Nežinojo apie festivalį
Apie 2023 m. spalio 7-osios „Hamas“ išpuolį prieš muzikos festivalio „Nova“ dalyvius rašiau daug kartų: naudojausi tarptautinių naujienų agentūrų informacija, verčiau užsienio žiniasklaidos pranešimus, mačiau galybę nuotraukų ir vaizdo įrašų iš įvykio vietos, skaičiau išgyvenusiųjų liudijimus. Bet, praėjus beveik 1 000 dienų po šios makabriškos atakos, pabuvoti šių tragiškų įvykių vietoje – sukrečiantis jausmas.
Į šiandien festivalio „Nova“ aukų memorialu tapusią vietą veda siauras kelias, kurio abejose pusėse auga žemi krūmokšniai. Pakelėje iškyla nedidelės slėptuvės, ant kurių parašyti žuvusiųjų vardai. Į šias slėptuvės „Hamas“ teroristai, persirengę Izraelio pareigūnais, spalio 7 d. mėtė granatas, o kai kuriuos ten besislėpusius tiesiog pagrobė.
Memorialo vietoje pasitinka čia nužudytų žmonių nuotraukos su svarbiausiomis jų biografijos detalėmis, žaliuoja jų atminimui pasodinti jauni medeliai. Senesnių ir viską, kas čia vyko, liudijusių medžių pavėsyje savo išgyvenimo istoriją papasakojo netoli esančio Netivoto miesto gyventoja – 36-erių M. Tazazo.
Jos tėvai iš Etiopijos į Izraelį persikėlė 1984 m. M. Tazazo gimė ir visą gyvenimą praleido pietų Izraelyje. Vienuolikmetį sūnų auginanti moteris iki „Novos“ festivalio dirbo su rizikos grupėms priklausančiu jaunimu ir studijavo architektūrą, tačiau, kaip pati sako, po 2023 m. spalio 7-osios jos studijų planai įstrigo. Bent jau kol kas.
Pasak M. Tazazo, kiekvienas „Novos“ muzikos festivalis būdavo itin aukštos kokybės, o pastarasis turėjo būti didžiausias: šokti atvyko daugiau nei 3 tūkst. žmonių. M. Tazazo kartu su dviem savo draugais bilietus į renginį įsigijo likus trims mėnesiams iki jo pradžios, bet žinutę apie tikslią festivalio vietą gavo likus vos dviem valandoms iki vakarėlio – tai įprasta organizatorių praktika.
Šokių aikštelę nuo Gazos Ruožo skyrė penki kilometrai. „Kai teroristai įsiveržė į Izraelį, jie atvyko iš skirtingų sričių. Daug žmonių mano, kad jie nežinojo apie vakarėlį. Net ir aš pati žinutę apie renginio vietą gavau likus dviem valandoms iki jo pradžios. Teroristai pradėjo nuo Izraelio kaimų ir tada suprato, kad kažkas čia vyksta, nes, kaip ir sakiau, čia buvo daugiau nei 3 tūkst. žmonių, pakelėje stovėjo daug automobilių“, – pasakojo M. Tazazo.
Chaoso banga
Iš pradžių tai buvo puiki naktis. 6.20 val. M. Tazazo grįžo į savo palapinę pasiimti akinių nuo saulės, nes prasidėjo saulėtekis. „Tai yra renginio viršūnė. Daug žmonių būtent tokiu metu į jį atvyksta. Man grįžtant iš palapinės, muzika nutilo. Pažiūriu į dangų ir matau daug dūmų, suprantu, kad tai yra raketos. Aš gyvenu Netivote, todėl prie to esame pripratę, mes nepradedame per daug panikuoti. Kadangi buvome netoli Gazos, manėme, gal tai tik kelios raketos ir muzika grįš. Bet apsauga atėjo iki mūsų ir pranešė, kad vakarėlis yra baigtas, o raketų atrodė neįprastai daug net ir man“, – prisimena ji.
Tuo pat metu M. Tazazo išgirdo riksmus, pamatė smarkiai panikuojančius žmones, einančius viena puse. Ji pasiėmė savo daiktus ir taip pat pradėjo eiti link automobilių, tačiau jiems nepavyko išjudėti iš vietos. Žmonės įstrigo spūstyje, 10–15 minučių laukė mašinose, nesuprasdami, kas vyksta. Niekas nejudėjo. Tada M. Tazazo išgirdo šūvius, kurie aidėjo iš aplinkinių kaimų. Pamačius policijos pareigūnus, įsižiebė viltis, kad jie susitvarkys su situacija, o kol jie tai padarys, geriausia slėptis prie kelio augančiuose krūmynuose.
Bet situacija greitai pasirodė esanti rimtesnė, nei ji manė. Pasak M. Tazazo, Izraelyje pareigūnai šaudo tik atsakydami į ugnį arba iš tiesų išskirtiniais atvejais, todėl intensyvus pareigūnų šaudymas ir tarpusavio riksmai išdavė, kad tai buvo didelė teroristinė ataka.
Buvo daug chaoso, daugybė išsigandusių žmonių bėgiojo per kelią į vieną ar kitą pusę, bandė po žemais krūmokšniais užsikasti augalais ar žeme, kuri buvo kieta kaip akmuo. „Išgirdome balsus, kalbėjo arabiškai. Tai – nebe šūviai, suprantame, kad jie jau yra čia fiziškai“, – sako M. Tazazo.
„Guliausi ant pilvo, užsidengiau rankomis galvą. Po kažkiek sekundžių jie atėjo iki krūmų, pradėjo angliškai visiems sakyti „kelkitės“, „tu“, „tu“ ir „tu“... Supratau, kad teroristai kalbasi su mumis, bet nenorėjau tikėti, kad tai iš tikrųjų vyksta. Neturėjau laiko galvoti. Staiga gavau ginklu per galvą, nuo smūgio ji atšoko nuo žemės ir vėl trenkėsi atgal. Kelias sekundes manęs nebuvo, tik juodas vaizdas. Kai sugrįžau, pajutau, kad kažkas laiko mano kojas ir deda ant jų kažką sunkaus. Vėliau supratau, kad tai galėjo būti virvės, bet tuo metu nežinojau, kas tai yra. Tuo metu nieko nesupratau, tik žinojau, kad turiu apsimesti negyva. Negaliu to paaiškinti, lyg tai būtų buvęs koks nors Dievo nurodymas“, – pasakoja ji.
Pradėjau šaukti savo draugę Danielę, bet ji neatsiliepė, pamačiau, kad ji yra negyva. Kitoje pusėje mano draugas Yohai irgi negyvas.
M. Tazazo apsimetė esanti negyva, kol priėjo dar vienas teroristas, jie tarpusavyje pradėjo šaukti arabiškai ir artėjo prie jos. „Sulaikiau kvapą, tada jis pakėlė mano galvą, pažiūrėjo į veidą. Mano akys buvo užmerktos – nežinau, kaip tai vyko, tai galėjo būti tik Dievas... Teroristas vėl į mane pažiūrėjo, paleido mano galvą ir nuėjo. Nuėmė tą daiktą nuo mano kojos, pajutau, kaip ji pašoko“, – prisimena ji.
Neteko sąmonės
Kelias valandas M. Tazazo gulėjo netekusi sąmonės, bet ją pabudino nauja šūvių banga, nes aplink ir toliau vyko įnirtingos kovos.
„Pradėjau šaukti savo draugę Danielę, bet ji neatsiliepė, pamačiau, kad ji yra negyva. Kitoje pusėje mano draugas Yohai irgi negyvas, – su ašaromis akyse pasakoja M. Tazazo. – Nusprendžiau, kad liksiu čia ir apsimesiu esanti negyva, kol kas nors, jei bus lemta, ateis ir mane išgelbės. Laukiau ir po kelių minučių pajutau, kad kažkas artėja prie manęs. Vėl nustojau kvėpuoti. Tas žmogus pradėjo tarsi kažko ieškoti ant mano kūno, o kai nustojo, atsisėdo ant žemės, užkėlė savo kojas ant mano kojų ir nebejudėjo. Išlaukiau gal penkias–dešimt minučių, kol supratau, kad šis žmogus nėra teroristas, jis irgi nuo jų slepiasi.“
„Pakėliau galvą ir pamačiau 22 metų merginą iš festivalio, kuri siaubingai išsigando, nes ji buvo tikra, kad aš esu mirusi. Stebuklas, kodėl jie mane paliko“, – nuostabos neslepia M. Tazazo.
Šiandien ji mano, kad ją išgelbėjo sprendimas saugoti galvą nuo teroristų ginklo prisidengus ją rankomis. Žaizda jos pakaušyje atsirado nuo ginklo karščio, bet ne nuo teroristo smūgio. Smūgio jėga teko rankoms, tačiau visa M. Tazazo nugara buvo kruvina, todėl ir atrodė, kad tai yra iš žaizdos jos galvoje ištekėjęs kraujas: „Manau, tuo patikėjo teroristai, o toji mergina pagalvojo, kad aš gavau šūvį į galvą.“
„Ji pasakojo, kad ieškojo mano telefono, kad išsikviestų pagalbą. Jai nepavyko, todėl irgi nusprendė apsimesti negyva ir pasislėpti tarp mirusiųjų kūnų. Tada aš išsitraukiau savo telefoną ir mes per mano „WhatsApp“ programėlę bandėme susisiekti su pasauliu, šaukėmės pagalbos, sakėme, kad mus bando sudeginti, siuntėme visiems savo koordinates...“ – pasakoja M. Tazazo.
Pagalbos jos nesulaukė, o kovos aplink vis dar tęsėsi. Galiausiai nesidairydama M. Tazazo pabėgo iki vieno iš automobilių, kuris buvo atrakintas, įlipo į jį, susirietė prie galinės sėdynės ir pasislėpė po rasta antklode – tikėjosi, kad niekas jos nepamatys. Taip mašinoje ji praleido dvi valandas, kol su keliais jos gelbėtojais kitu automobiliu pabėgo iki artimiausios pagalbos vietos. Vėliau M. Tazazo buvo nugabenta į ligoninę, kur jai atliko rankos operaciją.
Perlaidoti draugai
M. Tazazo draugų kūnai jų šeimoms buvo perduoti po savaitės. „Tai buvo sunkiausia savaitė mano gyvenime, nes niekas neskambino šeimoms. Grįžus visi artimieji manęs klausinėjo įvairių dalykų, prašė, kad suteikčiau vilties, kurios neturiu, nors labai norėjau turėti“, – dar ir šiandien liūdesio neslepia ji.
Pasirodo, M. Tazazo draugai buvo rasti tą pačią spalio 7 d. „Problema buvo gaisras – reikėjo juos atpažinti, nes ugnis juos paveikė. Juos atpažinti prireikė savaitės“, – aiškina ji.
Dar daugiau – po metų vėl buvo susisiekta su žuvusių M. Tazazo draugų šeimomis ir pranešta, kad rasta kitų Danielės ir Yohai kūno dalių.
„Mes palaidojome juos antrą kartą. Prieš tris keturis mėnesius jie vėl paskambino Danielės šeimai ir pranešė, kad rado dar vieną jos kūno dalį. Palaidojome ją trečią kartą“, – apie iš naujo išgyventą skausmą pasakoja ji.
Pribloškę vaizdai
Tris mėnesius po spalio 7-osios atakų M. Tazazo bandė suprasti, kas vyksta šiame išprotėjusiame pasaulyje. „Mačiau tiek daug melo, tiek daug protestų. Aš niekada nebuvau naivi, aš užaugau Izraelyje, visą gyvenimą čia gyvenau, žinau situaciją, bet tikrai tikiu, kad svarbus vadovas vienoje pusėje ir svarbus vadovas kitoje pusėje turi kalbėtis ir viskas bus gerai. Svajoju, kad vieną dieną viskas išsispręs, nes gyvename kartu – prieš spalio 7-ąją žmonės iš Gazos atvykdavo čia dirbti, viskas buvo čia pat...“ – apie ją anksčiau lydėjusį artėjančios taikos pojūtį pasakoja M. Tazazo.
Tačiau šiandien moteris kalba kitaip. Pirmas dalykas, kuris ją šokiravo ir visiškai pribloškė, buvo paplitę vaizdo įrašai, kuriuose buvo užfiksuotas Shani Louk – Vokietijos ir Izraelio pilietybes turinčios tatuiruočių meistrės, nuomonės formuotojos – išniekinimas, kai jos kūnas buvo nugabentas į Gazos Ruožą. Daugybė civilių troško ją sumušti.
„Tada aš supratau, kad tai yra kažkas kito. Mes nekovojame dėl žemės, tai tiesiog yra neapykanta. Iki spalio 7-osios niekada nemačiau negyvo žmogaus, o ten, Gazoje, žmonės, pamatę negyvus kūnus, vis dar nori juos talžyti. Supratau, kad turiu kovoti su tuo ir kalbėti apie tai“, – tikina M. Tazazo. Ji reguliariai dalyvauja diskusijose su propalestinietiškų pažiūrų asmenimis, bendruomenėmis universitetuose.
M. Tazazo iki šiol sunkiai suvokia, kaip jauni palestiniečiai gali jausti tiek daug neapykantos žydams. Vienas šešiolikmetis buvo nufilmuotas spjaudantis ant Sh. Louk kūno. „Tai yra išsigimimas. Tą šešiolikmetį aš matau kaip vaiką ir jis spjaudo ant mirusio žmogaus, nori jį sumušti. Žinau, kad taip yra, nes jis buvo taip auginamas nuo kūdikystės – mokant žudyti. Jis matė kraują, baisius dalykus. Jei aš pamatyčiau negyvą žmogų, bėgčiau, skambinčiau policijai, sapnuočiau košmarus. O ten žmonės mąsto kitaip dėl jų vadovybės. Kiek pamenu, ten taip buvo visada. Paauglys iš vaizdo įrašo yra tas pats asmuo, kurį mačiau prieš dešimtmetį kitame įraše, kur nufilmuoti vaikai lakstė su ginklais rankose“, – atkreipia dėmesį moteris.
„2023 m. spalio 7-ąją jis nubėgo į savo kaimą ir paskambino tėvui, sakydamas: „tėti, tėti, nužudžiau dešimt žydų savo rankomis. Duok pasikalbėti su mama. Mama, mama, aš nužudžiau dešimt žydų.” Dar jis kalbėjosi su broliu ir seserimi. Visi labai didžiavosi, kad jis nužudė dešimt žydų. Bet jis nepasakė: „tėti, tėti, nuvykau į Šventąją žemę, kad susigrąžinčiau ją“, – pabrėžia M. Tazazo.
Jo emocijos moteriai priminė akimirką, kai ji išlaikė vairavimo egzaminą ir skambino tėčiui pasidžiaugti. „O tada paprašiau, kad pakviestų prie telefono mamą. Norėjau, kad jie manimi didžiuotųsi. Tas paauglys kalbėjo su ta pačia emocija“, – lygino M. Tazazo.
„Jei žmonės iš Jungtinių Tautų ar kitų organizacijų, kitų šalių girdėjo apie tai, nesuprantu, kaip jie nesuvokia, kad žmonės Gazoje turi vadovybę, kuri atvedė šalį į karą ir pavertė visus monstrais. Jie yra mašinos, jie nėra žmonės. Niekam tai nerūpi“, – piktinasi ji.
M. Tazazo atkreipia dėmesį, kad Izraelyje, kitaip nei Gazos Ruože, žmonės savo namuose ar vaikų darželiuose nelaiko bombų, o Vyriausybė pasirūpina dėl slėptuvių visuomenei ir užtikrina oro gynybos sistemą. „Kodėl Gazos vadovybė to nepadarė? – klausia M. Tazazo. – Įrenkite slėptuvę – nors vieną.“
Iki spalio 7-osios visada buvau su muzika savo ausyse, su ausinėmis. Dabar nebegaliu to daryti, turiu būti budri.
„Palestiniečiai turi kovoti už save. Žmonės Izraelyje protestuoja prieš Bibi (Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu – red. past.), o ar jūs matėte ką nors protestuojant prieš „Hamas“? Žinote, kas atsitinka, jei kas nors sukyla prieš „Hamas“? Jie pakabina juos už kojų žemyn galva ir talžo“, – teigia ji.
Atsargus vertinimas
M. Tazazo dėl spalio 7-osios aukų nesiima kritikuoti Izraelio kariuomenės (IDF). Jos manymu, visi buvo šokiruoti dėl to, kas tądien vyko. „Niekada nemaniau, kad „Hamas“ pavyks padaryti ką nors tokio. Sunku ką nors ir pasakyti, – neslepia M. Tazazo. – Bet žinau, kad IDF kovoja, daro viską, ka gali geriausiai. Vis dėlto „Hamas“ daug metų ruošėsi tam, jie nutraukė mūsų komunikacijas, padarė daug dalykų, kurie sukėlė sunkumų IDF mus apsaugoti.“
„Jiems pavyko ne viskas, ką norėjo padaryti, bet jie padarė daug žalos, atėmė daug gyvybių. Mano miestas buvo vienas iš tų, kuriuos buvo planuota sunaikinti, bet jis liko nepaliestas. Turime vaizdo įrašą, kuriame palestiniečiai klausia, „kur yra Netivotas?“, „mūsų misija yra Netivotas“, sako, ir tada pasuka čia, į „Novos“ festivalio vietą... Daugiau nei 500 teroristų šioje zonoje buvo tam, kad prievartautų, niekintų“, – sako ji.
Jiems pavyko ne viskas, ką norėjo padaryti, bet jie padarė daug žalos, atėmė daug gyvybių.
M. Tazazo liko gyventi Netivote. Praėjus keturiems mėnesiams po 2023 m. spalio 7-osios, jos sūnus vėl pradėjo eiti į mokyklą. Vietos bendruomenę nuramino tai, kad į Gazą įžengė IDF. „Bet jei visas pasaulis toliau šauks, kad IDF pasitrauktų iš Gazos Ruožo nepakeitus „Hamas“, tai reikš, kad „Hamas” atsigaus ir aš nežinau, ar tokiu atveju čia pasiliksiu. Nenoriu vėl būti pirma. Tai mano namai, bet ką aš galiu padaryti?“ – nerimo neslepia pašnekovė.
„Gyvenimas Netivote šiandien yra geras, jaučiuosi saugi, nes turiu žmones, kurie manimi rūpinasi, yra pagalbos grupės, socialinė parama – nesu viena, jei reikės pagalbos, aš ją gausiu. Bet visada bijau, kad viskas žlugs, kad jiems pavyks pasiekti tai, ko jie nori“, – turėdama omenyje teroristus, sako M. Tazazo. Tačiau moteris tiki, kad, pakeitus švietimo sistemą, jauniausios kartos mąstyseną, Gazos Ruožas gali būti išgelbėtas.
Izraelyje artėja parlamento rinkimai. M. Tazazo prisipažįsta nežinanti, už ką balsuos. „Iki „Novos“ niekada nemačiau naujienų, man nerūpėjo politika. Turiu balsuoti, bet nežinau už ką. Pasitikiu mūsų Vyriausybe, Bibi – visais. Žinau, kad turime žmonių, kurie pridaro problemų, bet tai yra karas, o ir niekas nėra tobulas. Visgi aš nesuprantu politikos, tik noriu būti saugi“, – neslepia M. Tazazo
Po spalio 7-osios išpuolių ji jau ryžosi vieną kartą sudalyvauti „Novos“ muzikos festivalį primenančiame renginyje: „Bet kad galėtum dalyvauti tokiuose festivaliuose, turi jaustis tikrai laisvas, saugus. Dar nesu tam pasiruošusi, nes visą laiką dairausi, kas vyksta už manęs. Iki spalio 7-osios visada buvau su muzika savo ausyse, su ausinėmis. Dabar nebegaliu to daryti, turiu būti budri.“
Ar nusiginkluos?
Po pernai spalį pozityviai sutikto taikos plano Gazos Ruožui, jo įgyvendinimo procesas į priekį juda labai lėtai, „The Times of Israel“ teigė penki pareigūnai, kurie yra susipažinę su šiuo planu arba dalyvavo jį planuojant.
„Hamas“ vis dar atsisako nusiginkluoti, o pagal susitarimą tai privalo padaryti dar prieš prasidedant Gazos Ruožo atstatymui. Naujasis „Hamas“ politinio biuro vadovas Khalilas al Hayya savo pirmojoje kalboje po išrinkimo pareiškė, kad grupuotė ir toliau laikysis ligšiolinio kurso, o pirmaeilis tikslas esą yra vėl užtikrinti orų gyvenimą Gazos Ruožo gyventojams. Tačiau teroristinės grupuotės 65-erių lyderis nusiginklavimo savo kreipimesi nekomentavo.
Šis klausimas atrodo įstrigęs, tad JAV remiama Taikos taryba, tarpininkai ir tarptautinė bendruomenė vis labiau sutelkia dėmesį į laikiną sprendimą, kuris apimtų teroristinės grupuotės nekontroliuojamas teritorijas, kur būtų galima pradėti teikti pagalbą, statyti laikinus būstus ir galiausiai pradėti atstatymo darbus.
Tačiau net ir šis laikinas sprendimas, kaip manoma, nebus greitai įgyvendintas, nes pareigūnai susiduria su iššūkiais, kylančiais tiek dėl „Hamas“ valdžios, tiek dėl Izraelio dvejonių prieš rinkimus spalio mėnesį.
JAV ir Izraelio pareigūnų teigimu, tai, kad liepą „Hamas“ paleido beveik 20 metų Gazos Ruožą valdžiusią instituciją, vietoje kurios buvo paskirtas naujas JAV remiamas technokratinis komitetas, buvo vertinama kaip spaudimo Izraeliui priemonė, o ne kaip realaus pasirengimo sudėti ginklus ir atsisakyti valdžios ženklas.
„The Times of Israel“ šaltiniai atkreipia dėmesį, kad ir pats Izraelis dar nepatvirtino procedūrinių priemonių, susijusių su kai kuriomis plano dalimis, pvz., užsienio taikos palaikymo pajėgų dislokavimu, naujų Palestinos policijos pajėgų patikrinimu ir humanitariniais procesais. Pasak pareigūnų, visa tai įgyvendinti yra vis sunkiau, nes rinkimų kampanijos metu premjero Benjamino Netanyahu Vyriausybė siekia griežtesnės pozicijos.
Jei nesutiks nusiginkluoti, „Hamas“ neturės veto teisės, tikino vienas JAV pareigūnas. Jis paaiškino, kad dabartinis valdybos tikslas yra išvilioti palestiniečius civilius iš „Hamas“ kontroliuojamos teritorijos, kurioje šiuo metu gyvena dauguma jų. Beje, Artimųjų Rytų ekspertų teigimu, „Hamas“ pavyko sustiprinti savo valdymą grupuotės kontroliuojamoje teritorijoje.
Gazos Ruože nuo 2025 m. spalio galioja paliaubos, tačiau vis vyksta Izraelio atakos ar ginkluoti incidentai. Skirtingais duomenimis, Izraelis kontroliuoja 65–70 proc. Gazos Ruožo teritorijos.
(be temos)
(be temos)
(be temos)