Dėl pragaištingų gaisrų kalta ne tik gamta

Nusikalstamas taupumas

Vasarą kylantys miškų gaisrai Prancūzijoje – nieko neįprasto. Tačiau anksčiau jie dažniausiai įsiplieksdavo tik šalies pietvakariuose, Viduržemio jūros pakrantės gilumoje, Korsikos saloje. Šiemet gaisrų kilo ir centrinėje Prancūzijoje esančiuose Meno ir Luaro bei Šero departamentuose, taip pat šiaurės vakaruose – Bretanėje. Išskirtinis buvo ir liepos viduryje kilęs didelis gaisras Fontenblo miške, esantis vos už 50 km į pietus nuo Paryžiaus.

Pirmieji dideli gaisrai Prancūzijos ir Ispanijos pietuose prasidėjo dar liepos pradžioje. Nauja gaisrų banga kilo liepos 22 d., ugniai pirmiausia įsiliepsnojus Prancūzijos Žirondos departamente. Būtent čia, kur ugnis dega jau ilgiausiai, ryškiausiai matyti, kiek daug lėmė ne tik oro sąlygos, bet ir tai, kokiais ištekliais valstybė disponavo dar prieš prasidedant krizei.

Prancūzijos ugniagesių aviacijos parkas – vos dvylika „Canadair“ vandens lėktuvų, kurių vidutinis amžius siekia apie 30 metų. Dėl mažos paklausos šio modelio (CL-415) gamyba buvo nutraukta dar 2015-aisiais. Propeleriniai lėktuvai, skrisdami 130 km/val. greičiu, gali nusileisti ant vandens, per keturias korpuso angas įsileisti vandens – 6 tūkst. litrų per 12 sek. ir vėl pakilti. Pasiekus gaisro vietą, atidaromi bakai – didžiule vandens srove bandoma užlieti ugnį. Tačiau šių lėktuvų ne tik per mažai –  jie dažnai genda: stringa elektronika, streikuoja varikliai, dėl kontakto su sūriu vandeniu surūdija korpusas.

Kad apsimokėtų sukurti ir gaminti naują modelį, kompanija nori turėti kelerius metus trunkančių įsipareigojimų, todėl naujasis savininkas imtis atnaujinto CL-415 modelio DHC-515 gamybos apsisprendė tik 2022 m. Rezultatas: atsarginių dalių seniesiems lėktuvams trūksta, remontas užtrunka, o dalis lėktuvų dažnai tiesiog neparengti skrydžiui.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas 2022 m. žadėjo atnaujinti ugniagesių aviacijos laivyną iki 2027-ųjų ir pagausinti jį bent keturiais lėktuvais. Tačiau dėl šalies biudžeto deficito, kuris pastaraisiais metais sukėlė jau kelių vyriausybių krizes, planus teko pakoreguoti. Buvo nuspręsta senuosius lėktuvus renovuoti, du naujus įsigyti iš ES lėšų, o du papildomus lėktuvus iš Prancūzijos biudžeto ilgą laiką delsta užsakyti.

Praėjusį lapkritį, vykdant taupymo programą, premjeras Gabrielis Attalis anuliavo planus civilinei saugai skirti 52 mln. eurų. Tik šiemet birželį Prancūzijos vidaus reikalų ministerija pranešė apie sprendimą įsigyti du papildomus „Canadair (DHC-515)“.

22 bendrai ES užsakyti lėktuvai (iš jų du skirti Prancūzijai) geriausiu atveju bus pristatyti tik 2028–2029 m., o papildomi užsakymai atlikti 2032-aisiais. Kitaip tariant, sprendimas, galėjęs realiai sustiprinti gesinimo pajėgumus, buvo priimtas per vėlai ir bus įgyvendintas per vėlai.

Todėl dabar Prancūzija gelbstisi, kaip išmano. Pirmą kartą realiomis sąlygomis gaisrams gesinti panaudotas karinis transporto lėktuvas „Airbus A400M Atlas“ su specialia sistema, leidžiančia išpilti 20 t specialių ugnį slopinančių medžiagų. Naudojami aštuoni lėktuvai „Dash 8 Q400MR“, išnuomota vandens bombardavimo sraigtasparnių. Svarbią pagalbą suteikė užsienio šalys.

Trukdo biurokratija

Dabartinė miškų gaisrų krizė Europoje apnuogina pavojingą atotrūkį tarp realių klimato kaitos padarinių ir vėluojančio ES institucinio ir pramoninio atsako, kurį Prancūzijos ugniagesių atstovai pagrįstai kritikuoja dėl vėžlio greičiu judančių procesų.

Kiekvieną vasarą, kilus gaisrų, pasigirsta raginimų sukurti bendras, gerai aprūpintas ugniagesių pajėgas. Už krizių valdymą atsakingas Europos Komisijos narys Janezas Lenarčičius ne kartą pripažino, kad turimų pajėgumų nepakanka, kai kelios šalys su gaisrais kovoja vienu metu.

,  yra paprašiusios paramos per vadinamąjį ES civilinės saugos mechanizmą. Briuselis šiuo metu gali sutelkti 22 ugniagesių lėktuvus ir penkis sraigtasparnius. Keli iš jų dabar dirba prie Madrido ir Bordo – po du skyrė Italija ir Graikija, jų misiją finansuoja ES.

Tuo tarpu ES šalių turimas parkas sparčiai sensta, o gaisrų sezonams gerokai užsitęsus tiek laiko, tiek geografine prasme, ES civilinės saugos mechanizmas tiesiog nebepajėgia vienu metu patenkinti visų poreikių. Net J. Lenarčičius pripažįsta, kad dabartinis modelis, paremtas valstybių narių savanorišku dalijimusi technika, pasiekė savo ribas: šalys gaisrų įkarštyje negali rizikuoti savo pačių saugumu ir skirti orlaivių kitiems.

Ugniagesiams fronto linijoje tenka kovoti su ugnimi, o biurokratiniai ribojimai, tokie kaip reikalavimai užsienio ar karinės aviacijos pilotams iš naujo laikyti civilinius egzaminus, dar labiau gilina profesionalių įgulų trūkumą krizės akivaizdoje.

Pagal Europos aviacijos saugos agentūros (EASA) taisykles, iš kitų regionų ar karinio sektoriaus atvykstantys pilotai turi įveikti ilgus licencijų konvertavimo egzaminų etapus.

„Mums reikia būdo, kaip greitai pritraukti žmones į Europą be šios biurokratijos. Sraigtasparnio aerodinamika yra visiškai tokia pati tiek kariniame, tiek civiliniame pasaulyje“, – interviu „Reuters“ yra sakęs Didžiausios Europos oro gelbėjimo tarnybų bendrovės „Avincis“ vadovas Johnas Boagas.

Išaugusį poreikį jis aiškina ir tuo, kad anksčiau gaisrų piko periodas vasarą trukdavo tris ar keturis mėnesius, dabar orlaiviai pradeda dirbti kovą ir balandį, o baigia tik spalį.

Šalys gaisrų įkarštyje negali rizikuoti savo pačių saugumu ir skirti orlaivių kitiems.

Domino efektas

Žirondoje į kovą su ugnimi stojo 2 tūkst. 500 ugniagesių, aštuoniolika gaisrų gesinimo lėktuvų ir 1 tūkst. 500 karių. Parama atvyko ne tik iš kitų Prancūzijos departamentų, bet ir iš užsienio. Siekiant sustabdyti ugnies plitimą, pirmadienį daugelyje vietų miške buvo iškirstos proskynos – vadinamieji priešgaisriniai ruožai.

Nuo trečiadienio populiariame kurortiniame regione prie Atlanto vandenyno pakrantės į saugias vietas buvo perkelta daugiau nei 220 tūkst. žmonių, tarp jų – daug turistų. Gaisras tuo tarpu priartėjo per 15 km iki didmiesčio Bordo ir sunaikino apie 42 tūkst. ha miško ir krūmynų.

„Tai Dovydo prieš Galijotą scenarijus. Liepsnos plinta į visas puses ir formuoja kelis ugnies frontus, todėl situacija tampa visiškai neprognozuojama“, – šie Prancūzijos ugniagesių asociacijos FNSPF atstovo spaudai Erico Brocardi žodžiai puikiai atspindėjo situaciją. Taip sekmadienį jis komentavo Žirondos regioną užklupusį ekstremalų įvykį – gaisro sukeltą milžinišką ugnies audros debesį, kuris Prancūzijoje užfiksuotas pirmą kartą istorijoje. Tai situacija, kai milžiniškas miško gaisras tampa toks stiprus, kad sukuria savo paties orų sistemą – tikrą perkūnijos debesį.

Intensyvus gaisras išskiria milžinišką karščio ir energijos kiekį. Karštas oras kartu su dūmais, pelenais ir vandens garais žaibišku greičiu kyla į viršų tarsi per milžinišką kaminą. Pasiekęs 10–15 km aukštį, karštas oras staiga atvėsta. Vandens garai kondensuojasi aplink pelenų daleles ir suformuoja tankų, pilkai rudą audros debesį, kuris sugeneruoja tikrą žaibų audrą, įtraukia deguonį iš apačios ir žemyn išmeta stiprius vėjo gūsius, dėl kurių liepsnos keičia kryptį kas kelias minutes. Kai debesis praranda energiją arba ugnies stulpas sugriūva, visi į viršų pakelti degantys medžių gabalai, žarijos ir pelenai pradeda lyti žemyn didžiuliame plote, akimirksniu apsupdami ugniagesių komandas. Kai vėjai stiprūs, ugnis gali pradėti suktis formuodama ugnies sūkurius, kurių temperatūra viršija 1 000 °C.

Vyriausybei paraginus poilsiautojus kol kas susilaikyti nuo kelionių į Žirondą, regionas aplink Bordo baiminasi dėl pajamų. „Tai stiprus smūgis didelei daliai departamento, kurio pagrindinis variklis yra turizmas. Turizmas visiškai sustojo, sezonas baigėsi“, – kanalas BFMTV citavo Žirondos pramonės ir prekybos rūmų prezidentą Patricką Seguaną.

Kova tarp centro ir periferijos

Ispanijoje kovojama ne tik su ugnimi, bet ir su šalies decentralizuoto valdymo modeliu.

Jordi Vendrelis, prie gaisrų gesinimo dirbančio nevyriausybinio fondo „Pau Costa“ direktorius, tikina: Ispanija yra decentralizuota šalis, už miškų tvarkymą ir gaisrų gesinimą atsakingos regioninės vyriausybės. „Centrinė Vyriausybė miškų įstatymu sukuria bendrą pagrindą, tačiau būtent regionai sprendžia, kaip tvarkomi miškai ir kitos teritorijos, kokių gaisrų gesinimo strategijų laikomasi“, – „Politico“ citavo J. Vendrelį.

Konservatyvioji Liaudies partija, realistiškai vertinusi savo galimybes kitų metų parlamento rinkimuose perimti valdžią, dabar patiria didelį spaudimą, nes daugumos – vienuolikos iš septyniolikos – regioninių vyriausybių ir dabar kaltinama ilgus metus nepakankamai investavusi į vietos ir regionines ugniagesių tarnybas ir prevenciją. Dalis šių apsileidimų, pasak stebėtojų, turi ir ideologinį atspalvį – ten, kur įtaką daro dešiniosios „Vox“ partijos požiūris į aplinkosaugą.

Nepasitenkinimą pajuto ir Madrido regiono vadovė Isabel Díaz Ayuso. Konservatorė teigė sulaukusi kritikos dėl savo paramos bulių kautynių tradicijai – Ispanijoje tai nuolatinė rinkimų kampanijų tema, dažniausiai pritraukianti dešiniųjų rinkėjų balsus.

Galiausiai gaisrų valdymo struktūra įstringa tarpusavio kaltinimų rate, o pasekmes rodo dramatiška statistika – vien per pastaruosius dvejus metus šalyje pelenais virto šimtai tūkstančių hektarų miškų.

Socialistų vadovaujama centrinė vyriausybė spaudžia dėl didesnio regioninio finansavimo miškų biomasės valymui bei ugniagesių pajėgų stiprinimui, tačiau opozicijos valdomos autonominės bendrijos, ypač tos, kuriose įtakos turi Liaudies partija ir „Vox", tokius reikalavimus vertina kaip bandymą apriboti jų savivaldą ir kištis į regionų kompetencijai priskirtas sritis. Kol Madridas ir regionai svaidosi kaltinimais dėl atsakomybės, vietos ugniagesių tarnybos lieka be aiškaus finansavimo horizonto ir realaus pasirengimo naujam sezonui.

Degus kraštovaizdis

Dar viena, dažnai neakcentuojama plintančių gaisrų priežastis – demografiniai ir ekonominiai pokyčiai kaime. Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje žmonėms traukiantis iš kaimo vietovių, buvusios ganyklos ir dirbami laukai, kur anksčiau ganėsi avys, ožkos ir karvės, apauga krūmynais. Nebedirbamuose plotuose kaupiasi sausa biomasė – idealus kuras liepsnoms. Situaciją apsunkina ir chaotiška urbanizacija: pvz., Madrido apylinkių miškingose zonose plintanti nekontroliuojama gyvenviečių plėtra sukuria vis daugiau taškų, kur gaisras tiesiogiai kelia grėsmę žmonėms ir turtui.

Tyrėjas Jesúsas Santiago Notario del Pino iš La Lagūnos universiteto įspėja: jei šis biomasės kiekis miškuose nebus mažinamas, panašių gaisrų teks tikėtis ir toliau – problema formavosi dešimtmečius, todėl ir jos negalima išspręsti per vienus metus.

„Įžengėme į gaisrų, kurių neįmanoma užgesinti, erą. Šie gaisrai dega kelių atominių bombų intensyvumu, todėl juos suvaldyti yra beprotiškai sudėtinga. Jie dega taip stipriai dėl visos kalvose sukauptos energijos biomasės pavidalu... Niekas nepasirengęs kovoti su gaisrais, turinčiais 23 atominių bombų galią, – būtent tiek energijos išskiria šis gaisrų kompleksas“, – „Science Media Centre Spain“ sakė Leridos universiteto dėstytojas Víctoras Resco de Diosas.

Panašus reiškinys stebimas Prancūzijoje ir Italijoje – ir ne tik tradiciškai gaisrams jautriuose Viduržemio jūros regionuose. Šiemet ugnis pirmą kartą apėmė ir vidurinius Prancūzijos regionus, kur masinių gaisrų anksčiau praktiškai nebūdavo – ženklas, kad apleistų, krūmynais užžėlusių plotų keliama grėsmė nebėra vien pietinių, sausringų teritorijų problema, o plinta ten, kur žemės ūkio ir gyvulininkystės tradicija taip pat nyksta.

Specialistų teigimu, reikėtų tvarkyti apleistas teritorijas, kurti vadinamuosius mozaikinius kraštovaizdžius (kai tarp didelių miško masyvų plyti mažiau degūs, pvz., dirbamosios žemės plotai), kontroliuojamai deginti pavojingus plotus, taip sukuriant natūralią priešgaisrinę juostą.