Sportininkui ne visada reikia tapti olimpiniu čempionu ar prizininku, kad apie jį būtų kalbama su didžiule pagarba.
Šiomis dienomis būtent taip atsiliepiama apie 31 metų šiuolaikinės penkiakovės meistrą Edviną Krungolcą, kuris garbingą vietą Atėnų olimpiados stipriausiųjų dešimtuke paaukojo dėl to, kad palengvintų savo komandos draugo Andrejaus Zadneprovskio kovą dėl sidabro medalio.
- Edvinai, kaip jaučiatės savo noru atsisakęs vietos tarp dešimties stipriausiųjų sportininkų? - Kauno diena pasiteiravo E.Krungolco.
- Jaučiuosi gerai, nors viduje kažkas kirba. Sunku pasakyti, kiek aš padėjau Andriui - man pačiam girtis nebūdinga. Man atrodo, kad padariau, ką galėjau, tikiu, jog Andrius mano vietoje būtų pasielgęs lygiai taip pat. Galbūt tik sporto mėgėjams, seniai tokių dalykų nemačiusiems, dėl to buvo įdomiau.
- Ar labai apmaudu, kad iki varžybų pabaigos pats negalėjote kovoti dėl olimpinių apdovanojimų?
- Jaučiu kartėlį gale gerklės. Bet viską nulėmė šaudymas. Dėl to kaltinu savo olimpinį nepatyrimą, psichologinį pasirengimą. Tai buvo mano pirmoji olimpiada, ir stebuklas neįvyko, tiesiog viduje mane sudegino įtampa. Olimpiada - tai ne pasaulio ar Europos čempionatas, čia visai kita atmosfera. Būtent ji, o ne varžovai, mane ir nugalėjo. Juk suklydau rungtyje, kurioje jaučiuosi itin stiprus ir stabilus.
- Kaip manote, ar dar turėsite galimybių atsigriebti Pekino olimpiadoje?
- Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad Atėnų žaidynės buvo pirmos, bet ne paskutinės mano karjeroje. Prieš Atėnus planavau taip - jeigu viskas gerai, metus pailsėsiu, o po to spręsiu, ar dar verta toliau sportuoti. Dabar jau galvoju ne apie poilsį ir žinau, jog iki Pekino olimpiados atkakliai dirbsiu.
- Šį sezoną Jums dar liko dvejos svarbios varžybos - pasaulio taurės finalas ir Europos čempionatas. Ar ketinate jose dalyvauti?
- Būtinai. Mano įsitikinimu, sportininkas privalo dalyvauti varžybose, jeigu iškovojo teisę jose startuoti. Be to, esu nusiteikęs ne tik dalyvauti, bet kovoti ir atsigriebti už nesėkmę Atėnuose.
Naujausi komentarai