Nesėkminga simuliacija
Praėjo lygiai ketvirtis amžiaus, kai Barenco jūroje nuskendo K-141 – Rusijos karinio jūrų laivyno atominis povandeninis laivas „Kursk“, tapęs mirtinais spąstais visai jame buvusiai įgulai.
Branduoline energija varomą povandeninį laivą paskandino du smarkūs sprogimai, kurie pražudė didžiąją dalį jo įgulos, o išgyvenusiuosius pasmerkė kankinančiai mirčiai giliai po vandeniu.
2000 m. rugpjūčio 12 d. „Kursk“ drauge su lėktuvnešiu „Admirolas Kuznecovas“ (kuris, beje, neseniai buvo nurašytas) ir kreiseriu „Petras Didysis“ dalyvavo didelio masto karinėse pratybose.
„Kurskas“ buvo apginkluotas raketomis ir torpedomis – buvo simuliuojamas „Admirolo Kuznecovo“ puolimas.
11.20 val. vietos laiku pratybų vietą supurtė povandeninis sprogimas, o po kelių minučių sekė dar vienas.
Po sprogimų „Kurskas“ nugrimzdo į 108 metrų gylį, kur pakrypo 20 laipsnių kampu.
Vėliau Rusijos karinio jūrų laivyno tyrimo taryba nustatė, kad sprogo viena povandeninio laivo 65-76A tipo sunkiasvorių torpedų, paskui detonavo dar viena torpeda.
Abu sprogimus užfiksavo Norvegijos seisminė stebėjimo stotis.
Pasmerkti baisioms kančioms
Tuo metu Rusijos karinis jūrų laivynas neturėjo pakankamai techninių galimybių išgelbėti likusius gyvus įgulos narius, o tarptautinė gelbėjimo komanda, galėjusi išgelbėti jūreivius, neturėjo galimybės pasiekti jų laiku.
Vyrauja nuomonė, kad laive įkalintus jūrininkus buvo galima išgelbėti, jei laiku būtų leista tarptautinei gelbėjimo komandai atvykti ir pradėti darbus.
Buvo fiksuojami povandeniniai smūgiai į laivo bortą, likę gyvieji be perstojo tukseno SOS (ang. Save Our Souls – gelbėkite mūsų sielas) – tarptautinį nelaimės signalą.
Jie kurį laiką buvo gyvi, jie laukė pagalbos.
Ekspertų teigimu, jei Rusijos vadovybė iš karto būtų priėmusi Vakarų šalių pagalbos pasiūlymus, buvo įmanoma išgelbėti bent dalį išgyvenusių žmonių.
Tačiau Rusijos prezidentas V. Putinas tuomet ilsėjosi prie Juodosios jūros ir delsė, ėjo šešta sumaišties diena, jis tylėjo ir viešai taip ir nepasisakė apie incidentą.
„Kurske“ tragedijos metu buvo 118 jūrininkų, įgulos vadas – kapitonas leitenantas Dmitrijus Kolesnikovas.
Didžioji dalis vyrų žuvo per sprogimus, vėliau narai rado įrodymų, kad gyvi po visko liko 23 jūrininkai, kurie galiausiai su siaubu suvokė, kad niekas jų negelbės, nes jų šalies vadovybė juos pasmerkė myriop.
Putinas pareiškė, kad jo žmonės iš saugumo tarnybos patikino, jog žurnalistų kalbintos moterys buvo ne žuvusių povandenininkų žmonos ar giminaitės, bet prostitutės.
Melas iš pat pradžių
Iš pradžių karinio Rusijos laivyno atstovai esą net nesuprato, kad laivas nuskendo.
Gelbėjimo darbai nebuvo pradėti artimiausias 6 valandas, dar po penkių valandų situacija buvo paskelbta ekstremalia, o praėjus 11 valandų po katastrofos Rusijos atstovai konstatavo, kad visi įgulos nariai negyvi, nors jie to faktiškai nežinojo.
Catherine Belton savo knygoje „Putino žmonės“ rašė, kad su naujai išrinktu Rusijos prezidentu tuo metu buvę asmenys matė, jog V. Putinas nežinojo, ką daryti toje situacijoje, jis buvo tarsi suparalyžiuotas.
„Mes ėjome pas jį ir klausėme, ką norite, kad padarytume: pradėtume gelbėjimo operaciją, paskelbtume karą Jungtinėms Valstijoms (viena iš versijų buvo „Kursko“ susidūrimas su JAV povandeniniu laivu), jis tempė laiką. Nors mes manėme, jog visa įgula žuvo, pradėjome gelbėjimo operaciją, o tada ėmė plisti gandų apie graudžiai šaukiančių povandenininkų beldimus į laivo korpusą. Norvegai ir kiti užsieniečiai skambino siūlydamiesi pagelbėti, tačiau jis (Putinas) nenorėjo, kad jie atskleistų, jog visi yra negyvi, todėl tiesiog atsisakė pagalbos ir tai, žinoma, dar labiau pablogino situaciją. Dėl tų melų viskas ėjo tik blogyn“, – rašoma knygoje „Putino žmonės“.
Septintą dieną po tragedijos V. Putinas iš Sočio tyliai sugrįžo į Maskvą, jo patarėjai primygtinai jį spaudė susitikti su įgulos artimaisiais, kurie susirinko pagrindiniame „Kursko“ uoste Vidiajeve, uždarame kariniame mieste už poliarinio rato.
Taigi su žuvusiųjų šeimomis jis susitiko tik rugpjūčio 22-ąją, po katastrofos praėjus dešimčiai dienų.
Pirmą ir vienintelį kartą V. Putinui teko patirti nesuvaidintą pykčio ir įniršio ataką, žuvusiųjų artimieji nevaldė įtūžio, visa tai transliavo Boriso Berezovskio vadovaujama ORT televizija.
„Įsiutintas šios filmuotos medžiagos, Putinas pareiškė, kad jo žmonės iš saugumo tarnybos patikino, jog žurnalistų kalbintos moterys buvo ne žuvusių povandenininkų žmonos ar giminaitės, bet prostitutės, Berezovskio pasamdytos jam, Putinui, diskredituoti“, – rašoma knygoje „Putino žmonės“.
Cinizmas – be ribų
Po šių reportažų V. Putinas iš esmės ėmėsi laisvos žiniasklaidos naikinimo savo vadovaujamoje valstybėje, tarsi žurnalistai, o ne šalies vadovybė buvo kalti dėl visų to meto tragedijų, vykusių Rusijoje.
Kaip rašo tyrėja C. Belton, V. Putinas, naudodamasis „Kursko“ tragedija, suskubo rinkti politinius taškus.
Tačiau labiausiai pribloškė vėlesnis jo interviu su garsiu amerikiečių žurnalistu Larry’iu Kingu (1933–2021), kai šis V. Putino paklausė, kas vis dėlto nutiko povandeniniams laivui?
V. Putinas, ciniškai šypsodamasis, akivaizdžiai didžiuodamasis savo šmaikštumu, ištarė: jis nuskendo.
Šie du žodžiai jau tuomet atskleidė Rusijos prezidento esmę, kurios labai ilgai nenorėjo pripažinti Vakarų valstybės.
Beje, po „Kursko“ tragedijos V. Putinas galiausiai patvirtino Norvegijos ir Jungtinės Karalystės siūlymus padėti, tačiau tai padarė po katastrofos praėjus savaitei, kai buvo per vėlu.
Rusijos vyriausybės atliktas tyrimas atskleidė, kad viena nelaimės priežasčių – sprogusi torpeda, o vėliau pripažino, kad nelaimei įtakos galėjo turėti skysti degalai, kurie garsėjo nestabilumu esant tam tikroms sąlygoms.
Po nelaimės praėjus keleriems metams, laikraštis „Rossiyskaya Gazeta“ paskelbė slapto vyriausybės tyrimo santrauką, kurioje atskleidžiama, kad nelaimės priežastys – daugybiniai drausmės pažeidimai, taip pat pasenusi ir blogai prižiūrima įranga bei įgulos aplaidumas ir kompetencijos stoka.
(be temos)