Olimpinis vicečempionas A.Zadneprovskis visą laiką tikėjo, kad trečioje olimpiadoje jam pavyks iškovoti medalį
Tai, ką penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis pradėjo daryti Atlantoje ir Sidnėjuje, užbaigė Atėnuose. Kiekvienose olimpinėse žaidynėse jis kopė po penkias vietas aukštyn ir šįkart jo triūsas buvo apvainikuotas sidabro medaliu.
Derlingas sezonas
Klaipėdoje gimęs, Kaune kelią į didįjį sportą pradėjęs A.Zadneprovskis, paskutinę vasaros dieną švęsiantis savo 30-ąjį gimtadienį, neabejoja, kad viskas pasiekiama darbu, nors jo sporto šakoje gali pasitaikyti ir netikėtumų.
Prieš Atėnų žaidynes Andrejus teigė, jog labai trokšta iškovoti olimpinį medalį, tačiau pridūrė, kad pažadėti jo negali, nes šiuolaikinė penkiakovė - neprognozuojamas sportas.
Vilnietis, 2002 metais laimėjęs pasaulio taurės varžybas, pirmasis iš visų penkiakovininkų užsitikrino teisę startuoti olimpiadoje. Jis tapo ir pirmuoju Lietuvos sportininku, gavusiu kelialapį į Atėnus. 2003-iaisiais A.Zadneprovskis nelaimėjo svarbių varžybų - tie metai jam buvo tarsi neilgas atokvėpis prieš olimpinį sezoną. Tai pasiteisino - gegužės pabaigoje jis antrą kartą per karjerą tapo pasaulio čempionu, o po kelių mėnesių - ir olimpiniu vicečempionu. Beje, dar kartą pasitvirtino šiuolaikinės penkiakovės tradicija - atletas, olimpiniais metais tapęs pasaulio čempionu, olimpiadoje aukso neiškovojo.
Kauno dienos žurnalistės - interviu su A.Zadneprovskiu.
Visą laiką tikėjo savimi
- Ar po nesėkmingo starto šaudykloje nepagalvojote, kad ir šįkart neteks kovoti dėl olimpinio medalio?
- Negaliu pasakyti, kad būtent taip galvojau, bet praslysdavo ir panašių minčių. Tačiau stipresnė buvo viduje kirbėjusi nuojauta, kad viskas bus gerai. Juk žinau, kad turiu daug patirties, dalyvauju trečiose olimpinėse žaidynėse, o po nesėkmės vienoje rungtyje dar niekas neprarasta, svarbiausia - kovoti iki galo. Nuo pirmojo šūvio, nors pataikiau tik į septyniukę, tikėjau savimi. Juk ne veltui tiek daug dirbau, rengdamasis olimpiadai. Beje, Sidnėjuje šaudžiau lygiai taip pat, bet ten dar sukliudė ir jojimas.
- Pasitikėjimo daugiau suteikė sėkmė fechtuojantis?
- Po šios rungties dar nebuvo galima pasakyti, kad ir pabaiga bus tokia pat gera, nes jojimas neretai apverčia viską aukštyn kojomis. Daugeliui sportininkų taip atsitiko ir Atėnuose. Tačiau rezultatu fechtuojantis likau labai patenkintas, tai leido man gerokai priartėti prie lyderių po nesėkmingo starto. Treniruotės Vengrijoje su šios šalies fechtuotojais, kurie taip pat rengėsi Atėnų žaidynėms, buvo išties naudingos.
Draugo labui pasielgtų taip pat
- Po jojimo rungties Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas jau pranešė, kad medalį tikrai turėsite. Ar Jūs pats tuo irgi neabejojote?
- Taip, po jojimo rungties jaučiau, kad turiu šansą iškovoti kokios nors spalvos medalį. Mano jojimo rezultatas, palyginti su kitų sportininkų, buvo neblogas. O bėgimas - tikrai ne blogiausia mano rungtis.
- Iš tiesų bėgimas yra bene didžiausia Jūsų jėga. Tačiau ar be Edvino Krungolco pagalbos sidabro medalį būtumėte iškovojęs sunkiau?
- Bėgimo rungtyje mes su Edvinu jau buvome ne varžovai, o viena komanda. Jeigu dėl medalio būtų kovojęs Edvinas, būčiau pasielgęs lygiai taip pat. Mano įsitikinimu, laimėti medalį olimpiadoje yra ne tik asmeninis, bet ir visos šalies reikalas. Edvinui esu labai dėkingas. Tokios taktikos griebėmės norėdami apsidrausti nuo galimų netikėtumų trasoje. Nors čekas Liboras Kapalinis yra geras bėgikas, tačiau, kiek teko susidurti, aš finišuoju geriau. Bet priekyje dar buvo Andrejus Moisejevas - jeigu jam būtų iškilę problemų, tuomet mūsų komandinės pastangos galbūt būtų leidusios pakovoti dėl aukso.
- Ar buvo galimybių pavyti Rusijos sportininką?
- Pasaulio čempionate pavijau kiną, kuris startavo anksčiau už mane 30 sekundžių. Tačiau dabar varžovas buvo iš Rusijos, o ne iš Kinijos. Manau, Moisejevą būčiau pasivijęs, jeigu jis būtų startavęs 10-15 sekundžių anksčiau už mane.
Dopingo testus atliko triskart
- Olimpinės penkiakovės varžybos prasidėjo vėliau nei įprastai. Ar dėl to nekilo papildomų problemų?
- Iš tiesų dėl to buvo gerokai sunkiau. Grafikas buvo labai įtemptas, pasibaigus vienai rungčiai iškart skubėdavome į kitą be jokio poilsio. Tai reikalavo didelių fizinių jėgų, tačiau nė kiek ne lengviau buvo ir psichologine prasme. Fiziškai buvau pasirengęs labai gerai, ir, kaip parodė įvykiai, psichologinę įtampą taip pat išlaikiau.
- Kalbama, kad Atėnuose sportininkai patyrė itin griežtą dopingo kontrolierių priežiūrą.
- Iš tikrųjų. Prieš startą teko duoti kraujo, po varžybų - šlapimo mėginį. Šiandien (penktadienį - red.) netrukus vėl atliksiu kraujo tyrimą. Po varžybų prisistatę pareigūnai visur lydėjo - į apdovanojimus, spaudos konferenciją. Iškart po to privalėjau atlikti testus, net negalėjau pasiimti daiktų ir telefono, kad namiškiams paskambinčiau.
- Ar jau spėjote pagalvoti ir apie solidžią premiją, kurią skirs šalies Vyriausybė?
- Niekas nepatikėtų, jeigu pasakyčiau, jog apie tai negalvoju. Mes, penkiakovininkai, neturime tokių galimybių užsidirbti, kaip, pavyzdžiui, krepšininkai. Todėl premija, kurią gausiu, man yra labai svarbi, aš gi esu normalus žmogus.
Naujausi komentarai