro: 20 proc. – vadybininkui, 20 proc. – organizatoriams, 10 proc. – treneriui, kelis procentus kovą aptarnaujančiam pagalbininkui, dar 20 proc. – mokesčiams. Realiai man lieka maždaug 30 proc. Dabar negaliu skųstis, bet pinigai tikrai nėra tokie, kad nusipirkčiau, tarkime, namą. Tikiuosi, kad, kai tapsiu pasaulio čempionu, mano honorarai gerokai ūgtelės.