Nepaisant tarptautinės bendruomenės raginimų, mūšių intensyvumas nemažėja. Tuo metu daugelis regiono ekspertų svarsto du galimus ateities scenarijus.

Pirmasis scenarijus numato, kad intensyvūs veiksmai tęsis dar keletą dienų, kol abi pusės bus viena kitai padariusios pakankamai nuostolių, kad galėtų nutraukti ugnį ir paskelbti apie savo pergalę. Jei Azerbaidžanui per tą laiką pavyktų įsitvirtinti bent nedidelėje atkovotoje teritorijoje, tai leistų Baku skelbti žinią apie sėkmę, kuri būtų labai palankiai sutikta šalies viduje.

Antrasis scenarijus numato, kad susidūrimai ne tik nerims, bet ir peraugs į visavertį konvencinį karą, kurio eigos, o tuo labiau galimos jo pabaigos šiuo metu prognozuoti neįmanoma. Situaciją dar labiau komplikuotųsi, jei aktyvią paramą Armėnijai imtų teikti Rusija, o Azerbaidžanui – Turkija. Tokiu atveju konfliktas peraugtų į netiesioginį dviejų didžiųjų regiono žaidėjų tarpusavio susidūrimą.

Tarptautinės bendruomenės raginimai nutraukti ugnį turi mažai poveikio, nes Armėnija ir Azerbaidžanas negali vienas kitam pasiūlyti jokių kompromisų.

Baku kovoja už 1994 m. prarastas teritorijas, kurias Azerbaidžano dalimi oficialiai pripažįsta ir tarptautinė bendruomenė. Kalnų Karabacho Respublikos formaliai nėra pripažinusi net Armėnija.

Savo ruožtu Armėnija šias teritorijas laiko „nuo senovės“ armėniškomis ir šis naratyvas yra vienas kertinių postulatų armėnų tapatybės ir valstybingumo idėjoje.