– Kodėl tokio masto renginiui kaip FIFA pasaulio čempionatas reikalinga itin intensyvi integralumo ir lažybų rinkos stebėsena? Ką tai duoda? Kodėl tai svarbu?
Kornelija: Pirmiausia, yra sportas ir yra visa industrija už sporto. Vienareikšmiškai sportu visi sergame vienaip ar kitaip. Tačiau yra ir rinka – būtent lažybų rinka, kuri iš sporto taip pat kuria verslą. Didelė dalis uždirbtų pinigų grįžta į sportą, tačiau, kaip ir kiekviename versle, yra tokių, kurie bando nesilaikyti taisyklių ir manipuliuoti. Tuomet, žinoma, visos lėšos nenukeliauja nei valstybei, nei mokesčių sistemai, nei sporto klubams, o atsiduria tų žmonių, kurie nesąžiningai manipuliavo, kišenėse. Tai yra didelė ir sena problema. Sportas vienas šios problemos įveikti negali, nes, kai kalbame apie organizuotą nusikalstamumą, skirtingose šalyse vykstančius renginius ir turnyrus, iš karto pradedame kalbėti apie valstybių sienas, dalijimąsi duomenimis ir kitus teisinius aspektus. Todėl Makolino konvencija sujungia sporto organizacijas, teisėsaugos institucijas ir valstybes, kurios yra suinteresuotos sportu kaip visuomenei naudinga veiklos sritimi. Būtent Makolino konvencija, arba Europos Tarybos konvencija dėl manipuliavimo sporto varžybomis, ir siekia suvienyti skirtingas šalis bendram tikslui – užtikrinti, kad sportas būtų sąžiningas. Kodėl norime sąžiningo sporto? Todėl, kad jeigu norime žiūrėti surežisuotą vaizdą, einame į teatrą. Jeigu norime patirti tikrą emociją, norime iš tiesų nežinoti, kaip viskas baigsis, ir būtent tame slypi didžiausias azartas. Turime savo spėjimų, ir tuo sportas yra žavus. Kad sportas nevirstų teatru, yra vykdoma stebėsena.
– Laura, paprašysiu jūsų pratęsti. Kornelija jau labai išsamiai atsakė, o jūsų norėčiau paklausti apie pasekmes pažeidus taisykles. Kokia atsakomybė tenka tiems, kurie jas pažeidžia? Ką numato FIFA drausmės taisyklės?
Laura: Kalbant apie manipuliavimą sporto, o konkrečiai futbolo rungtynėmis, tiek FIFA, tiek UEFA į tai žiūri kaip į vieną sunkiausių pažeidimų ir, sportine prasme, vieną rimčiausių nusikaltimų.
– Manipuliavimas yra dominuojantis pažeidimas?
Laura: Jis yra vienas dažniausių. Tačiau, kiek prisimenu, FIFA pasaulio čempionatuose nėra buvę tokių akivaizdžių atvejų, kurie būtų oficialiai užfiksuoti. FIFA ir pabrėžia, kad labai griežtos sankcijos bei stipri prevencija duoda rezultatų, todėl tokie pažeidimai praktiškai nepasireiškia. FIFA drausmės kodekse už manipuliavimą numatyta labai griežta atsakomybė. Svarbu tai, kad pati sąvoka apibrėžiama labai plačiai. Kalbama ne tik apie manipuliavimą rungtynių eiga ar galutiniu rezultatu, bet ir apie nepranešimą. Kitaip tariant, atsakomybė taikoma visiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie nesąžiningo žaidimo – tiek rungtynių eigos, tiek galutinio rezultato. Tai nebūtinai turi būti galutinis rezultatas. Manipuliuojama gali būti ir tarpiniais epizodais – geltonomis kortelėmis, kampiniais ir panašiai. Už tokius veiksmus taikomos labai griežtos sankcijos. FIFA čempionatų kontekste už tai gali būti skiriamas ne trumpesnis kaip penkerių metų draudimas užsiimti bet kokia su futbolu susijusia veikla ir ne mažesnė kaip 100 tūkst. JAV dolerių bauda. Net ir nepranešimas yra laikomas pažeidimu. Jeigu žaidėjas, klubas ar kitas oficialus asmuo žino ar mato, kad gali būti siekiama manipuliuoti rungtynėmis, tačiau apie tai nepraneša, jam gali būti skiriamas ne trumpesnis kaip dvejų metų draudimas užsiimti bet kokia su futbolu susijusia veikla ir ne mažesnė kaip 15 tūkst. JAV dolerių bauda. Tam tikrais ypač sunkiais atvejais, kai padarytas labai reikšmingas pažeidimas, draudimas užsiimti bet kokia su futbolu susijusia veikla gali būti taikomas visam gyvenimui. Tai reiškia, kad žmogus nebegalėtų nei žaisti, nei teisėjauti, nei treniruoti, nei kitaip dalyvauti futbolo veikloje. Taigi šios pasekmės yra tikrai labai griežtos ir reikšmingos.
Atsakomybė taikoma visiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie nesąžiningo žaidimo – tiek rungtynių eigos, tiek galutinio rezultato.
– Atsakomybė dažniausiai tenka žaidėjams, komandai, nacionalinei federacijai? Kas yra baudžiami, jeigu nustatomas pažeidimas?
Laura: Sportine prasme atsakomybė gali būti taikoma visiems subjektams, kuriems ją gali taikyti nacionalinė sporto federacija, futbolo federacija ar FIFA. Tai yra oficialūs asmenys, žaidėjai, teisėjai, treneriai, kiti oficialūs asmenys, taip pat, be abejo, klubas ir komanda – šiuo atveju kalbame apie nacionalines komandas. Tačiau, kaip minėjo Kornelija, už viso to dažnai slypi organizuotas nusikalstamumas. Jam jau taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tai nebėra nei FIFA, nei UEFA, nei kurios nors futbolo federacijos kompetencija bausti ar traukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokiais atvejais jau įsijungia teisėsauga, baudžiamoji atsakomybė, Interpolas ir kitos institucijos.
– Kornelija, gal galite plačiau paaiškinti, kaip šiandien turėtume suprasti manipuliavimą sporto varžybomis? Kas šiandien laikoma manipuliavimu?
Kornelija: Manipuliavimu gali būti laikomi labai įvairūs dalykai. Pirmasis požymis – veiksmai turi būti neteisėti, nes teisėtais būdais manipuliavimas neatsiranda. Manipuliuojama gali būti tiek visomis varžybomis, tiek atskirais jų epizodais. Sakykime, aukšto lygio komandinėse sporto šakose manipuliuoti visomis rungtynėmis būtų gana sudėtinga. Tačiau individualiose sporto šakose, kur sportininkai varžosi vienas prieš vieną, tai padaryti gali būti lengviau, nes dalyvauja mažiau žmonių. Taip pat gali būti manipuliuojama atskirais epizodais, kaip minėjo Laura. Šiuo metu viena aktualiausių temų, apie kurią kalba Makolino konvencijos bendruomenė, yra ta, kad apskritai neturėtų būti sudaromos galimybės lažintis dėl tam tikrų epizodų, pavyzdžiui, dėl geltonų kortelių. Manipuliavimo būdai yra labai įvairūs ir priklauso nuo sporto šakos. Tačiau esmė visada ta pati – bandymas surežisuoti sportinį rezultatą ar jo dalį. Ir tai nėra pateisinama. Tokiame manipuliavime, kaip jau minėjo Laura, gali dalyvauti sportininkai, treneriai, teisėjai, klubų administracijų atstovai – iš tiesų labai platus žmonių ratas.
– Jūs užsiminėte apie geltonas korteles. Dėl ko dar siekiama, kad nebūtų galima lažintis? Kokie dar epizodai ar veiksmai kelia problemų? Pažvelkime į tai per pasaulio futbolo čempionato prizmę.
Kornelija: Jeigu kalbame apie pasaulio futbolo čempionatą, tai pirmiausia – geltonos kortelės. Šis klausimas yra vienas svarbiausių, nes argumentas labai paprastas – žmonės skatinami lažintis ne dėl sportinio rezultato, o dėl nesportinio elgesio. Geltonos kortelės gavimas iš esmės yra nesportinio elgesio pasekmė. Todėl gaunasi, kad lažinamasi, ar kažkam „neišlaikys nervai“, ar įvyks kažkas tokio, ko apskritai sporto aikštėje neturėtų būti. Dėl to lažybos dėl geltonų kortelių skaičiaus ar dėl to, ar konkretus sportininkas gaus geltoną kortelę, šiandien futbolo kontekste laikomos vienu ryškiausių probleminių reiškinių. Kitais atvejais siūloma apskritai neleisti organizuoti tam tikrų lažybų pasiūlų, pavyzdžiui, susijusių su nepilnamečių sportininkų varžybomis. Kadangi nepilnamečiai yra ypač pažeidžiami, Makolino konvencijos bendruomenė yra išplatinusi rekomendaciją uždrausti lažybas dėl nepilnamečių sporto varžybų. Žinoma, visada reikia įvertinti visus argumentus už ir prieš. Nereikėtų tiesiog imti ir uždrausti – pirmiausia būtina nusistatyti aiškius kriterijus ir principus.
– Laura, šiek tiek praplėskime temą. Sporto integralumas, apie kurį šiandien daug kalbame, dažnai siejamas su dopingu ar sutartomis rungtynėmis, tačiau, kaip suprantu, tai gerokai platesnė sąvoka. Kas dar įeina į sporto integralumo ir pažeidimų kontekstą?
Laura: Iš tikrųjų sporto integralumas, arba sporto sąžiningumas, reiškia, kad sportas neturi tapti spektakliu. Tai apima viską, kas susiję su sąžiningu žaidimu, kurio baigtis nėra iš anksto nulemta jokiu aspektu. Žinoma, visi gerai žinome antidopingo taisykles, daug kalbama ir apie manipuliavimą sporto rungtynėmis. Tačiau prie integralumo priskiriamas ir bet koks kitas nesportiškas elgesys – pradedant tuo, ar rungtyniauja tinkami žaidėjai, ar rinktinėje žaidžiantys sportininkai apskritai turi teisę jai atstovauti. Yra ir tokių nesportiško elgesio pavyzdžių, kai niekada nebuvo nustatyta korupcijos, manipuliavimo ar išankstinio susitarimo, tačiau būtent po tokių situacijų buvo pakeistos FIFA ir UEFA varžybų organizavimo taisyklės. Pavyzdžiui, 1982 metais vienoje pasaulio čempionato grupėje dėl patekimo į kitą etapą kovojo Alžyras, o kitoje paskutines grupės rungtynes žaidė tuometinė Vakarų Vokietija ir Austrija. Pagal turnyro lentelę Vakarų Vokietijai pakako laimėti vieno arba dviejų įvarčių skirtumu. Tokiu atveju tiek Vakarų Vokietija, tiek Austrija patekdavo į kitą etapą, o Alžyras iškrisdavo. Dešimtąją rungtynių minutę Vakarų Vokietijai įmušus pirmą įvartį abi komandos suprato, kad toks rezultatas joms yra naudingas. Tarsi atsirado tylus susitarimas, jog abiem komandoms geriau patekti į kitą etapą, nei suteikti tokią galimybę Alžyrui. Likusi rungtynių dalis buvo labai pasyvi – be atakų, be įvarčių. Tai matė ir suprato visi, įskaitant sirgalius, tačiau nieko padaryti nebuvo galima. Rungtynės taip ir baigėsi. Šis įvykis vėliau buvo pavadintas Gijono nepuolimo paktu. Po šio atvejo FIFA pakeitė taisykles ir nustatė, kad paskutinės grupių rungtynės turi būti žaidžiamos vienu metu, kad nė viena komanda iš anksto nežinotų, kokio rezultato jai reikia norint patekti į kitą etapą ar kas bus būsimas varžovas. Tai geras pavyzdys, rodantis, kad net tam tikras varžybų formatas ar organizavimas gali sudaryti prielaidas nesąžiningam ar nesportiškam elgesiui. Kitas svarbus aspektas – rinktinėse žaidžiantys futbolininkai. Pasaulio čempionato kontekste tai labai aktualu, nes matome, kad kai kurie žaidėjai turi kelias pilietybes arba jas pakeičia. Tai taip pat yra sporto integralumo dalis – komandoje turi žaisti tie žaidėjai, kurie iš tikrųjų yra tinkami jai atstovauti. FIFA drausmės kodeksas numato, kad jeigu rungtynėse registruojamas ir žaidžia futbolininkas, kuris nėra tinkamas atstovauti tai rinktinei, gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Dėl to gali būti teikiami protestai, o atsakomybė gali būti taikoma tiek pačiam žaidėjui, tiek komandai. Gali būti skiriama bet kuri FIFA drausmės kodekse numatyta sankcija.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Kalbant apie pilietybę ir galimybę atstovauti rinktinėms, gal galėtumėte pateikti konkretų pavyzdį, kada FIFA baudžia už šių reikalavimų pažeidimą?
Laura: Iš principo tikslas yra toks, kad nacionalinėse rinktinėse žaistų tos valstybės piliečiai. Pilietybė visais atvejais yra būtina, tačiau vien jos nepakanka. Ji savaime negarantuoja, kad žaidėjas galės atstovauti konkrečiai valstybei. Svarbiausia – žaidėjas turi turėti pilietybę ir iš esmės nebūti atstovavęs kitos valstybės nacionalinei rinktinei. Taip pat labai svarbu, kad jis turėtų tikrą, realų ryšį su ta valstybe. Jeigu žmogus yra gimęs ir pilietybę įgijęs gimimo pagrindu arba kitu valstybės įstatymuose numatytu pagrindu, kai nereikia atlikti jokių papildomų administracinių procedūrų, jis tą pilietybę įgyja automatiškai. Jeigu jis nėra žaidęs jokioje kitoje nacionalinėje rinktinėje, tokiu atveju yra laikomas tinkamu atstovauti tai valstybei. Tačiau yra atvejų, kai žaidėjai turi kelias pilietybes. Yra buvę situacijų, kai žaidėjas buvo įtrauktas į vienos valstybės rinktinę, sužaidė vos kelias minutes ir dėl to prarado galimybę ateityje atstovauti kitai valstybei, su kuria taip pat turėjo realų ryšį. Net buvo byla, pasiekusi Sporto arbitražo teismą – Muniro El Haddadi byla. Jis ją pralaimėjo, nes buvo sužaidęs kelias minutes už Ispanijos rinktinę ir dėl to prarado galimybę atstovauti Marokui, nors su šia valstybe taip pat turėjo ryšį. Po šios bylos FIFA įvedė naują taisyklę – galimybę tam tikrais išimtiniais atvejais pakeisti asociaciją, kitaip tariant, nacionalinę rinktinę. Žinoma, tai galima padaryti tik esant tam tikroms sąlygoms: jeigu žaidėjas nėra žaidęs oficialiose rungtynėse, nors ir buvo įtrauktas į rinktinę, bei turi realų ryšį su kita valstybe. Tokiais išimtiniais atvejais FIFA Žaidėjų statuso rūmai gali leisti pakeisti nacionalinę rinktinę. Dar vienas atvejis – kai pilietybė įgyjama natūralizacijos ar kitu būdu. Tokiu atveju negali būti taip, kad vienais metais žmogus įgyja vienos valstybės pilietybę ir žaidžia už ją, o po kelerių metų jau atstovauja kitai valstybei. Čia taip pat taikomi tam tikri reikalavimai. Kai kuriais atvejais gali pakakti realaus ryšio su valstybe, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos pilietybės atkūrimo atveju, kai vienas iš protėvių buvo Lietuvos pilietis ir pilietybė atkuriama. Tačiau vien pilietybės turėjimas dar nereiškia, kad bus galima žaisti nacionalinėje rinktinėje. Esminis kriterijus – realus ryšys su valstybe. Pats žaidėjas, jo tėvai arba seneliai turi būti gimę toje valstybėje. Jeigu pilietybė įgyta natūralizacijos būdu, tuomet, priklausomai nuo amžiaus, kada asmuo pradėjo gyventi toje valstybėje, paprastai reikalaujama, kad jis joje būtų pragyvenęs bent penkerius metus.
– Jeigu teisingai suprantu, tas ispanas, kuris buvo praradęs galimybę atstovauti Marokui, už Ispaniją toliau žaisti galėjo?
Laura: Taip, galėjo. Tačiau vėliau jo pasirinkimas buvo kitoks. Geresnis pavyzdys yra Diego Costa. Jis buvo sužaidęs vos kelias minutes už Brazilijos rinktinę. Tuo metu taisyklės jau buvo pakeistos ir buvo atsiradusi galimybė pakeisti nacionalinę rinktinę. FIFA leido jam vėliau atstovauti Ispanijai, nes už Braziliją jis buvo žaidęs labai trumpai ir tik draugiškose, o ne oficialiose rungtynėse. Čia apskritai kyla įdomus klausimas – ar rinktinės pasirinkimas yra teisinis, ar emocinis pasirinkimas. Nors sirgaliai tokiu sprendimu nebuvo labai patenkinti, vis dėlto buvo nuspręsta, kad tokią galimybę vieną kartą suteikti galima.
Naujausi komentarai