Metai po metų jis plaukė pasroviui, vis pagalvodamas, kad būtų smagu kada nors išbandyti jėgas Dakaro ralyje – juk tai yra visų enduro vairuotojų svajonė. Tačiau konkrečių žingsnių jis nedarė iki pernai, kol vienas draugas paklausė: "Tai ar nori važiuoti į Dakarą?"

Ilgai negalvojęs A.Gelažninkas atsakė "taip" ir prasidėjo pasiruošimas: dalyvavimas papildomose varžybose, navigacijos užduotys, finansų rinkimas ir daugybė kitų niuansų.

Kaip sekėsi šias užduotis atlikti, pasibaigus Lietuvos motociklų sporto čempionatams A.Gelažninko paklausė "#iGo2Dakar" projekto komanda.

– Kaip nusprendei, kad jau laikas startuoti Dakare?

– Idėją pradėjo stumti mano draugai, ne aš. Automobilių vairuotojų dėka Dakaro ralis pradėjo populiarėti ir manęs vis kas nors paklausdavo, kada pradėsiu važiuoti. Pagalvodavau, kad būtų smagu, bet jokių veiksmų nesiėmiau. Vėliau pradėjau važiuoti enduru, o kiekvieno enduristo svajonė yra Dakaras – juk tai yra šio sporto viršūnė. Prieš metus su draugu Andriumi sėdėjome, šnekučiavomės ir jis paklausė, ar noriu važiuoti į Dakarą. Man iš tikro norėjosi patirti kažką naujo, tad atsakiau taip. Jis pradėjo kalbėti, kad padės ieškoti rėmėjų ir panašiai. Norint gauti leidimą startuoti Dakare, reikia dalyvauti keliose didesnėse enduro varžybose. Todėl pavasarį skubėdami užsiregistravome ir važiavome "Merzouga rally" Maroke. Jaučiau, kad važiuoju į nežinią – po žiemos tik kelis kartus ant motociklo buvau atsisėdęs, tačiau viskas pavyko neblogai ir ten iškovojau teisę važiuoti Dakare.

– Koks pojūtis važiuoti tokio lygio varžybose?

– Peržiūrėjau ankstesnių metų dalyvių sąrašus ir pasidarė aišku, kad to ralio nelaimėsiu – ten labai daug stiprių sportininkų, Dakare užėmusių aukštas vietas. Tačiau greičiausiųjų dešimtuką pasiekti įmanoma. Kai likus kelioms savaitėms iki ralio pradžios organizatoriai paviešino dalyvių sąrašą, nustebau – ten buvo visa Dakaro grietinėlė. Tačiau tai neišgąsdino, nes jie tokie pat žmonės – anksčiau ar vėliau reikės su jais važiuoti. Buvo netgi labai naudinga, nes pamatėme, kaip dirba jie patys, kaip funkcionuoja komandos. Motokrose varžybose esu matęs, kaip atrodo gamyklinės komandos, tačiau ralyje aš – naujokas, dedu pirmuosius žingsnius tobulėdamas. Su keliais sportininkais pasikalbėjęs sužinojau naujų dalykų.

– Kaip sekėsi?

– "Merzouga rally" tam ir buvo skirtas – norėjome pamatyti, kaip reikia naviguoti, kaip kopos atrodo, kaip motociklas į jas reaguoja. Pirmos kelios dienos buvo kažkas tokio – aš supratau, ką kelio knyga nori parodyti ir kokie yra ženklai, tačiau juos atpažinti važiuojant yra gerokai sunkiau. Trys kumščio dydžio akmenukai kelio knygoje pažymėti kaip dideli akmenys ir suprask juos kaip nori. Pradžioje pasitikėdavau kitais varžovais, sekdavau juos ir nejaučiau, kad kažką išmokau. "Balkan Offroad Rallye" buvo naudingesnis. Daugelį dienų buvau greičiausias ir startuodavau pirmas, tad turėdavau naviguoti pats. Pirmomis dienomis dariau klaidų, vis bandydavau nuskubėti kažkur, tačiau paskui sekėsi vis geriau. Manau, bendras rezultatas neblogas – dabar esu pasiruošęs kur kas geriau nei pavasarį.

– Kai kurie dalyviai specialiai nevažiuoja pirmi, nes kitų pėdsakais sekti lengviau. Ar pats taip darei?

– "Merzouga" ralyje tai pasiteisino, ypač smėlynuose. Tačiau pėdsakai ne visada būna teisingi – kartais važiuoji ir matai, kad jau porą punktų praleidi, tada tenka apsisukti ir jų ieškoti pačiam. Negali vien pėdsakais pasitikėti. Balkanų ralyje daug akmenuotų vietovių, dulkių, pėdsakų ten beveik nebuvo.

– Daugiau tekdavo vadovautis pagal orientyrus?

– Taip. Daugiausia visokie keliukai buvo, laukuose ir kalnuose. Keliai nebuvo uždaryti, nes eismo ten, galima sakyti, nėra, tačiau kartais sutikdavome mašinų, tad pasitaikydavo įvairių situacijų. Vietiniai ten gyveno savo gyvenimą. Pirmais metais Dakare nebūsi lyderis, tad apie tai, kad būsi pirmas ir reikės kažką praleisti, galvoti nereikia.

– Tad pirmi metai – tik apsižvalgymas?

– Dakare lygis labai aukštas – čia susirenka visi buvę enduro, motokroso ir kitų šakų čempionai. Pirmais metais neįmanoma parodyti aukšto rezultato – aš neturiu tokios patirties, esu dalyvavęs tik keliuose raliuose. Mano tikslas ne tik pravažiuoti, bet ir užimti kuo geresnę vietą, tačiau aukščiau bambos neiššoksiu.

– Ar šiemet dar numatyta treniruočių?

– Varžybų šiemet nebeturėsiu. Liko mažiau nei mėnuo iki motociklo atidavimo, per šį laikotarpį reikia jį visiškai paruošti, kažkiek išbandyti vietoje. Navigavimo įgūdžių daugiau patobulinti nepavyks.

– Su kokiu motociklu startuosi?

– Kol kas važiuoju su savo treniruočių motociklu KTM, o skirtą Dakaro raliui netrukus parodysiu.