Viktorija Žemaitytė praėjusį penktadienį nubėgo kelis ratus lengvosios atletikos maniežo takeliu pirmą kartą, kai užbaigė reabilitaciją po kelio raiščių operacijos.
Europos jaunimo pirmenybių ir studentų universiados septynkovės čempionė dar jaučia buvusios traumos pasekmes, tačiau teigia jau pasiilgusi įprasto sportinio gyvenimo ritmo.
Viktorija, kaip jaučiatės po pirmosios treniruotės?
Labai norėjau vėl pabėgioti manieže. Galima sakyti, veržiausi į jį, nes, matydama besitreniruojančius kolegas, o tarp jų ir savo varžovę Austrą Skujytę, pradėjau žiauriai pavydėti. Operuota koja dar silpnesnė už sveikąją, tačiau skausmų nejaučiu. Maniau, kad reabilitacija užsitęs, bet ji susiklostė be problemų, todėl gydytojai neprieštaravo, kad vėl pradėčiau sportuoti.
Kas buvo atsitikę jūsų kojai?
Tailande, universiados septynkovės varžybose, mečiau ietį ir išgirdau, kaip kažkas pokštelėjo, o koją nudiegė skausmas, ji pradėjo tinti. Mane išnešė iš sektoriaus. Paaiškėjo, kad plyšo priekiniai kryžminiai kelio raiščiai, kažkiek buvo pažeistas ir meniskas.
Vis tiek vėliau tęsėte varžybas? Juk jūsų dar laukė 800 metrų bėgimas!
Jei gydytojai būtų pasakę, kad man negalima bėgti, tikriausiai būčiau nestartavusi. Tačiau jie nedraudė. Pagamino specialų įtvarą, suteipavo, ir distanciją įveikiau.
Aukso medalis per kančias ir ašaras?
Koja buvo lyg medinė, negalėjau sulenkti Jaučiau didelę trenerio Alvydo Gavėno paramą jis pasakė, kad nieko nedaryčiau per prievartą ir bėgčiau taip, kaip galiu. Tai mane ir nuramino, ir įkvėpė kovojau taip, lyg neturėdama ką prarasti, nors iš tikrųjų rizikavau sveikata.
Kodėl, jūsų nuomone, neišvengėte traumos?
Tikriausiai dėl nuovargio. Tailande pirmą kartą patyriau, kaip organizmą veikia laiko skirtumas ir aklimatizacija. Beveik dešimt dienų mane kamavo nemiga. Iš gydytojo prašydavau migdomųjų, tačiau ir jie ne visuomet padėdavo. Prieš varžybas užmigau tik ketvirtą valandą ryto, o jau šeštą reikėjo keltis.
Ar nepagalvojate, kad tokių pergalių kaina vieną kartą gali būti per didelė? Juo labiau kad jums tik dvidešimt dveji.
Esu savęs paklaususi: kas manęs laukia ateityje? Tačiau aš ne vienintelė jauna sportininkė, jau patyrusi lengvesnių ir sudėtingesnių traumų. Pasikliauju treneriu, gydytojais ir savimi. Kita vertus, tai, kas įvyko universiadoje, yra tam tikras įspėjimas ir pamoka, nes kitąmet teks vėl vykti į Aziją, dalyvauti Pekino olimpiadoje.
Kaip rengsitės žaidynėms?
Atsargiai, neskubėdama. Kodėl? Vis prisimenu krepšininką Darjušą Lavrinovičių, kai jis, vos atsigavęs po traumos, iškart visa jėga puolė rungtyniauti ir vėl susižeidė tą pačią koją. Nenoriu, kad man taip atsitiktų, todėl būsiu atidi. Šios žiemos varžybų sezoną tikriausiai praleisiu, tik treniruosiuosi. Privalau sustiprėti.
Kokį rezultatą norėtumėte pasiekti olimpinėse žaidynėse?
Surinkti daugiau nei 6300 taškų. Jei ne trauma, galbūt jau universiadoje tikriausiai būčiau priartėjusi prie šio tikslo. Jaučiu, kad galiu geriau pasirodyti bėgimo, šuolių į tolį rungtyse.
Didžiojo sporto rutina įkyri net dukart olimpiniam čempionui Virgilijui Aleknai. O jums?
Tokia pat pilka kasdienybe gali tapti ir darbas ar mokslas. Stebiu, kaip gyvena mano draugai, kurie nesportuoja. Jie irgi pripažįsta, kad sunku išvengti monotonijos. Atsigaunu pavasarį, kai prasideda varžybų sezonas. Sportas man galimybė pažinti pasaulį.
Jus, šiemet iškovojusią du aukso medalius aukščiausio lygio varžybose, šalies sporto strategai neįrašė į elitinę pirmąją olimpinės rinktinės kandidatų grupę, nors joje yra atletų, kuriems praėjęs sezonas nebuvo toks sėkmingas kaip jums. Nusiminėte?
Truputį susierzinau, bet ir treneris Alvydas Gavėnas, ir lengvosios atletikos rinktinės vadovas Aleksas Stanislovaitis mane ramina, kad ne taip jautriai reaguočiau į formalumus. O aš kartais nepiktai sakau: jei esi traumuotas, tave tuojau pat skuba nurašyti Teigiama, kad į pirmąją grupę skiriami sportininkai, pajėgūs olimpiadoje užimti prizines 1-8 vietas. Ką gi, pasistengsiu įrodyti, jog aštuntukas ir mano jėgoms. Nors dešimtukas taip pat būtų neblogas pasiekimas.
Ar nenustebote, kai olimpinio kalendoriaus rengėjai nepakvietė jūsų į fotosesijas, nors akivaizdu, kad ant modelių podiumo Viktoriją Žemaitytę lydėtų tokia pat sėkmė, kaip ir lengvojoje atletikoje
Nežinau, kodėl iš pradžių buvau ignoruojama. Tik tada, kai fotografuotis iš Maskvos negalėjo atvykti dviratininkė Simona Krupeckaitė, prisiminė mane.
Nesvajojote apie karjerą madų pasaulyje?
Su drauge buvome nuėjusios į modelių agentūrą, tačiau manęs nepriėmė. Dabar visiškai atsisakyti lengvosios atletikos ir tapti modeliu nenorėčiau. Grožis, žavesys sporte irgi yra koziriai.
Naujausi komentarai