Benjaminas Zelkevičius, vienas Lietuvos sporto autoritetų, kritiškai vertina dabartinę šalies futbolo padėtį, bet kartu nepraranda optimizmo.

"Jei nebūtų tikėjimo, ko vertas gyvenimas? Tačiau nuotaika, kai galvoju apie dabartinį mūsų futbolą, tokia pati kaip ir oras – niūrokas ruduo, bet retkarčiais pro debesis prasiskverbia ir vienas kitas saulės spindulys", – interviu dienraščiui sakė buvęs ilgametis Lietuvos nacionalinės rinktinės ir legendinio Vilniaus "Žalgirio" vyriausiasis treneris, pastaruoju metu savo patirtį perteikiantis sostinės "Ateities" futbolo mokyklos auklėtiniams.

– Treneri, šį pavasarį mūsų dienraščiui sakėte, kad Lietuvos futbolo čempionatas jums nekelia ypatingo susidomėjimo. Sezonas jau baigiasi, gal jūsų nuomonė pasikeitė? – paklausėme B.Zelkevičiaus.

– A lygos pirmenybėse iš anksto viskas buvo aišku, o kai taip yra, argi įdomu? Panevėžio "Ekranas" akivaizdžiai stipresnis už visas kitas aukščiausiojo diviziono komandas. Jokios didesnės intrigos, išskyrus kovą dėl antrosios bei trečiosios vietų, bet ir tai buvo galima numatyti, turint galvoje ekipų sudėtis, jų darbo strategiją. Gal kiek atkakliau konkuravo A lygos vidutiniokai, naują savo karjeros etapą pradėjo jauni treneriai. Smalsu, kaip seksis ateityje olimpiniam čempionui Arminui Narbekovui. Jis buvo puikus futbolininkas.

– Kokį įspūdį jums paliko nacionalinės rinktinės startas Europos čempionato atrankos varžybose?

– Optimistiškai nuteikė pergalė prieš čekus, gerai sužaistos rungtynės su pasaulio ir Europos čempionais ispanais. Be to, komandos, su kuriomis teks konkuruoti dėl antrosios vietos grupėje, – Škotija ir Čekija, kol kas nepademonstravo įspūdingo žaidimo, todėl lyg atsiranda galimybė užimti aukštą poziciją. Tai džiugina. Vis dėlto pagrindinė kova – prieš akis, bet vilčių, kad galime prasibrauti į finalo turnyrą, yra. Kita vertus, neapleidžia ir nerimas, kad svarstyklės gali pakrypti į kitą pusę.

– Kauno futbolo-beisbolo klubo (FBK) "Kaunas" prezidentas Gintaras Ugianskis viešai pareiškė, kad Lietuvos futbolas merdi. Esą tai liudija smukęs A lygos čempionato lygis, prastas šalies klubų pasirodymas Europos taurių turnyruose, tragiški jaunimo rinktinių rezultatai. Ką jūs manote apie tai?

– Pritariu Kauno klubo vadovui. Mane ypač nuvylė jaunimo rinktinių žaidimas, jų beviltiški pralaimėjimai. Skaudžiausia, kad septyniolikmečiams ir devyniolikmečiams nepadėjo net namų sienos – juk jie rungtyniavo Kaune ir Marijampolėje. Perspektyva? Liūdnoka.

– Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovai deklaruoja, kad jaunimo rengimo problema – iš sovietinių laikų likusi sistema, pagal kurią tebedirba šalies sporto mokyklos. Ar jūsų, vyresnės kartos futbolo specialisto, nežeidžia tokie argumentai?

– Nereikia suplakti politikos su sportu. Buvo futbolo mokyklos, sporto internatai, treneriai parengė gabių vaikų, kurie išaugo į tarptautinės klasės žaidėjus. Turiu galvoje ir anuometį Vilniaus "Žalgirį", ir dabartinę rinktinę, kurios branduolį sudaro tos vadinamosios sovietinės sistemos auklėtiniai. Stadionai buvo pilni žiūrovų, futbolas teikdavo džiaugsmą. Ir tautinės nuotaikos atgydavo, ir mūsų trispalvės tribūnose išsiskleisdavo. Juk ne viskas praeityje buvo blogai. Daugiau – gerosios patirties, iš kurios, beje, galėtų pasimokyti ir LFF. Apmaudu, kad nenorima tam skirti dėmesio, viskas šluojama iš eilės. Juk daug kas priklauso ir nuo federacijos. Jos pareiga – ne vien ieškoti ir dalyti pinigus. Į darbą reikia įdėti širdies, nešykštėti dėmesio žmonėms. Kai neturima ko pasakyti apie futbolą, prasideda įvairios spekuliacijos. Jomis dangstosi diletantai, bet yla vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo.

– Per knygos apie Lietuvos studentų futbolo istoriją pristatymą kalbėjote, kad jums kelia nerimą LFF pasirinkta kryptis. Ką turėjote galvoje?

– Vien faktas, kad rengiant ir išleidžiant šią knygą Futbolo federacija nepajudino nė piršto, parodo jos požiūrį. Prieš knygos iniciatorius ir autorius reikia nulenkti galvą, nes Lietuvoje turime labai mažai futbolui skirtų leidinių. Be to, studentų futbolas – vienas etapų į profesionalų futbolą. Juk ir Vilniaus "Žalgirį" iškėlė studentai. Neabejoju, kad akademinio jaunimo futbolas vertas neeilinio dėmesio, bet LFF, regis, mano kitaip. Tačiau negerbiantieji praeities neturi ir ateities.

– Kokią Lietuvos futbolo ateitį matote jūs?

– Tikiuosi, kad valtis, kurioje sėdi mūsų futbolo bendruomenė, bus irkluojama darniai. Tačiau nepakanka vien stebėti futbolą iš tribūnos, reikia įeiti į jo vidų, įsiklausyti, jausti. Ir pripažinti trūkumus, klaidas, kad jos nesikartotų. Tai nereiškia iškelti baltą vėliavą. Ar nors kartą girdėjote, kad LFF prezidentas Liutauras Varanavičius būtų pasakęs, kad suklydo, padarė ne taip? Aš negirdėjau. Jei kas nors blogai – kalti futbolininkai, treneriai, sporto mokyklos. O federacija – niekuo dėta? Manau, kad žmonės, nepripažįstantys savo klaidų, niekada nepasiekia norimo tikslo. Tiesos apie futbolą niekur nepaslėpsi: išeina komanda į aikštę lyg į viešą teismą ir žmonės mato, kas yra kas. Jokie rožiniai burbulai neišgelbės, jei rezultatas – ne mūsų naudai.