Didysis sportas reikalavo aukotis, tačiau neliko skolingas

Sprendimas – ne staigmena

S.Krupeckaitė, per savo karjerą dalyvavusi penkiose olimpinėse žaidynėse (2004 m. Atėnuose, 2008 m. Pekine, 2012 m. Londone, 2016 m. Rio de Žaneire ir 2021 m. Tokijuje), apie ketinimus atsisveikinti su profesionaliu didžiuoju sportu paskelbė šiemet lapkritį Panevėžyje surengtose Čempionų lygos varžybose.

"Jau buvau susigyvenusi su šia mintimi, mano sprendimas – ne perkūnas iš giedro dangaus. Galbūt mėgėjiškai dar startuosiu, kodėl gi ne? Ką veiksiu toliau – nežinau. Manau, kad gyvenimas parodys, kur galėčiau save realizuoti dar kartą", – sakė S.Krupeckaitė.

Dviratininkė užsiminė, kad norėtų likti su dviračių sportu, tačiau kokia tai būtų veikla – dar svarsto.

Be to, planuose – ir šeimos pagausėjimas (šiuo metu Simona su sutuoktiniu ir treneriu Dmitrijumi Leopoldu augina sūnų Maksimilianą).

Unikalus talentas

Pirmasis S.Krupeckaitės treneris Alvydas Surgautas yra atskleidęs, kad savo buvusią auklėtinę bent penkis kartus atkalbėjo nuo pasitraukimo iš didžiojo sporto.

"Simona turėjo dviračių sportui reikalingus duomenis: jėgą, greitį, ištvermę. Be to, nuo pat pradžių buvo darbšti ir labai užsispyrusi. Džiaugiuosi, kad pavyko atrasti tokį talentą, – prisiminimais dalijosi A.Surgautas. – Buvo visko: ir maištavimų, ir barnių. Kariavome, paskui kalbėdavomės ir po kelių dienų ji vėl grįždavo treniruotis. Kažkada po tarptautinių varžybų Simona numetė dviratį į purvą, teko griežtai paprašyti pakelti. Tačiau dėl darbštumo, pareigingumo problemų niekada nebuvo."

S.Krupeckaitės sportinių trofėjų kolekcijoje – 22 visų spalvų pasaulio ir Europos čempionatų medaliai, penki iš jų – aukso.

"Jai visur gerai sekėsi. Visada tikėjau, kad ji daug pasieks, bet kad tiek metų kovos aukščiausiu lygiu, ir dar sprinto rungtyje – unikalu", – tvirtino A.Surgautas.

Tortas – be vyšnaitės

"Vyšnaitė ant mano karjeros torto būtų olimpinis medalis", – yra sakęs krepšininkas Jonas Mačiulis.

Universalus: J.Mačiulis jau paragavo krepšinio eksperto duonos, išbandė jėgas trijulių krepšinio varžybose. / LKL nuotr.

Deja, jo, kaip ir S.Krupeckaitės, olimpinė svajonė neišsipildė.

Tačiau Pekino žaidynių dalyvio J.Mačiulio sportinių trofėjų galerija – taip pat įspūdinga: devyni visų spalvų medaliai iš pasaulio, Europos čempionatų (tarp jų – ir jaunimo) ir studentų Universiados, Eurolygos ir Ispanijos, Graikijos, Italijos, Lietuvos čempiono ir du Tarpkontinentinės taurės laimėtojo titulai.

Tai, kad nusprendė baigti profesionalaus žaidėjo karjerą, iš Karmėlavos kilęs olimpietis patvirtino rugsėjį.

Į rinktinę atvykau nemiegojęs, jausdamasis it kosmose, bet teko žengti į aikštę, o rungtynės buvo atkaklios.

"Prisimenu kaip vakar... Viskas prasidėjo K.Baršausko g. 66, Kaune (anksčiau ten buvo A.Sabonio krepšinio mokykla – red.past.). Mamos ir tėčio idėja – kad vaikas turėtų kur išlieti energiją ir pasportuoti su kitais vaikais. Niekas negalvojo, kad bėgant metams paprasti norai virs tokia nuostabia krepšininko karjera, kurią atėjo laikas užbaigti. Išlieta daug prakaito, buvo daug džiaugsmo ir nusivylimo ašarų, sutikta daug nuostabių žmonių, apkeliauta daug šalių, iškovota daug titulų. Noriu padėkoti visiems, palaikiusiems mane sunkiausiais momentais po pralaimėjimų ir po operacijų – šeimai, draugams, treneriams, medikams, su komandomis dirbusiems žmonėms ir, be abejonės, visiems gerbėjams", – tąkart socialiniame tinkle "Instagram" rašė J.Mačiulis.

Debiutu nenusivylė

Debiutas Lietuvos krepšinio rinktinėje 2007-aisiais Jonui buvo ypatingas.

"Sėdėjau Bankoke po Universiados rungtynių ir buvome besiruošią švęsti. Gavau žinutę, kad po poros valandų privalau išskristi į Atėnuose vyksiantį "Akropolio" turnyrą. Anksčiau tai būdavo paskutinis išbandymas prieš Europos čempionatą. Iš Bankoko į Atėnus skridau gal 15 valandų. Į rinktinę atvykau nemiegojęs, jausdamasis it kosmose. Vis tiek teko žengti į aikštę, pamenu, kad rungtynės buvo gan atkaklios. Varžovai spaudė Šarūną Jasikevičių, Ramūną Šiškauską, tad man išmetė kamuolį, o aš – jaunas, ne savo pozicijoje... Vėliau Europos čempionate žaidžiau nedaug, bet iš jaunuolio reikia energijos gynybai, suteikti kelias minutes pailsėti pagrindiniams žaidėjams. Tą užduotį, manau, atlikau visai neblogai", – viename interviu papasakojo 2013 ir 2015 m. Europos vicečempionas.

Sporto istoriko Algimanto Bertašiaus duomenimis, J.Mačiulis, atstovaudamas Lietuvos rinktinei (2006–2021 m.), sužaidė 179 rungtynes.

Šiuo metu J.Mačiulis dirba Kėdainių "Nevėžio-Optibet" klube.

Į medalius nežiūri

Spalio mėnesį irklus į šalį padėjo Rio de Žaneiro olimpiados vicečempionas Saulius Ritteris, gruodį – jo sužadėtinė, taip pat irkluotoja olimpietė Milda Valčiukaitė.

Patirtys: M.Valčiukaitė ir S.Ritteris pripažino, kad didysis sportas praplėtė akiratį. / M. Gudzinevičiaus / LTOK nuotr.

S.Ritteris – triskart Europos čempionas ir dukart vicečempionas, dukart pasaulio vicečempionas.

"Per pastaruosius dvejus metus buvo tokių dienų, kad norėjau tašką padėti tiesiog rytoj. Daug kas slėgė. Esama tvarka demotyvavo – atrodė labai nesąžininga, kas vyko mūsų sporto šakos federacijoje. Tai vertė abejoti dėl savo ateities", – interviu svetainei ltok.lt sakė vilnietis.

Sportas formavo mane kaip asmenybę, suteikė galimybę praplėsti akiratį.

Paklaustas, ką davė du dešimtmečiai irklavimo, atletas atsakė: "Sportas formavo mane kaip asmenybę, padėjo susipažinti su begale žmonių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, suteikė galimybę praplėsti akiratį, pamatyti užsienio šalis. Į iškovotus medalius nežiūriu, nesigrožiu, daugiau stengiuosi galvoti, ką patyriau per varžybas, kaip jaučiausi ar net ką su komandos draugais kalbėdavome."

Spalio mėnesį S.Ritteris buvo išrinktas į Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) vykdomąjį komitetą, olimpiečiui patikėtos generalinio sekretoriaus pareigos.

Liko kartėlio nuosėdų

Kartu su Donata Karaliene, Ieva Adomavičiūte porinę dvivietę irklavusi M.Valčiukaitė – olimpinio bronzos medalio laimėtoja, Europos ir dukart pasaulio čempionė.

"Sprendimas brendo gal pusantrų metų. Žinojau, kam ruošiuosi, bet vis tiek tai sukėlė daug emocijų, – kalbėjo M.Valčiukaitė. – Susikaupė labai daug dalykų: mano sveikatos būklė dėl buvusių rimtų traumų, tam tikri nesklandumai federacijoje, išsunkę emociškai ir fiziškai, noras pradėti naują gyvenimo etapą – baigti mokslus universitete ir realizuoti save kitoje srityje."

2020-aisiais irkluotojai dėl nugaros traumos prireikė operacijos. "Nežinojau, ar išvis vaikščiosiu", – tąkart sakė M.Valčiukaitė.

Irkluotoja pripažino: rutina užgožė sporto teikiamą malonumą.

"Ruošdamasi startams visada susikoncentruodavau tik į tai, ką privalau padaryti – patobulinti, ištaisyti klaidas. Varžybų tartum nematydavau. Dabar atsigręžiu ir pagalvoju: kodėl tuo nepasimėgavau labiau, neįvertinau? Juk, siekdama rezultatų ir tikslų, tuo pat metu galėjau viską matyti plačiau", – svarstė atletė.

M.Valčiukaitė ir D.Karalienė du kartus pripažintos Lietuvos "Metų komanda".

Olimpietis – direktorius

Šiemet rugpjūtį su profesionaliuoju sportu atsisveikino krepšininkas Renaldas Seibutis.

Palangiškis su Lietuvos rinktine dalyvavo Rio de Žaneiro olimpiadoje, yra iškovojęs pasaulio čempionato bronzą, dukart tapo Europos vicečempionu.

Renaldas ištvėrė dvi nugaros išvaržos operacijas.

Šiuo metu R.Seibutis kibęs į mokslus Lietuvos sporto universitete (LSU) – pasirinkęs Treniravimo sistemų krepšinio specializaciją, taip pat vadovauja Palangos "Kuršių" klubui (yra jo direktorius).

"Tiek metų atidavus krepšiniui būtų nelogiška ir neprotinga ieškoti kažko kito. Ši sporto šaka – svarbi mano gyvenimo dalis", – kalbėjo olimpietis.