Niujorkietės rūpestis - padėti Lietuvai

Lietuvių kilmės niujorkietė Ann Charles-Zikaras prisimena keletą lietuviškų žodžių, vaikystėje girdėtų iš tėvų. Vienintelė akredituota Lietuvos korespondentė Jungtinėse Tautose mūsų šaliai svarbius klausimus JTO būstinėje Niujorke kelia čia priimtina anglų kalba.

„Tačiau mano gyslomis teka vien lietuviškas kraujas“, - šypsosi Lietuvoje viešinti mūsų šalies patriotė, tolima skulptoriaus Juozo Zikaro giminaitė Onutė. Šiuo mažybiniu vardu į ją kreipiasi tautiečiai, sutikti Niujorke arba Lietuvoje. Vilniuje, kartais ir Kaune, Onutė apsilanko kartą metuose. Ne tik tam, kad aplankytų savo senelių kraštą - čia ji iš pirmų rankų gauna informaciją apie Lietuvą, taip reikalingą pristatyti šaliai kasmetinėje Niujorke vykstančioje „The New York Times“ kelionių mugėje. „Savęs vis klausiu, kaip dar galėčiau padėti Lietuvai“, - prisipažįsta moteris, iš asmeninių lėšų už mūsų šalį kasmet sumokanti 3 tūkst. dolerių mugės dalyvio mokestį.

- Vaikystėje šeimoje bendravote angliškai?

- Lietuvių kalba buvo slapta tėvų kalba - taip jie kalbėdavosi norėdami, kad mes, vaikai, jų nesuprastume. Tėvai norėjo apsaugoti mus, vaikus, nuo nemalonių situacijų, kurias Amerikoje patyrė jie ir jų tėvai, atvykę į šią šalį visiškai nemokėdami kalbos. Kai kuriuos žodžius prisimenu iš vaikystės - mano tėvas buvo muzikantas, grojo smuiku. Atsimenu repeticijas su visu lietuvišku orkestru, vykdavusias mūsų namuose.

- Kada apsisprendėte atstovauti Lietuvai?

- Iki 1991 m. Lietuvos reikalams JTO atstovauti buvo sudėtinga, nes šalis dar nebuvo šios organizacijos nare. Estijos prezidentas Lennartas Meris tais laikais net nebuvo įleistas į JTO būstinės pastatą. Dar visai neseniai Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama nebuvo įleistas į JTO žmogaus teisių klausimais organizuotos konferencijos pastatą Vienoje. Jei valstybė nėra JTO nare, kai kuriuos klausimus gali kelti žurnalistai ar nevyriausybinės organizacijos, bet gana siaurai.

- Kokiais klausimais tenka domėtis dažniausiai?

- Aš - vienintelė, JTO kelianti klausimus apie Lietuvą. Ne kiekvieną dieną gali tai daryti - temą, kuria klausi, turi žinoti labai gerai. Ne visada gaunu atsakymą, bet aš bent jau iškeliu kai kurias temas į viešumą. O kartais atsakymai mane nustebina. JTO dirba ir kontroversiškų diplomatų. Rusijos diplomatų esu klaususi, ar jie neigia trijų Baltijos respublikų okupaciją. Ir atsakymas buvo: „Šios šalys niekada nebuvo okupuotos.“ Įvairių šalių diplomatai dirba savo darbą. JTO turėjo paskelbti rezoliuciją, smerkiančią Holodomorą (1932-1933 m. Stalino vykdytą prievartinį Ukrainos valstiečių marinimą badu - aut. past.), nusinešusį nuo septynių iki dešimties milijonų gyvybių. Tačiau tai nebuvo paskelbta, nes buvo prieštaravimų iš Rusijos pusės. Taigi, skirtingos valstybės stengiasi pateikti svarbius klausimus iš joms palankių pusių.

- JTO būstinėje vyko nemažai jūsų fotografijų parodų.

- Darbe aš visada nešiojuosi fotoaparatą - prie straipsnių juk reikia pateikti vaizdinę medžiagą. Fotografuoti patiko dar vaikystėje - turėjau tamsų kambarėlį, kuriame pati ryškindavau nuotraukas. Taip įsitraukiau į fotografiją. Parodose eksponuotos nuotraukos iš Baltijos šalių regiono: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Skandinavijos šalių. Keletą parodų surengiau apie Lietuvą. Kiekvienąkart, kai vykstu į Baltijos šalis, ypatingai - į Lietuvą, esu tikra, kad grįšiu su geromis nuotraukomis.

- Kada pirmąkart apsilankėte Lietuvoje?

- 1988 m., kuomet pradėjau dirbti JT, įsitraukiau į Baltijos šalių reikalus - man buvo labai įdomu, kas šiose šalyse vyksta iš tiesų. Vykau į Žmogaus teisių komitetą (ŽTK) Ženevoje, rašiau apie tai, kokia buvo JTO, ŽTK, JAV oficialioji nuomonė apie Baltijos tautų teises į apsisprendimą. 1991 rugsėjo 17 d., tą dieną, kai Lietuva buvo priimta į JTO, buvau Niujorke prie JTO būstinės, mačiau, kaip čia buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Kai valstybė tampa JTO nare, jos balsas tarptautinėje bendrijoje tampa daug labiau girdimas. Po to mes, žurnalistai, turėjome daugiau galimybių vykti į Lietuvą. Iki tol, sovietmečiu, buvo atvejų, kai „Laisvosios Europos“ ar „Amerikos balso“ žurnalistai, atvykę į SSSR, būdavo areštuojami. Lietuvoje pirmą kartą apsilankiau 1992 m.

- Kokiomis temomis rašote dažniausiai?

- Informuoju apie viską, kas susiję su žmogaus teisėmis. Trims Baltijos respublikoms atkūrus nepriklausomybę, ateidavo daug parnešimų iš Latvijos ir Estijos apie rusakalbių gyventojų teisių pažeidimus. Juos dažnai paviešindavo Rusijos federacijos atstovai. Nors apie tai, kad latvių, estų teisės buvo pažeidžiamos tol, kol jie tapo beveik gyventojų mažuma savo pačių valstybėje, viešai praktiškai nekalbama.

Iš Lietuvos, kur rusakalbių procentas daug mažesnis nei kitose dviejose Baltijos valstybėse, tokių pranešimų ateidavo mažiau, bet pasitaikydavo. Profesorius Algis Tomas Geniušas tuomet buvo Tarptautinės nepriklausomų žurnalistų federacijos atstovas JT Žmogaus teisių komiteto sesijose. Su juo viešindavome tokius žmogaus teisių pažeidimus, apie kuriuos niekas nekalbėjo - kad Kaliningrado srityje nebeliko nei vienos lietuviškos mokyklos, ir panašiai.

Man rūpi švietimas. Amerikiečiai nedaug žino apie tai, kas 50 okupacijos metų vyko trijose Baltijos valstybėse. Kartais apskritai bandoma paneigti šių valstybių okupacijos faktą.

- Tarptautinėje bendrijoje sudėtinga kelti komunizmo nusikaltimų klausimus?

- Palyginkime: nacizmas seniai pasmerktas tarptautinėje bendrijoje. Bet labai retai, jei išvis kada išgirsi ką nors apie komunizmo nusikaltimus. O apie tai turėtų būti kalbama. JTO yra priėmusi rezoliuciją dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tačiau tuomet, kai šis karas baigėsi kitoms tautoms, Lietuvai, Latvijai ir Estijai jis tapo okupacijos pradžia. Rusijos oficialieji asmenys tvirtina, kad okupacijos nebuvo.

Iš 192 valstybių, kurias vienija JTO, didžiuliai valstybių blokai - Afrikos, Amerikos, Azijos valstybės - nėra gerai susipažinusios su Centrinės ir Rytų Europos istorija. Antrojo pasaulinio karo pradžios klausimui tarptautiniu lygiu turėtų būti skiriama daugiau dėmesio. Jei iškeliamas klausimas apie Joachimo Ribbentropo ir Viačeslavo Molotovo bendradarbiavimą, daugeliui tai skamba tiesiog neįtikėtina istorija. Šiais klausimais reikia dirbti, reikia šviesti žmones, kad įvairių valstybių piliečiai geriau suprastų Antrojo pasaulinio karo priežastis ir pasekmes.

- Kokiais būdais galima šviesti žmones?

- Labai svarbus veiksnys, šviečiant ne europiečius apie trijų Baltijos valstybių istoriją, yra rengti parodas - jos JTO būstinėje yra gerai lankomos. Tai geras būdas paskleisti pasauliui tam tikrą žinią. Prieš mėnesį JTO būstinėje Niujorke buvo surengta Lietuvos tūkstantmečio programos paroda „Lietuva: kultūra ir istorija.“ Parodoje pristatyta šalies istorija, išleistas leidinys, skiriantis daug dėmesio Lietuvos istorijai, ypač - karo metams, okupacijai. Parodą aplankė Izraelio Ministras Pirmininkas Benjaminas Netanyahu, daugelio šalių diplomatai, dalyvaujantys JT Generalinės Asamblėjos darbe. JTO būstinėje reikėtų surengti daugiau parodų apie Lietuvą. Artimiausia šalį reprezentuojanti paroda, pristatanti kryždirbystę, čia turėtų vykti vasario mėnesį. Kryždirbystės tradicija, gyvuojanti Lietuvoje kelis šimtus metų, liudija lakią lietuvių tautodailininkų vaizduotę: kryžių, koplytstulpių, stogastulpių puošyboje matyti daugybė ornamentų, gamtinių, augalinių motyvų. Paroda nuo vasaros keliauja po Ameriką - Čikagą, Detroitą, Vašingtoną. Tikiuosi, paroda daug kam atvers akis į turtingą lietuvių liaudies meną.

- Penktus metus iš eilės rūpinatės Lietuvos pristatymu kasmetinėje „The New York Times“ kelionių mugėje, iš asmeninių lėšų kasmet sumokate šalies-dalyvės mokestį. Kodėl tai darote?

- Suma yra didelė man kaip fiziniam asmeniui, bet esu įsitikinusi, kad Lietuva turi būti šioje mugėje. Man malonu prisidėti prie Lietuvos, lietuvių kultūros pristatymo pasauliui. Nors mano protėviai iš Lietuvos išvyko prieš 120 metų, mano gyslomis teka lietuviškas kraujas. Aš vis savęs klausiu, kokiose dar srityse, be kultūros ir žmogaus teisių, galėčiau padėti Lietuvai.

Turizmas - svarbi sritis, jis atneša į valstybę užsienio pinigus. Kai kuriose valstybėse turizmas yra pagrindinis biudžeto šaltinis. Aš vis laukiau, kada Lietuva pradės prisistatyti „The New York Times“ kelionių mugėje. To nedarė ir Latvija su Estija. Ėmiausi iniciatyvos pristatyti visas tris šalis - Lietuvą, Latviją ir Estiją. Visi žino, kas yra Skandinavija - kodėl kartu nepristatyti trijų mažų Baltijos valstybių? Mugėje rengiame Baltijos turizmo seminarą - kviečiame kelionių organizatorių, avialinijų, skraidinančių į šį regioną, atstovus. Pristatome daug brošiūrų, nuotraukų, kitos vizualinės informacijos apie šias šalis. Didelė savanorių komanda padeda pristatyti Lietuvą šioje mugėje -žurnalistai, architektai, dizaineriai, koncertuoja dainų ir šokių ansambliai.

Paskutinėje mugėje garsiai skelbėme žinią, kad Vilnius yra Europos kultūros sostinė, kad šiemet Lietuva švenčia vardo tūkstantmetį - kvietėme šia proga atvykti į Lietuvą.

- Skaičiavote, kiek amerikiečių per šias muges sužinojo apie Lietuvą?

- O ne, bet buvo nemažai žmonių, kurie domėjosi žydų turizmu Lietuvoje. Kai atstovavome Lietuvai pirmaisiais metais, daug niujorkiečių buvo nustebę, kad mugėje apskritai atsirado informacijos apie Lietuvą. Reikia pripažinti, kad ne visi amerikiečiai žino, kur ta Lietuva yra.

- Ar mugėje randate progą užsiminti apie Kauną?

- Kol kas dar nesame galutinai apsisprendę, ar pristatysime Lietuvą ir kitas dvi Baltijos respublikas vasarį vyksiančioje mugėje. Jei apsispręsime, galėtume į bendrą informaciją apie Lietuvą įtraukti ir Kauną. Bandysiu gauti daugiau turizmo informacijos apie Kauną.

- Ar dabar Lietuvos Vyriausybė finansuoja valstybės pristatymą šioje mugėje?

- Iki šiol finansinė parama nebuvo skiriama. Dabar, ekonominės krizės sąlygomis, sunku būtų tikėtis, kad tokia parama bus skirta 2010 m.

- Viešėdama Kaune, įsiamžinote prie J.Zikaro „Laisvės“ paminklo....

- Stovėdama šalia J.Zikaro „Laisvės“ statulos, jaučiau jaudulį. Žodis „laisvė“ man visada turėjo ypatingą reikšmę. Kai žmonės manęs kartais klausia, kas man svarbiausia, aš atsakau - laisvė. Todėl ir buvimas šalia J.Zikaro skulptūros man turi ypatingą reikšmę. Šiuo paminklu J.Zikaras personifikavo laisvę, jo kūriniai reiškė kultūrinį pasipriešinimą.

Iš A. Charles-Zikaras biografijos:

A.Charles-Zikaras yra prie Jungtinių Tautų akredituota žurnalistė.

Ann ir abu jos tėvai - Ona Zikaraite ir Vytautas Sidaravčius - gimė Niujorke. Lietuvoje gimęs senelis iš mamos pusės - manoma, kad tai galėjo būti skulptoriaus Juozo Zikaro dėdė - 17-os metų emigravo į JAV.

Ann yra pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvos korespondentė Jungtinėse Tautose. Yra bendradarbiavusi su savaitraščiu „The Baltic Times“, ELTA, bendradarbiauja su Amerikos lietuvių spauda.

Nuo 2005 m. kasmet organizuoja  Lietuvos pristatymą „The New York Times“ kelionių mugėje.

Su profesoriumi Algiu Tomu Geniušu yra įsteigusi Jungtinių Tautų-Lietuvos asociaciją.