Auksinės Lietuvos rankininkų kartos atstovo R. Valucko nesugundė žvaigždėti antpečiai

61-ų šiaulietis beveik trisdešimt metų gyvena nedideliame Vokietijos miestelyje, prie pat sienos su Nyderlandais.

R.Valuckas priklauso auksinei Lietuvos rankininkų kartai, kuri kartu su Kauno "Žalgirio" krepšininkais ir Vilniaus "Žalgirio" futbolininkais skynė pergales ne vien SSRS čempionatuose, bet ir tarptautinėse arenose.

1981 m. ir 1985 m. SSRS čempionato sidabro bei 1979 m. ir 1986 m. bronzos medalių laimėtojas, 1982 m. pasaulio čempionas, 1984 m. pasaulio taurės laimėtojas, 1987 m. IHF taurės laimėtojas – tai toli gražu ne visi R.Valucko titulai.

1988-aisiais, atsisveikinęs su "Granitu", R.Valuckas buvo pakviestas į Ispanijos aukščiausios lygos Malagos klubą. Dar po metų persikėlė į Lėverkuzeną, o netrukus užsivilko Nordhorno HSG komandos marškinėlius. Šiame nedideliame Žemutinės Saksonijos miestelyje šiaulietis 1996 m. baigė žaidėjo karjerą ir įleido šaknis.

Į duris pasibeldė karininkas ir du kareiviai su automatais, namuose buvo likusi mano žmona su vaiku, dar laukėsi kito. Jie sako: atvažiavome tavo vyro.

"Dirbu transporto įmonėje. Mano pareigos – priimti ir išsiųsti krovinius, sutvarkyti dokumentus. Pervežame viską, kas susiję su "Mars" kompanija: šokolado batonėlius, maisto gyvūnams, kitų prekių", – interviu svetainei Handballfast.com pasakojo buvęs rankininkas.

– Su kuo iš buvusių bendražygių dažniausiai bendraujate?

– Su Sigita Strečen (žinoma buvusi Vilniaus "Eglės" žaidėja, olimpinė ir pasaulio čempionė, Europos taurės laimėtoja – red. past.). Anksčiau susitikdavome labai dažnai, tačiau dėl COVID-19 pandemijos vizitus pristabdėme, bet susiskambiname, pasišnekame. Gyvenu prie pat pasienio su Nyderlandais. Pas mus, Vokietijoje, viešoje vietoje būtina dėvėti kaukę. Jei noriu pasivaikščioti kvėpuodamas grynu oru, pereinu sieną ir Nyderlanduose jau galiu žingsniuoti be kaukės.

– Kokie epizodai iš jūsų ankstyvosios karjeros labiausiai įsiminė?

– Pradėjau žaisti gimtuosiuose Šiauliuose, "Tauro" komandoje. Dalyvavome SSRS pirmos lygos čempionate. Kartą, iki sezono pabaigos likus vienoms rungtynėms, tarp snaiperių pirmavo Leningrado "Neva" rankininkas Sergejus Rybakovas. Norėdamas jį pavyti, per mačą su Taškento komanda privalėjau įmesti net 22 įvarčius! Tai buvo neįtikinėtinas skaičius, todėl organizatoriai S.Rybakovui iš anksto įteikė rezultatyviausio žaidėjo prizą. Mes, šiauliečiai, sutarėme, kad pabandysiu rekordą pagerinti. Per dvikovą su Uzbekistano rankininkais mūsiškiai vis siuntė man kamuolį, o aš atakavau, mečiau visus 7 m baudinius. Galiausiai pelniau 22 įvarčius! Prizo iš S.Rybakovo nereikalavau, man svarbiau buvo tai, kad pats sau įrodžiau galįs pasiekti tokį įspūdingą rezultatą.

– Persikėlęs į "Granitą" ir sužibėjęs stipriausioje Lietuvos komandoje turbūt neišvengėte ir Maskvos CSKA klubo dėmesio? Juk sportininkus į CSKA ne kviesdavo, o tiesiog prievarta pasiimdavo.

– Neslėpsiu, CSKA klubo nemėgome. Nepalyginsi mūsų tuomečių santykių su maskviečiais ir santykių su ukrainiečiais iš Zaporožės ar Baltarusijos rankininkais. Mane mėgino išgabenti į Maskvos klubą. Į duris pasibeldė karininkas ir du kareiviai su automatais, namuose buvo likusi mano žmona su vaiku, laukėsi kito. Jie sako: atvažiavome tavo vyro. O žmona atšovė: jis jau Maskvoje! Aš kaip tik tuo metu buvau SSRS rinktinės treniruočių stovykloje. CSKA treneris bandė vilioti ir butu Maskvoje, ir karininko laipsniais. Kalbėjo: laimėsi SSRS čempionatą – gausi žvaigždutę ant antpečių, dar sykį laimėsi – vėl žvaigždutė, o kol baigsi karjerą, jau būsi papulkininkis, nuo 45-erių metų gausi solidžią pensiją. Nesutikau.

– Kada pirmą kartą patekote į SSRS rinktinę?

– Tuoj po 1980-ųjų Maskvos olimpiados. Tačiau man nepatiko atmosfera, kurią formavo treneris Anatolijus Jevtušenka. Jautėmės tarsi jo tarnai. 1988-aisiais mane pakvietė Prancūzijos klubas, tačiau A.Jevtušenka pareiškė: pusę pinigų atiduosi man arba niekur nevažiuosi. Nesutikau. Kas jis man – tėvas, ar ką? Kitas atvejis: po triumfo 1982 m. pasaulio čempionate kiekvienas rinktinės žaidėjas gavo po 1 000 Vokietijos markių, bet kur dingo dar šimtas tūkstančių?

– Turbūt iš tų laikų atlyginimų negalėjote gyventi taip, kaip širdis geidžia. Gal, kaip dauguma to meto sportininkų, prisidurdavote į keliones užsienyje išveždami paklausių sovietinių produktų, o grįždavote su geidžiamomis užsienietiškomis prekėmis?

– Veždavome viską, kas buvo paklausu užsienyje: ikrus, degtinę, fotoaparatus.

– Legendinis "Žalgirio" krepšininkų treneris Vladas Garastas skųsdavosi: jei restorane pasėdėdavo kuris nors jo žaidėjas, tuoj pat pasklisdavo gandų lavina, kad žalgiriečiai laisvalaikiu geria. Tačiau, kai "Granito" komanda rimtai pašvęsdavo, niekas apie tai per daug nekalbėjo ir problemų nekėlė.

Istorija: Kauno granitiečiai – IHF taurės laimėtojai, R.Valuckas – antroje eilėje antras iš kairės / "Granito" klubo nuotr.

– Mes Kauno karaliais tapome anksčiau nei žalgiriečiai, nes Europos taurę laimėjome 1987-aisiais. Buvo metas, kai krepšininkai netgi lygiavosi į mus. Tačiau krepšinis Lietuvoje visada buvo pirmoji sporto šaka, tad ir dėmesio krepšininkams tekdavo kur kas daugiau. Pavyzdžiui, po mūsų laimėto IHF taurės turnyro finalo buvo surengta vakarienė. Į ją užsuko ir Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, kiti žalgiriečiai. Tad ne vien personalas šokinėjo ne apie mus, o aplink Sabą.

– Ar tiesa, kad rankininkai nevengdavo muštynių ir, nepriklausomai nuo priešininkų kiekio, visada jose nugalėdavo?

– To neneigsiu. Kas gi norės pakliūti po kumščiu rankininkui, kurio ūgis – apie 2 m, svoris – virš 100 kg ir dar platūs pečiai? Kartais tekdavo pasidarbuoti. Kai kartą restorane prie gražios moters kibo negeri vyrukai, teko juos išvesti laukan ir gerokai paauklėti.

– Koks didžiausias jūsų karjeros laimėjimas?

– IHF taurė. Pusfinalyje susikovėme su stipriausia to meto Europos komanda Gumersbacho VfL, jos gretose buvo ne viena to meto rankinio žvaigždė. Tačiau varžovai suklydo pamanę, kad Kaune mus lengvai įveiks. Juk tada "Granitas" taip pat buvo kietas, o treneris Antanas Skarbalius parinko tinkamą taktiką, nustebinusią vokiečius. Gindamiesi jų žaidėjus pasitikdavome toliau nuo savo vartų, dar gerokai prieš 9 m liniją, ir visiškai supančiojome jų puolimą (kauniečiai laimėjo 22:12 – red. past.). Tąsyk puikiai sužaidė Jonas Kaučikas, įmetęs keliolika įvarčių. Manau, kad Jonas buvo pakankamai talentingas, kad patektų ir į SSRS rinktinę, tačiau jam šiek tiek trūko ūgio – net 190 cm jo pozicijos žaidėjui buvo per mažai laimėti konkurencinę kovą.

– Jūsų buvęs bendražygis Valdemaras Novickis yra pasakojęs, kad prieš rungtynes su Gumersbacho ekipa Vokietijoje jus bandė apnuodyti.

– Tai tiesa. Prieš pietus restorane priėjo virėja ir perspėjo, kad nevalgytume kopūstų. Nieko neaiškino, kodėl, bet to pakako. Treneris paprašė vieno atsarginio žaidėjo ir asistento paragauti, kas ten tokio blogo. Ir ką gi? Rungtynių dieną jų nematėme – vis lakstė į tualetą. Apie incidentą pranešėme organizatoriams, bet jokios reakcijos nesulaukėme, tarsi nieko nebūtų įvykę. Nors klastos išvengėme, per mačą koją pakišti bandė teisėjai iš Čekijos. Jie akivaizdžiai palaikė aikštės šeimininkus, o ir varžovai rimtai kibo mums į atlapus. Vis dėlto, nepaisant spaudimo, atsilaikėme. Gumersbacho rankininkai laimėjo mažesne persvara, nei mes juos įveikėme Kaune, todėl į finalą žengė "Granitas". O tada atėjo ir Madrido "Atletico" eilė.