Istorinės vagystės atomazga: pergalė, bet ne triumfas

Sudėtinga istorija

1723 m. birželį Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas Stiprusis įsakė padidinti Dresdeno rezidencijos rūmuose esančios saugyklos erdves, kad jose laikomas vertybes būtų galima eksponuoti. Iki 1729 m. rugsėjo dviem etapais buvo sukurtas unikalus Lobyno muziejus, todėl pirmą kartą Europoje kunigaikščių lobiai tapo prieinami plačiajai visuomenei.

Muziejus neišvengė sudėtingų istorinių sukrėtimų, kuriuos per šiuos šimtmečius teko patirti visai Vokietijai. Nors po 1945 m. vasarį vykdyto Dresdeno bombardavimo Žaliojo skliauto patalpos išliko, Raudonoji armija eksponatus išsigabeno kaip karo grobį į SSRS. 1958 m. lobis grįžo į Dresdeną.

Tik šiame amžiuje atkūrus originalias rūmų Žaliojo skliauto patalpas ekspozicija sulaukė naujos populiarumo bangos. Papuošalai ir dirbiniai iš aukso, kalnų krištolo, deimantų varžosi viliodami minias turistų. Ir ne tik jų. Vos tik bus atliktos teisinės procedūros, į muziejų sugrįš brangenybės, dėl kurių buvo ryžtasi didžiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vokietijoje įvykdytai vagystei. Dėl jos muziejus dar labiau išpopuliarėjo ir, kaip teigia šalies žiniasklaida, bilietų dabar parduodama gerokai daugiau nei anksčiau.

Išaugęs lankytojų sratas, tikėtina, atslūgs negreit – pamatyti išskirtinių brangenybių bus smalsu ne tik istorija besidomintiems lankytojams, bet ir sensacijų medžiotojams, nes bent dalis brangenybių bus eksponuojamos nerestauruotos, su vagystės metu padarytomis žymėmis.

Pasiųsti į kalėjimą

2019 m. lapkričio 25 d. įvykdytos vagystės istorijos atomazga įvyko šį antradienį, kai Dresdeno žemės teisme paskelbtas nuosprendis brangenybių vagims.

Penki vyrai, 2019 m. iš muziejaus pavogę istorinius eksponatus, kurių draudimo vertė viršija 100 mln. eurų, o istorinės įvardyti neįmanoma, buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis nuo ketverių metų ir keturių mėnesių iki šešerių metų ir trijų mėnesių.

Šeštasis kaltinamasis, kuris nuteistas už anksčiau įvykdytą rekordinės aukso monetos vagystę, buvo išteisintas. Jis teigė, kad nusikaltimo naktį buvo Berlyno klinikos skubios pagalbos skyriuje.

Šiuo verdiktu baigėsi 46 dienas trukęs teismo procesas, į kurio posėdžius kaltinamieji vežti saugomi ne ką mažiau nei kokios brangenybės. Kol jų kortežas važiuodavo į Dresdeno šiaurėje esantį apygardos teismo skyrių, visuose privažiavimo keliuose būdavo sustabdomas eismas, o teritorija stebima iš sraigtasparnio.

Vertinant statistiškai, vagystės istorija baigėsi geriau, nei galima buvo tikėtis: dauguma pavogtų eksponatų sugrįš į muziejų.

 

Į teismo suolą sėdę vyrai – iš garsiojo Remmo klano, Berlyne gyvenančios kurdų ir libaniečių kilmės šeimos, kurios nariai jau daugelį metų vykdo sunkius nusikaltimus – bankų, inkasatorių apiplėšimus, meno kūrinių vagystes.

Du teisiamieji dėl vagystės iš Dresdeno muziejaus, pusbroliai Wissamas ir Ahmedas, buvo teisti ir už anksčiau įvykdytą plėšimą iš muziejaus Berlyne, kurio metu buvo pagrobta 100 kg aukso moneta „Didysis klevo lapas“. Abu turėjo įžūlumo įsilaužti į Žaliojo skliauto saugyklą, nors dar nebuvo pasibaigęs dėl vagystės Berlyne vykęs teismo procesas, o ir teisti abu jau buvo ne kartą.

Ankstyvą 2019 m. lapkričio 25 d. rytą du nusikaltėliai pateko į muziejaus pastatą perpjovę apsaugines grotas, išdaužę langą, kirviais sukapoję vitrinas. Iš trijų juvelyrikos rinkinių buvo pagrobtas 21 dirbinys su 4 362 deimantais. Išpurškę gesintuvą plėšikai užmaskavo pėdsakus, po penkių minučių vėl išėjo ir pasišalino kartu su bendrais.

Teismo salėje dirbę žurnalistai galėjo matyti vaizdo kamerų įrašus su užfiksuotomis nusikaltimo akimirkomis. Kaip ir tai, kad policija, kurios būstinė Dresdene yra vos už kelių šimtų metrų, į nusikaltimo vietą atvyko gerokai pavėlavusi.

Skausmingas sandoris

Po metų per vieną didžiausių kada nors Berlyne surengtų reidų buvo sulaikyti trys įtariamieji, praėjus pusmečiui – dar trys įtariami nusikaltėliai.

Teismo proceso pradžioje visi kaltinamieji neigė dalyvavę nusikaltime. Tačiau dėl kruopštaus tyrėjų darbo ir nusikaltėlių padarytų klaidų atsirado viltis, kad pavyks įrodyti jų kaltę. Didžiausi įrodymai – DNR pėdsakai, kuriuos tyrėjai rado ant pilies sienos, kurią nusikaltėliai kelis kartus perlipo, ir viename iš jų naudotų automobilių.

Paradoksas, tačiau nusikaltėliams pakenkė ir tai, kad, norėdami sunaikinti pėdsakus, bėgdami jie sužeidė du žmones, padegė vieną daugiabučio požeminėje stovėjimo aikštelėje paliktą automobilį, taip sukeldami pavojų šimtams žmonių ir padarydami didžiulę turtinę žalą. Dėl padegimo sunkinančiomis aplinkybėmis ir sunkaus kūno sužalojimo staiga atsirado teorinė galimybė skirti iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Tai Remmo klanui sukėlė tiek daug nerimo, kad galiausiai jis ryžosi susitarti su prokurorais dėl kaltės pripažinimo.

Teismo procesas jau buvo beveik besibaigiąs, kai gruodžio viduryje Remmo šeima staiga perdavė didelę dalį grobio. Deja, dauguma papuošalų atgauti apgadinti.

Už grąžinimą kaltinamieji reikalavo mažesnės bausmės, prokuratūra savo ruožtu taip pat reikalavo daugiau informacijos apie nusikaltimo planavimą, likusio grobio buvimo vietą. Keturi kaltinamieji sutiko su sandoriu, kurį šalies žiniasklaida vadina itin skausmingu. Kaltinamieji aiškino, kadg vagystę suplanavo du asmenys, teisme įvardyti kaip X ir Y, apie kuriuos jie nepateikė jokios informacijos.

Yra žinoma, kad klanai, vykdydami tokius didelius nusikaltimus, dirba pasiskirstę darbus: planuotojai lieka užkulisiuose, jaunesni nariai privalo atlikti juodą darbą – įgyvendinti nusikaltimą, o moterys paslepia grobį, kuris vėliau virsta pinigais.

Teisiamieji neatskleidė, ar būta bendrininkų iš paties muziejaus atstovų, nesuteikė informacijos ir apie likusių brangenybių buvimo vietą. Iš pradžių buvo atliekamas tyrimas ir dėl keturių muziejaus apsaugininkų vaidmens šioje istorijoje, tačiau galiausiai nebuvo rasta jokių jų sąsajų su vagimis.

Vertinant statistiškai, vagystės istorija baigėsi geriau, nei galima buvo tikėtis: dauguma pavogtų eksponatų sugrįš į muziejų. Tarp jų, anot Vokietijos žiniasklaidos, – ir garsusis kepurės papuošalas, ir Lenkijos Baltojo erelio ordino žvaigždė. Tačiau kol kas nesusigrąžintas nei garsusis epoletas su 49 karatų Dresdeno baltuoju deimantu, nei Saksonijos karalienės didžioji juosta, nusagstyta 630 deimantų.