Iš Rytų Vokietijos pabėgęs disidentas padėjo ištrūkti daugiau negu 30 tėvynainių

Hartmuto Richterio (Hartmuto Richterio) dramatiška gyvenimo istoriją verta trilerio apie Šaltojo karo laikus scenarijaus: po akiplėšiško pabėgimo per Berlyno sieną jis grįžo atgal į Rytų Vokietiją, kad slapčia išgabentų į laisvę dar 30 žmonių.

H.Richteris, kuriam dabar 66 metais, būdamas paauglys mėgo maudytis Potsdamo ežeruose ir, gyvendamas už Geležinės uždangos, slapta svajojo apie laisvę ir nuotykius Vakarų pasaulyje.

„Pasiekiau tašką, kai jau nebetikėjau, kad režimą įmanoma pakeisti iš vidaus“, – jis sakė naujienų agentūrai AFP, artėjant Berlyno sienos griūties 25-osioms metinėms.

Jo pirmasis „kvailas“ mėginimas ištrūkti iš komunistinės Rytų Vokietijos 1966 metų sausį buvo sužlugdytas, kai paauglys buvo sučiuptas su suklastotais dokumentais traukinyje, važiavusiame į Austriją.

H.Richteriui labiau sekėsi įgyvendinti nutrūktgalvišką planą septyniais mėnesiais vėliau: perplaukti Teltovo kanalą, skyrusį Rytų Vokietijos Brandenburgo regioną nuo Vakarų Berlyno.

„Turėjau kliautis savo jėgomis ir treniravausi, kad sustiprinčiau savo ištvermę“, – pasakojo jis.

H.Richteris įbrido į šaltą kanalo vandenį ir išbuvo jame keturias valandas, patirdamas itin baugių akimirkų, kol vėl pasiekė sausumą.

„Mane užpuolė gulbė; lojo šunys. Kelis kartus turėjau palaukti ir nerti po vandeniu, kol krante tapdavo saugu, – sakė jis. – Smarkiai sušalau ir buvo išsekęs, o kai galiausiai man pavyko, praradau sąmonę ant kranto.“

Įveikęs nedidelį atstumą ir prasmukęs pro pasieniečius, kuriems buvo įsakyta šaudyti į bėglius, H.Richteris pateko į kitokį pasaulį.

Smagus metas

Pabėgęs jis dirbo laivybos pramonėje Vakarų Vokietijos uostamiestyje Hamburge ir netgi nukeliavo į Naująjį Orleaną, kur lankėsi džiazo klubuose Burbonų gatvėje – bet galiausiai grįžo namo studijuoti.

Tačiau solidarumo su likusiais kitapus Berlyno sienos jausmas nedavė jam ramybės.

„Norėjau padėti kitiems žmonėms“, – sakė H.Richteris.

Galimybė tai padaryti atsivėrė 1972 metais, kai Rytų Vokietijos vyriausybė, siekdama tarptautinio pripažinimo, sušvelnino taisykles dėl Vakarų Vokietijos piliečių vizitų.

H.Richteris sugebėjo padėti ištrūkti į Vakarus daugiau negu trims dešimtims savo draugų ir pažįstamų, išveždamas juos savo automobilio bagažinėje.

„Buvo labai smagu, – sakė jis. – Įžvelgdavau juose save Teltovo kanale.“

Tačiau sėkmė nuo drąsuolio nusigręžė 1975 metų kovo 4 dieną, kai jis, veždamas automobilio bagažinėje savo seserį ir sužadėtinę, buvo sulaikytas viename pasienio patikros poste.

„Žinojau, kad jie gali pradėti patikrinimą, jeigu kils įtarimas, – aiškino H.Richteris, turėdamas omenyje Rytų Vokietijos pareigūnus. – Turėjau važiuoti į garažą. Ten manęs laukė automatais ginkluoti pasieniečiai. Tuomet vienas iš jų atėjo su šunimi, kuris užšoko ant automobilio bagažinės.“

Persigandusios moterys buvo ištrauktos iš automobilio, o H.Richterį areštavo pasieniečiai.

„Trenkiausi į sieną ir tikriausiai sušukau: „Tiesiog mane nušaukit, banditai!“ Netgi negaliu to prisiminti“, – pasakojo jis.

Vyras pasakojo, kad vėliau atvyko du ilgus baltus lietpalčius vilkintys vyrai, kurie jam uždėjo antrankius ir įgrūdo į automobilį.

H.Richteriui buvo skirta griežčiausia bausmė – 15 metų laisvės atėmimo.

Disidentas pripažino, kad liūdnai pagarsėjusiame Bauceno kalėjime netoli Dresdeno jis karts nuo karto būdavo mušamas, tačiau dar blogesnės buvo kalėjimo darbuotojų gudrybės.

„Štazi (Stasi) buvo geresni negu jų mokytojai – sovietai, – sakė jis, turėdamas omenyje Rytų Vokietijos slaptąją policiją. – Jie naudodavo dezinformaciją, kad kiti kaliniai manytų, jog esi skundikas. Aštuonis mėnesius nežinojau, kur yra mano sesuo.“

Štazi rykštė

1980 metais Vakarų Vokietija pagaliau sugebėjo jį išpirkti, komunistinei vyriausybei pradėjus iškeitinėti kalinius į konvertuojamą valiutą.

Jis stengėsi kurstyti neramumus Rytuose, spausdindamas propagandinius atsišaukimus prieš komunistinį režimą ir barstydamas juos kitapus sienos.

„Tai išties erzino Štazi“, – sakė vyras, patenkintai šypsodamasis.

1989 metų lapkričio 9-osios vakarą Rytų Vokietijos valdžia netikėtai paskelbė atidaranti sieną.

H.Richteris nuskubėjo prie Brandenburgo vartų miesto širdyje, o vėliau – prie sienos perėjos Bornholmerio gatvėje, „kur pamačiau be paliovos plūstantį žmonių srautą – mes verkėme kartu“.

„Taip džiaugiausi dėl jų, jog tai iki šio priverčia mane apsiašaroti“, – pridūrė disidentas.

Pasak H.Richterio, nors nuo tų įvykių praėjo ketvirtis šimtmečio, daugelis buvusių Štazi pareigūnų iki šiol aktyviai priešinasi pastangoms pažymėti šį tamsų Vokietijos praeities puslapį.

„Niekas nenori menkinti nacių žiaurumų, bet jie juos naudoja, kad nukreiptų dėmesį nuo savųjų nusikaltimų“, – aiškino jis.

H.Richteriui malonu, kad tie dramatiški laikai dabar jau praeitis. Tačiau jis norėtų, kad šalies lyderiai, tokie kaip kanclerė Angela Merkel ir prezidentas Joachimas Gauckas (Joachimas Gaukas), abu užaugę Rytų Vokietijoje, „radikaliau“ reikalautų teisingumo režimo aukoms.

Dabartiniame Berlyne yra keli memorialai, pagerbiantys mažiausiai 136 žmones, kurie žuvo, mėgindami pabėgti iš Rytų Vokietijos, įskaitant nedidelius baltus kryžius prie anksčiau sieną žymėjusių upių ir kanalų.