„Pastebėjau ašaras vienos stiuardesės akyse“: lietuvė atsidūrė košmariškame skrydyje

Kaip pasakojo tautietė Roberta, lapkričio 2-ąją ji iš Londono į Bulgarijos sostinę Sofiją skrido darbo reikalais.

„Viskas kaip įprasta: mažai miego, daug kavos, skrydis ir vos atvykus daugybė biure laukiančių susitikimų“, – feisbuko įraše dalijosi Roberta.

Lėktuve lietuvė sėdėjo prie avarinio išėjimo ir skrydžio metu išgirdo piloto pranešimą, kad dėl techninių priežasčių jiems teks leistis Budapešte.

„Bandau išlikti rami ir nieko blogo neįtarti, bet tada pastebiu ašaras vienos stiuardesės akyse. Panika prasideda tada, kai visi stiuardai pradeda griebti keleivių kuprines, rankines ir kišti jas į viršutinius bagažo skyrius.

Kadangi sėdžiu prie avarinio išėjimo, prie manęs prieina paaiškinti, kad už 15 minučių leisimės ir, jei prireiktų atidaryti duris, turėsiu pro langelį pažiūrėti, ar jas jau saugu atidaryti.

Baimė užpildo visą kūną. Visi, kas mane pažįsta, ir taip žino, kaip aš nemėgstu skraidyti. Tos 15 minučių atrodo begalinės. Visą laiką žiūriu pro langą ir mintyse dėlioju įvairiausius scenarijus: kas nutiktų, jei kristume iš tokio aukščio? Ar apskritai būtų galimybė išgyventi?“ – išgyvenimais dalijosi moteris.

Tada lietuvė pro langą pamatė orlaivį lydinčius karinius naikintuvus.

„Visas kūnas dreba, bet, atrodo, bandau save suimti į rankas ir išlaikyti šaltą protą, nes jaučiuosi atsakinga už daugybę keleivių. Juk pati pasirinkau sėdėti prie avarinio išėjimo, todėl, jei prireiktų staigiai reaguoti, turėčiau tai padaryti“, – pasakojo Roberta.

Asociatyvi V. Kopūsto / BNS nuotr.

Lėktuvą pasitiko gausios tarnybų pajėgos

Galiausiai lėktuvas Budapešte nusileido sėkmingai, tačiau įtampa vis dar išliko.

„Žmonės pradeda stotis ir traukti savo daiktus, bet staiga stiuardas trenkia per viršutinio bagažo skyriaus dureles ir šaukia, kad nieko neliestume. Panika jo akyse tikrai neatrodo pasibaigusi net ir po nusileidimo. Tada suprantu, kad situacija kur kas rimtesnė, nei įsivaizdavau dėliodama baisiausius scenarijus.

Atrodo, net degėsių kvapas jaučiamas lėktuve. Galvoju, kad degame ir bet kurią akimirką galime sprogti.

Atsidaro durys. Mums šaukiama, kad neimtume jokių daiktų ir kuo greičiau bėgtume iš lėktuvo. Tos kelios minutės, kol ateina mano eilė bėgti ir išlipti, atrodo tokios ilgos…

Išbėgu iš lėktuvo net neturėdama su savimi paso. Policijos, kariuomenės, greitosios pagalbos ir ugniagesių automobiliai vienas po kito nesustodami važiuoja prie mūsų lėktuvo, o mes vis dar panikuojame ir nesuprantame, kas vyksta“, – pasakojo tautietė.

Iš lėktuvo išlipę keleiviai buvo susodinti į autobusus ir nuvežti į Budapešto oro uostą – jiems atlikta papildoma saugumo patikra.

„Beveik penkios valandos oro uoste nežinant, ar atgausime savo daiktus, ar vyksime į Sofiją, ar grįšime atgal į Londoną, o galbūt teks čia praleisti naktį...

Laimei, po penkių valandų grįžome į lėktuvą ir dar po valandos skrydžio pasiekėme Sofiją“, – teigė Roberta.

Sužinojo iš žiniasklaidos

Anot moters, keleiviai tik iš žiniasklaidos sužinoję, kad lėktuvas leidosi dėl grasinimo susprogdinti.

Kaip BBC patvirtino „Wizz Air“, orlaivio patikrinimo metu „nieko nerasta“. Tuo tarpu Vengrijos gynybos ministras Romuluszas Ruszinas-Szendis patvirtino, kad jo šalis suteikė naikintuvą skrydžiui lydėti.

Socialiniuose tinkluose paskelbtame įraše ministras teigė, kad gavęs grasinimą susprogdinti, „Wizz Air“ lėktuvas paprašė leidimo nusileisti Budapešto oro uoste.

„Per kelias minutes Vengrijos gynybos pajėgų „Gripen“ naikintuvas pakilo į dangų ir palydėjo keleivinį orlaivį“, – pažymėjo jis.

„Svarbu vertinti tai, ką turime“

Roberta pasakojo, kad tądien pirmą kartą gyvenime taip stipriai išsigando dėl savo gyvybės.

„Ir žinote, ką pagalvojau, kai išgirdau, kad už 15 minučių leisimės dėl techninių priežasčių?

Kad šį rytą net neatsisveikinau su savo vyru. Ryte susipykome dėl, atrodytų, visiškai nereikšmingų dalykų ir net neatsisveikinome, neapsikabinome prieš man išeinant.

Ir būtent tokiomis akimirkomis supranti, kaip svarbu vertinti tai, ką turime. Laiku pasakyti, kad mylime. Mokėti atleisti ir atsiprašyti. Nes gyvename tokiais laikais, kai niekada nežinai, ar rytojus mums visiems yra garantuotas. O nėra nieko baisiau, nei suprasti, kad gyvenime kažkam jau per vėlu…“ – mintimis dalijosi Roberta.