Socializmo statybų išvarginta Kuba renkasi gyvenimą

Kova – sena, tikslas – kitas

Duonos ir laisvės. Tokie paprasti ir labai žemiški reikalavimai liepos 11-osios rytą nuskambėjo mažo San Antonio de los Banjoso miestelio, esančio už 30 km į pietvakarius nuo Havanos, gatvėse. Šimtai žmonių traukė skanduodami: "Laisvė, laisvė!", "Laisva Tėvynė!"

Prie protesto eitynių prisijungė įvairaus amžiaus, skirtingiems visuomenės sluoksniams atstovaujantys vyrai ir moterys. Demonstrantai filmavo akciją mobiliaisiais telefonais, prašalaičiai reiškė palaikymą užsiropštę ant namų stogų, automobilių vairuotojai – spausdami garsinius signalus.

Žinia apie neramumus žaibiškai pasklido socialiniuose tinkluose. Protesto banga pasiekė sostinę, salos rytuose esantį Holginą, šiaurėje – Matanzasą, Kardenaso uostą, salos viduryje – Kamagvėjų. Pasak Kubos pasipriešinimo asamblėjos atstovo disidento Orlando Gutierrezo, protestai vyko daugiau nei penkiolikoje Kubos miestų.

Po pasaulį paplitusiuose vaizdo įrašuose matyti tūkstančiai į gatves visoje šalyje išėjusių kubiečių, šaukiančių: "Šalin diktatūrą!", "Mes nebijome!", "Nebereikia komunizmo!"

Havanoje demonstrantai pasiekė garsiąją Malekono promenadą. Šimtai susirinko prie naujai renovuoto Kapitolijaus, buvusio parlamento sostinės centre, – Vašingtono Kapitolijaus replikos. "Susivieniję žmonės niekada nebus nugalėti!" – kartojo minia Lotynų Amerikos kairiųjų himnu laikomos dainos žodžius.

Padariniai: ei­da­mi į gat­ves ku­bie­čiai ži­no­jo, kad ri­zi­kuo­ja tap­ti nau­jų rep­re­si­jų au­ko­mis. / AFP nuotr.

Ši Čilės kompozitoriaus Sergio Ortegos parašyta daina, po Augusto Pinoceto perversmo tapusi pasipriešinimo diktatūrai ir visos Lotynų Amerikos revoliucinių judėjimų himnu, išversta į kitas kalbas skambėjo ir Portugalijos Gvazdikų revoliucijos metu XX a. aštuntąjį dešimtmetį, ją naudojo ir Irano kairieji revoliucionieriai, demonstrantai Filipinuose, perfrazavo arabų pavasario protestuotojai Tunise ir Egipte. Paradoksas, kad kaip tik kairiųjų kovos šūkiai nuskambėjo kaip socialistinio valdymo Kuboje pabaigos ženklai.

Kubos oficialūs šaltiniai tikino, kad protestai tebuvo reakcija į elektros energijos tiekimo trikdžius, tačiau, anot Havanoje gyvenančios meno istorikės ir aktyvistės Carolinos Barrero, iš tikrųjų tai buvo spontaniška bendro nepasitenkinimo ir protesto prieš represijas išraiška. "Dar niekada nebuvo tokių masinių demonstracijų prieš vyriausybę", – apie didžiausias pastarųjų metų protesto eitynes Kuboje sakė moteris. – Žmonės nebebijo."

Pati C.Barrero prieš kelias dienas buvo areštuota, vėliau paleista paskyrus namų areštą policijos patrulių priežiūroje. Aktyvistė palaikė ryšį su gatvėje esančiais demonstrantais telefonu ir internetu, o iš savo buto girdėjo demonstrantų skambučius. "Mano kaimynai praneša, kad visas Havanos senamiestis buvo gatvėje", – dalijosi ji viltingomis žiniomis su užsienio žurnalistais.

Gyvi laukimu

2021-ieji Kubai gali būti lemtingi. 1994 m. nepatenkinti kubiečiai jau protestavo prieš ekonomikos stygių, kančias ir alkį – po Sovietų Sąjungos žlugimo netekusi ekonominio partnerio socialistinė sala buvo panirusi į nebepakeliamą skurdą. Tačiau demonstracijos tąkart apsiribojo Havana, net buvo pavadintos Malekono protestų vardu – daugiausia telktasi minėtoje šalies sostinėje esančioje promenadoje.

Skurdųjį laikotarpį Kubos valdžia vadino aptakiu "Período Especial" – ypatinguoju laikotarpiu. Šalį tuomet savo geležine ranka valdė Fidelis Castro. Jis asmeniškai važiavo pas protestuotojus, pasitelkęs savąją charizmą ir autoritetą nutildė protestuotojus ir užsitikrino savosios sistemos ateitį dar keliems dešimtmečiams.

Tąkart įtampą kiek prislopino Havanos sprendimas salą atverti turistams – biudžetas pasipildė taip reikalinga užsienio valiuta, o gyventojai gavo darbo.

Kubiečiai, kurie vis tiek nenorėjo susitaikyti su beviltiškomis socializmo statybomis ir deficito ekonomikos perspektyva, spruko iš šalies. 1994-ieji buvo ne tik protestų, bet ir masinių pabėgimų metai. Minios kubiečių bandė iš salos nusigauti iki JAV krantų, Floridos. Plaukė valtimis, plaustais ir bet kuo, kas tik galėjo plūduriuoti ant vandens. Skaičiuojama, kad per kelis pastaruosius dešimtmečius Kubą yra palikę maždaug 2 mln. gyventojų.

Kas jums pasakė, kad Kuba priklauso jums, jei mano Kuba priklauso visai mano tautai.

Antrą kartą viltis kubiečiams sutvisko 2016-ųjų pavasarį po JAV prezidento Baracko Obamos paskelbtos suartėjimo politikos, jo istorinio vizito, tačiau atokvėpis nebuvo ilgas. Netrukus apie sudėtingą situaciją saloje vėl buvo galima spręsti iš JAV pakrančių apsaugos duomenų: nuo 2016 iki 2018 m. bandymų iš Kubos nelegaliai patekti į Jungtines Valstijas skaičius buvo gerokai sumažėjęs, bet vėliau vėl dramatiškai išaugo.

Nors atstumas tarp Havanos ir piečiausio taško Floridos pakrantėje – vos 170 km, įveikti primityviomis valtimis jį yra sudėtinga, vandenyje knibždėte knibžda nuodingų medūzų ir ryklių. Tad tie, kurie ryžtasi šiai kelionei, rizikuoja žūti arba būti deportuoti. B.Obamos valdymo laikotarpiu pakeistas sprendimas, pagal kurį sausumoje sulaikytiems pabėgėliams buvo automatiškai suteikiamas prieglobstis. Dabar į Kubą turi būti deportuojami visi be išimties nelegalai.

Bruzda jaunoji karta

Šiandien Kuba vėl atsidūrė ekonominėje duobėje, dar labiau pagilėjusioje dėl pandemijos, o režimas, dėl problemų kaltinantis JAV sankcijas, o ne pasenusį ekonomikos modelį, sustiprino represijas. Kitoje barikadų pusėje – bruzdantys piliečiai, daugiausia jauni žmonės, kuriems pabėgti nebėra galimybės.

Užnugaris: is­to­ri­nius pro­tes­tus su­ren­gu­sius tė­vy­nai­nius pa­lai­ko mi­li­jo­nai po pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­sių ku­bie­čių, ren­gian­čių sa­vas demonstracijas. / „Reuters“ nuotr.

Kai susikūrė naujas disidentų judėjimas, "San Isidro" vyriausybė į tai reagavo areštais ir greitai atsisakė pasiūlymo leistis į dialogą su opozicija. Prasidėjęs kaip menininkų ir intelektualų sąjūdis greitai sulaukė palaikymo ir skurdesniuose sluoksniuose.

"San Isidro" sulaukė palaikymo ir iš emigracijoje gyvenančių populiarių repo muzikantų, kurie garsųjį F.Castro kovos šūkį "Patria o muerte" (tėvynė arba mirtis) pakeitė į "Patria e vida" (tėvynė ir gyvenimas). Jų sukurta daina greitai tapo naujojo protesto judėjimo himnu.

"Mes esame sutryptos visos tautos orumas/ (...) Nebėra melo, mano žmonės prašo laisvės, jokių doktrinų,/ Šaukite nebe "Tėvynė ir mirtis", o "Tėvynė ir gyvenimas"/ Pradėti kurti tai, apie ką svajojome, ką jie sunaikino/ (...) Kas jums pasakė, kad Kuba priklauso jums, jei mano Kuba priklauso visai mano tautai", – net ir pažodžiui išversti dainos žodžiai skamba kaip labai aiškus protestų manifestas.

"Į gatvę išeina nauja karta", – sako disidentė María del Carmen Ares Marrero, kuri nuo 1990 m. gyvena tremtyje Vokietijoje ir sekmadienį organizavo spontanišką solidarumo demonstraciją Berlyne prie Brandenburgo vartų. "Tai, kas įvyko sekmadienį, yra svarbus etapas kovoje su diktatūra", – įsitikinusi moteris.

Panašu, kad kubiečiai nusiteikę ryžtingai ir nebebijo rizikuoti. Pranešta apie atvejį, kai ligoninės darbuotojas iš Sjego de Avilos socialiniuose tinkluose pranešė apie katastrofiškas sąlygas, kuriomis gydomi pacientai. Jo nuogąstavimai dėl rizikos nebuvo tušti – kubietis netrukus buvo suimtas.

Be maisto ir vaistų

Į neabejotinai didžiausią krizę nuo 1959-ųjų Kubą pastūmėjo keli faktoriai.

Spausdamas imtis demokratinių reformų buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas dar labiau sugriežtino sankcijas Kubai. Priešingai, nei tikimasi Havanoje, prezidentas Joe Bidenas nelinkęs nuolaidžiauti.

Pandemija išsekino Kubos užsienio valiutos šaltinį – nebeliko turistų, salos viešbučiai praktiškai tušti, nes kiekvienam atvykusiam užsieniečiui privalomas dviejų savaičių karantinas.

Trys pirmieji užsikrėtimo koronavirusu atvejai Kuboje buvo patvirtinti praėjusių metų kovo 12 d. Iš pradžių Kubos reakcija į epidemiją buvo laikoma pavyzdine, atrodė, kad virusas ją aplenks. Sala netgi siuntė gydytojus į užsienį, tačiau iliuzija greitai baigėsi. Šiandien šalį yra užliejusi nauja infekcijų banga. Šiandien nauji atvejai skaičiuojami tūkstančiais per parą, o mirtys – dešimtimis.

"Ligoninėse trūksta pirštinių, veido kaukių ir vaistų", – sako disidentė C.Barrero. Žmonės miršta kaip musės, jų skausmui malšinti net nėra raminamųjų".

Vilties teikia Kubos mokslininkų sukurtos vakcinos "Abdala" ir "Soberana 02". "Abdala" efektyvumas trečiajame klinikinių tyrimų etape siekia 92,28 proc., tačiau jos veiksmingumas neįvertintas nepriklausomų ekspertų.

Vyriausybė skuba skiepyti visus gyventojus, nors kol kas labiau panašu, kad lenktynes su virusu politikai pralaimi. Iki šiol Kuboje sukurtų vakcinų dvi dozes gavo apie 1,5 mln. iš 11 mln. šalies gyventojų. Kad apsaugotų nuo viruso iš patogeno proteinų pagamintos vakcinos "Abdala" reikia trijų dozių.

Pėdsakai: įtū­žį dėl ne­si­bai­gian­čio vais­tų, mais­to ir pi­lie­ti­nių lais­vių de­fi­ci­to pro­tes­tuo­to­jai iš­lie­jo ant au­to­mo­bi­lių. / AFP nuotr.

Pandemija ir sugriežtintos sankcijos dar labiau paaštrino šalies problemas ir išryškino Kubos valstybinės ekonomikos neefektyvumą, negebėjimą aprūpinti salos gyventojus kasdienėmis prekėmis.

Pasak C.Barrero, valiutų reforma metų pradžioje sukėlė žiaurią infliaciją. Kubiečiai, neturintys dolerių ar eurų, nebegali gauti net pagrindinių maisto produktų. Nieko keista, kad vaizdo įrašuose matyti, kaip sekmadienio protestų fone vyko ir pavieniai valstybinių parduotuvių grobimai. "Mes alkani!" – šaukė demonstrantai.

Bijo pilietinio karo

Regis, protestų banga nustebino emigracijoje gyvenančią kubiečių bendruomenę ne mažiau nei patį režimą. Sekmadienį šalies prezidentas Migelis Díazas-Canelis skubiai nuvažiavo iki San Antonio de los Banjoso ir, kaip F.Castro 1994-aisiais, bandė numalšinti protestus vien savo pasirodymu. Tačiau jis tėra partinis funkcionierius be legendiniam revoliucionieriui būdingos charizmos ir autoriteto. Nieko paguodžiančio protestuotojams nepasakė ir buvęs prezidentas Raúlis Castro, neseniai atsisakęs pirmininkavimo komunistų partijai ir oficialiai išėjęs į pensiją.

Sekmadienį po pietų Kubos valstybinė televizija nutraukė įprastas laidas ir transliavo šalies lyderio kreipimąsi. "Kuboje gatvė priklauso revoliucionieriams", – tvirtino M.Díazas-Canelis, apkaltinęs JAV kontrrevoliucijos kurstymu Kuboje ir dėl provokacijų apkaltino Vašingtoną. "Mes buvome sąžiningi, skaidrūs, aiškūs ir kiekvieną akimirką savo žmonėms aiškinome, kodėl pastarasis laikotarpis toks sudėtingas", – patikino jis ir pagrasino, kad tie, kurie nori sukelti revioliuciją, turės "eiti per mūsų lavonus".

Netrukus Havanoje pasirodė alternatyvi demonstracija – šįkart jos dalyviai palaikė vyriausybės politiką.

Anot M.Del Carmen Ares Marrero, palaikančios ryšį su Kuboje gyvenančiais tautiečiais, į prasidėjusius protestus režimas atsakė represijomis ir kuriam laikui išjungdamas interneto ryšį. Civilių drabužiais apsirengę galingos slaptosios tarnybos pareigūnai grasino demonstrantams šaunamaisiais ginklais. Sekmadienio vakarą Havanos gatvės buvo nusėtos stiklo ir akmenų šiukšlių – žiaurių susirėmimų pėdsakų.

Demonstrantų darytuose vaizdo įrašuose matyti į policijos pareigūnus skriejantys akmenys ir veikiausiai guminėmis kulkomis sužeisti demonstrantai.

Sostinėje Havanoje policija kelių šimtų žmonių minią vaikė ašarinėmis dujomis, mušė plastikiniais vamzdžiais, kai kuriuos protestuotojus sulaikė. Antradienį pranešus, kad mirė per antivyriausybinius protestus Havanoje sužeistas 36-erių Diubisas Laurencio Tejeda, žuvusiųjų per neramumus skaičius išaugo iki penkių.

M.De Carmen Ares Marrero baiminasi, kad eskaluodama nesantaiką valdžia stumia šalį pilietinio karo link.

Nors po savaitgalio protestų pastarosiomis dienomis Kuboje buvo ramu – gatvėse knibždėjo teisėtvarkos pareigūnų, ekspertai įsitikinę, kad įskelta kibirkštis dar neužgeso. Tarptautinės žmogaus teisių draugijos valdybos atstovas Martinas Lessenthinas prognozuoja artimiausiomis savaitėmis būsiant naujų protesto akcijų: "Kubiečiai nebetoleruoja totalitarinio komunistų partijos, kuri 61 metus mėgavosi vienvaldyste, režimo. Kova su skurdu, medicinos priežiūra ir asmens laisvė – tai svarbu žmonėms, o ne socialistinės valstybės statybos", – "Die Welt"citavo M.Lessenthiną.

Geopolitikos aidai

Su nerimu į Kubą žvelgia ne tik emigracijoje gyvenantys kubiečiai, bet ir užsienio valstybės.

Operatyviai į įvykius sureaguota iš Vašingtono. Iš pradžių nacionalinio saugumo patarėjas Jake'as Sullivanas tviteryje, o vėliau ir prezidentas J.Bidenas spaudos konferencijoje perdavė aiškią žinią: JAV palaiko žodžio ir susirinkimų laisvę Kuboje, jos žmones, trokštančius dešimtmečius trunkančios priespaudos ir sunkmečio pabaigos. Vašingtonas griežtai smerktų bet kokį smurtą arba puldinėjimą prieš taikius protestuotojus, besinaudojančius savo visuotinėmis teisėmis.

Šalies, kuri Šaltojo karo metais buvo vienas karščiausių Vakarų ir SSRS konfrontacijos taškų, įvykiai nepaliko nuošalyje ir Rusijos. Nors, skirtingai nei F.Castro laikais, šiandien neturi pajėgumų paremti Havanos režimą, negali pasigirti tokiais pat artimais ryšiais su tenykščiu politiniu elitu, Kremliaus noras neprarasti dar vieno antivakarietiškos stovyklos nario, ypač – esančio taip arti JAV, nesumažėjo. Tuoj po protestų Kuboje Maskva įspėjo užsienio valstybes nesikišti į salos reikalus.

"Nepriimtina, kad būtų kišimosi iš išorės į kokios nors suverenios valstybės vidaus reikalus ar imtasi destruktyvių veiksmų, galinčių paskatinti padėties destabilizavimą šioje saloje", – pirmadienį išplatintame Rusijos užsienio reikalų ministerijos pranešime konkretūs šio kreipimosi adresatai neįvardijami. Galima tik nuspėti, kad tai – Vašingtonas, paraginęs Havaną nesitaikyti į protestuotojus.