Protestuotojas: didžiuojuosi, kad esu ukrainietis (išskirtinis reportažas)

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Su Oleksandru Panasenka, prieš dvi savaites atvykusiu iš Lvovo prisidėti prie Euromaidano, kalbėjomės apie viskį, merginas bei revoliuciją.

Pasikalbėti su protestuojančiu ukrainiečiu ir sužinoti, kas jis bei kokiomis mintimis gyvena, nuvykome į krauju paženklintą M.Gruševskio gatvės priešakinę barikadą, skiriančią protestuotojus ir "Berkut" pareigūnus.

Daugybė liepsnojančių padangų laužų, sudegę autobusai, juodais dūmais nudažytas dangus ir pora šimtų pajuodusių protestuotojų, leidžiančių čia jau antrą savaitę. Kadangi visi šioje juodumoje lygūs – tiesiog pirštu dūriau į vieną jų, sėdintį šalia laužo ir bendraujantį su stačiatikių šventiku.

Su Oleksandru Panasenka, prieš dvi savaites atvykusiu iš Lvovo prisidėti prie Euromaidano, kalbėjomės apie viskį, merginas bei revoliuciją.

– Koks jausmas buvo atvykus prie M.Gruševskio barikadų ir įkvėpus pirmą oro gurkšnį?

– Norėčiau pirma pasakyti, kodėl aš čia atvažiavau. Vieną vakarą sėdėjau bare, gėriau viskį, flirtavau su merginomis. Žodžiu, puikus vakaras buvo. Tačiau pamačiau, kas vyksta Kijeve, – "Berkut" pareigūnai žiauriai išvaikė protestuotojus čia, kur dabar stovime, M.Gruševskio gatvėje. Tai buvo ta diena, kai buvo nušautas pirmasis žmogus, o kitą protestuotoją sumušė šeši pareigūnai. Visa tai įvyko kiek daugiau nei prieš savaitę. Supratau, jog turiu ten būti. Gal dėl to, kad kažkaip susigėdau: aš čia sėdžiu bare, kai mano šalyje vyksta tokie skausmingi dalykai. Tad ryte nieko nelaukęs atvykau čia.

– Palaikyti savų?

– Nežinau. Man tai nauja – politikai, opozicija, pacifistai, Maidano protestuotojai, ultranacionalistai. To visai nepažįstu. Esu čia tam, kad ginčiau savo laisvę. Nieko atakuoti, su niekuo muštis, laužyti kojų ir kovoti nenoriu.

– Stebėdamas protestuotojus spėlioju, kokios jų profesijos. Kuo užsiimate jūs?

– Esu santechnikas, neturiu aukštojo išsilavinimo. Kurį laiką dirbau Izraelyje, vėliau Maskvoje. Tačiau pajaučiau, kad noriu išvykti. Sprendžiau kur. Buvo minčių apie Australiją, Naująją Zelandiją ar Amerikos žemyną. Tačiau nutariau grįžti į savo šalį. Dabar turiu nedidelę savo firmelę ir skųstis gyvenimu negaliu. Grįžau iš Izraelio su penkiais tūkstančiais dolerių. Šiek tiek paskolinau savo buvusiai draugei, o kitus labai greit išleidau pramogoms.

– Tačiau šiandien yra darbo diena, o jūs visas suodinas stovite barikadose.

– Vakar vakare man paskambino iš Maskvos. Pasiūlė pelningą sutartį. Nors ir neblogai gyvenu, pinigų man tikrai reikia – noriu baigti išsimokėti už butą. Man už pusmečio sutartį pasiūlė tokią sumą, kuria visiškai padengčiau savo likusią skolą. Atsisakiau.

Sakykim, uždirbsiu tuos pinigus, nusipirksiu butą, tačiau grįžęs kokioje šalyje aš gyvensiu? Tos šalies aš nenoriu ir tokioje šalyje, kokia ji yra prie dabartinės valdžios, turtas yra nieko vertas.
Prižadėjau sau čia būti iki paskutiniojo revoliucijos momento.

– O kaip manote, kada tas paskutinis momentas bus?

– Nežinau. Visai neturiu supratimo. Pripažinsiu – niekada nesidomėjau Ukrainos politiniais reikalais ir nieko nesuprantu apie tai. Geriau išmanau rusišką politiką, nei vietinę.

– Rusijos politikos išmanymas šioje situacijoje padeda?

– Taip, matau daug analogijų ir numanau "povandenines sroves". Kai Maskvoje šimtai tūkstančių žmonių išėjo į A.Sacharovo prospektą, šios minios užteko Kremliui užimti. Valdžia panaudojo specialiąsias priemones sambūriui malšinti ir minią greit išvaikė. Tačiau paskui daug ką areštavo. Todėl kai čia atvykau pačią pirmą dieną ir bendravau su žurnalistais, manęs barikadų kolegos klausė, ar nebijau rodyti savo veido. Tad turėjau pasirinkimą – arba užsidėti kaukę, kepurę užsimauti iki akių ir likti anonimu, arba jaustis laisvai ir pasirodyti. Pasirinkau pastarąjį variantą. Turbūt prirėmiau pats save prie sienos – kai jau pasirodžiau be kaukių, kelio atgal nebebuvo. Džiaugiuosi, kad tai padariau. Esu įsitikinęs, kad viešumas yra labai galingas ginklas.

– Vis dėlto grįžkime prie jūsų pirmojo apsilankymo krauju paženklintoje M.Gruševskio gatvėje. Kokie jausmai apėmė čia atvykus tiesiai iš viskio baro?

– Pirmiausiai – nuostaba. Per televizorių mačiau kovą ir aktyvius protesto veiksmus. Atvykęs čia išlipau taikiame mieste, kur žmonės skuba į darbą ir gyvena savo gyvenimą. Tačiau supratau, kad maidanas – tai miestas mieste. Tuose keliuose kvadratiniuose kilometruose randasi revoliucijos širdis, nors už jų ribų gali ir nenutuokti, kas vyksta. Kai atvykau prie šių barikadų, buvau labai sujaudintas. Patyriau daug įdomių ir netikėtų situacijų. Ta nuostaba susijusi su tuo, kokie žmonės čia ateina, – visi turi savo gyvenimą, galėtų sau kasryt eiti į darbą, vakarais gerti alų. Tačiau jie yra čia.

Šiame chaose nemačiau išvogtų parduotuvių vitrinų, kriminalinių antraščių laikraščiuose ir girtų "revoliucionierių". Prisipažinsiu – pirmą kartą taip didžiuojuosi, kad esu ukrainietis.

– O nesiilgite merginų, kurias palikote tą vakarą bare prieš išvažiuodamas?

– Žinote, būdamas čia, pirmą kartą tiek daug žiūriu merginoms į akis. Seniau akys krypdavo į kitas kūno dalis (juokiasi). Dėl labai paprastos priežasties – dūmų gausa barikadose priverčia dėvėti kaukes. Esu įsimylėjęs tuos spindinčius merginų žvilgsnius. Ne veltui mano draugas, kai pasakiau, kad nerandu tinkamos merginos, atrėžė, jog ieškoti jos reikia ne naktiniuose klubuose ar baruose.

Šiandien suprantu, kur ji manęs laukia. Čia aš ją ir tikiuosi sutikti.

– Tiek laiko praleidžiate čia. Kokių kuriozų nutinka?

– Nors čia daugiausia laiko skiriu apmąstymams ir liūdnoms temoms gvildenti, linksmų istorijų taip pat netrūksta. Va, pavyzdžiui, vakar prie barikadų ateina gerokai išgėręs vyriškis su lagaminu. Vietinis girtuoklėlis. Atvėrė lagaminą, o ten – daugybė tuščių butelių Molotovo kokteiliams. "Kuo galiu, tuo padedu", – pasakė jis ir išėjo.

Kita smagi istorija nutiko prieš kelias dienas, kai atėjo vaikinas, nešinas sportinių drabužių ryšuliu. Kadangi iš miestiečių gauname daugybę drabužių, jis norėjo mums atiduoti ir savus. Tačiau pamatęs mane priėjo, nusiėmė savo brangias plonos odos pirštines, taip pat daug kainuojančią kailinę kepurę ir uždėjo man. Padėkojau, bet, žinoma, atsisakiau.

Labai džiugina ši atmosfera.

– Už 50-ies metrų nuo mūsų stovi pareigūnai su skydais. Vaikinai iš abiejų barikadų pusių, susitikę kitoje aplinkoje, galėtų smagiai gerti horilką. Kaip manote, kas nutinka, kad jie pradeda neapkęsti vienas kito?

– Ten stovi Ukrainos vidaus reikalų pajėgos, o už jų – "Berkut" pareigūnai. Yra daugybė legendų. Aš tikrai netikiu, kad kas nors jiems moka pinigus, papirkinėja jų pareigą. Porą kartų praėjau šalia jų teritorijos prie Aukščiausiosios Rados rūmų, pabendravau su keliais.

Siūliau vieną idėją – pakabinti čia projektorių ir atsukti jį į milicijos įtvirtinimų pusę. Jame transliuoti kasdienį gyvenimą prie barikadų – kaip kas nors prie laužo šildosi savo šlapias kojines, kas nors duoda interviu, žmonės neša blokus cigarečių dovanų, yra maitinami rūpestingų moterų ir pan. Jiems tai reikia parodyti. Aš žinau, kad jie ten stovėdami taip pat šąla, yra priversti stovėti kelias dienas nesiprausę ir, pasikeitus pamainai, nubėga sušilti į autobusą.

Kalbu apie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnus, ne apie "Berkut". Nemanau, kad berkutininkai sąmonę ir sąžinę kas pralaužtų. Jie puikiai apdoroti, propagandos primaitinti kariai. Kas ėjo į tarybinę armiją, gerai žino, kaip galima nužemint, išrengti žmogų.

Kaip jie pradėjo neapkęsti vienas kito? Manau, po to, ką "Berkut" padarė vaikydami studentų protestą maidane, atsirado jiems pykčio ir neapykantos banga. Kas nors pirmasis metė Molotovo kokteilį, kam nors nudegino veidą. Tuomet atsirado kerštas. Nežinau, aš ne psichologas, o santechnikas.

– O ar jaučiate šioje revoliucijoje Rusijos leteną?

– Apie tai taip pat sklando daugybė legendų. Sako, kad čia stovi rusų "Alfa", šios šalies karininkai komanduoja, o taikosi jų snaiperiai. Aš tuo absoliučiai netikiu. Kadangi daug gilinausi į politinius procesus Rusijoje, nemanau, jog šiai šaliai apsimokėtų taip rizikuoti. Tiesiog tai labai populistiška korta, kurią šiandien mėgstama mesti ant stalo. Tikiu, kad gali būti intelektualiosios Rusijos jėgos prisidėjusios – propaganda, analitikų patarimai, tačiau tik ne fizinės.

– Kaip visus šiuos įvykius galėtume vadinti? Revoliucija?

– Tiesą sakant, niekada nepagalvojau apie tai. Net neabejoju, kad ją greit pakrikštys kurios nors gėlės vardu (šypsosi). Šių įvykių forma labai tinkama, nepaisant liūdesio dėl tų penkių aukų.

– Kas vyksta už maidano ribų?

– Išeiti iš už barikadų man, tiesą sakant, baugu. Dingsta žmonės, sumušami, apvagiami protestuotojai. Vadinamieji tituškos aktyviai ir sėkmingai veikia sėjant paniką.

– Pakalbėkime apie provokatorius, vadinamus tituškomis. Ar esate su jais susidūręs prie barikadų?

– Nesu. Aš manau, kad tai tie patys protestuotojai, kurie yra pavargę, emocingi. Kai kelias dienas sėdi ir ko nors lauki, kiekvienas judesys gali išprovokuoti emocijų proveržį. Aš irgi per vieno vakaro susirėmimus praradau kontrolę ir savisaugos jausmą. Iškart gavau vieną guminę kulką tiesiai į širdį. Nemalonus jausmas. Parūkiau, grįžau atgal ir gavau kitą – šįkart į koją. Vėl rūkiau. O kai kam emocijos suveikė kitaip, ir jie ėmėsi brutalaus atsako.

– Kokia yra geroji šios revoliucijos pusė, nekalbant apie politiką?

– Žinoma, liaudis tapo labai vieninga. Tačiau, manau, geriausias viso to rezonansas yra tas, jog liaudis valdžiai parodė, kad nesutinka su jos nuomone ir daugiau nekentės. Valdžia pagaliau supras, jog piliečius reikia gerbti. Kaip dainavo viena rusų muzikos grupė, "mes pripratome policijos akivaizdoje daryti nusikaltimus". Tai turi pasikeisti ir šie veiksmai rodo, kad tauta permainų nori.

– Tavo manymu, ar dabartinės opozicijos lyderiai galėtų stoti prie valstybės vairo po sėkmingos revoliucijos?

– Deja, kaip sakiau, vietine politika nelabai domiuosi. Du kartus mačiau Vitalijų Klyčko – pirmą kartą sutikau jį mieste. Praėjo pro mane toks kalnas. Pasijutau labai mažas. Kitą kartą V.Klyčko sutikau paryčiais prie M.Gruševskio gatvės barikadų. Įkvepiančia kalba jis kreipėsi į pareigūnus, pakvietė juos pereiti į liaudies pusę. Du iš jų sutiko. Perėjo su visa ekipuote. Jų neperšaunamos liemenės labai pravers šiandien ar rytoj. Tuomet V.Klyčko užsidirbo daug pliusų.

Apie kitus du opozicijos lyderius mažai žinau, tad komentuoti nenoriu. Čia susirenkantys žmonės neužsiima politikavimu. Nebent pasakodami anekdotus apie šiuos lyderius ir esamą valdžią.
Tačiau šie trys opozicionieriai ateina čia, pasirodo prieš kamerą prie barikadų, paspaudžia kam nors rankas ir išvažiuoja savo prabangiomis mašinomis. Puikūs savireklamos specialistai.

– Sakoma, kad draugus nelaimėje pažinsi. Ar jaučiate palaikymą iš užsienio šalių?

– Deja, neturiu kada žiūrėti televizijos ir sekti tarptautinės politikos įvykių. Daugiausia laiko praleidžiu čia, statydamas barikadas ar budėdamas prie laužo. Neinu ir į maidaną. Manau, ten kiek kitokia organizacija, turinti savus tikslus, kurie man nėra priimtini. Būdamas čia sutinku puikių žurnalistų ar tiesiog žmonių, atvykusių palaikyti mūsų iš Lenkijos, Gruzijos bei Lietuvos. Štai ir dabar jūsų Trispalvė plazdena barikadų priešakyje. Ačiū už tai.

– Kaip atrodo jūsų diena? Kada keliatės ir einate miegoti?

– Kiekvieną dieną skirtingai. Kartais visą parą išbūnu čia, kartais pailsiu daugiau. O dažniausiai mano diena prasideda nuo puodelio kavos ir žvilgsnio pro langą. Supratęs, koks tądien oras, nuspėju ir savo dienotvarkę prie barikadų.

Šįryt suskambus žadintuvui suveikė refleksas ir bandžiau pasitaisyti respiratorių lovoje (juokiasi).

– Kai priėjęs įsiterpiau į jūsų pokalbį su draugu, jis paprašė, kad būtinai paklausčiau apie dvi svajones. Taigi kokios jos?

– Pirmoji – šis sudegęs autobusas (rodo ranka į šalia esantį sudegusį autobusą, tapusį pastarųjų įvykių epicentru, ir barikadą, skiriančią pareigūnus nuo protestuotojų, – red. past.). Kadangi mes laimėsime, nes kitos išeities nėra, noriu pastatyti M.Gruševskio gatvėje skulptūrą. Skulptūra turi būti tie sudegę ir šturmus atlaikę autobuso griaučiai. Prie šio paminklo būsimas prezidentas, kad ir kas jis būtų, turėtų prisiekti tautai. Tai puikus ženklas ir simbolis to, ką gali tauta.

O antroji svajonė – susirasti čia merginą. Manau, tai pati tinkamiausia vieta ieškoti antros pusės.

Na ir, žinoma, laimėti revoliuciją. Be kraujo. Tai savaime suprantamas noras.


Vyrai kitapus skydų

Apie Vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pareigūnus ir jų griežtesnius kolegas iš "Berkut" sklando daugybė legendų. Esą jų gretose daug rusų elitinio "Alfa" būrio narių, juos specialiai apmoko Rusijos karininkai. Su jais pasišnekėti neišeina, o žurnalistai ypač dažni jų taikiniai. Todėl šis sužvėrėjęs pareigūnų sluoksnis stebimas tik iš toli ir, protestuotojams patariant, su Molotovo kokteiliu rankoje.

Nuvykus į Ukrainos prezidentūros prieigas, kur, anot Maidano dalyvių, prasideda tituškų siautėjimo zona ir pareigūnų įsitvirtinimo pozicijos, pirmasis bandymas užmegzti kontaktą parke nesėkmingas. Lyg ir užmezgus pokalbį per medinę tvorą su vienu pareigūnų ir gavus leidimą fotografuoti jų paslaptingą stovyklą iš toliau, sportiniu kostiumu vilkintis vaikinas, tipinis tituškos apibrėžties atitikmuo, paprašo išeiti. Parodo peilio geležtę ir perspėja, kad daugiau raginimų nereikia tikėtis. Tiesa, jis nėra milicijos stovyklos teritorijoje, o saugo jos prieigas.

Einu baltu ilgu ir plačiu keliu, vedančiu į prezidentūros kiemą. Prieš mane – šimtas pareigūnų, stovinčių su skydais ir pasidengusių sniego sluoksniu.

Prisiartinus dešimties metrų atstumu, ukrainietiškai sušunkama. Prisistatau, kad esu spaudos atstovas ir noriu užduoti vieną klausimą. Tačiau, rodos, nebaigęs sakinio, gaunu atkirti "jokių komentarų". Sąmoningai numoju ranka ir atsakau, kad tai pats geriausias komentaras ir, pasirodo, apie jus šnekama tiesa.

Po sekundės tylos kiek švelnesniu tonu gaunu dialogu kvepiančia repliką.

Kadangi prieš kelias valandas kalbėjausi su M.Hruševskio gatvės protestuotoju Oleksandru, pabandau užduoti tris tuos pačius klausimus Vidaus reikalų ministerijos kuopos vyrams už skydų. Kalbiausias vienas jų. Į labiausiai dominantį klausimą, kodėl skirtingose barikadų pusėse atsidūrę vyrai pradėjo neapkęsti vienas kito, mažakalbis milicininkas atsako: "Visi turime nervus ir kantrybę. Kai į tave tiek laiko mėto butelius su degiu skysčiu, kai matai apdegusius savo draugų veidus, sunku tvardytis."

Tačiau pabandau kartu su juo prisiminti šio konflikto ištakas.

"Už savo kuopą aš galiu galvą guldyti, tačiau privažiuoja visokių pareigūnų iš rajonų, kurie ištroškę adrenalino ir nuotykių. Kažkoks kvailys nederamai pasielgė su protestuotoju naudodamas smurtą ar išrengdamas nuogai, ir šis konfliktas prasidėjo. Dabar jau niekam neįdomus tas pradinis taškas", – iš po apgaravusios stiklinės šalmo apsaugos kalba pareigūnas.

Sutinku su šiais vyrais – jie pareigūnai, davę priesaiką ginti valdžią. Šiandien ši valdžia – Viktoras Janukovyčius. Pareigūnas klausia, ar aš ateityje pasitikėčiau dezertyravusia milicija?



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaunietis

kaunietis portretas
ir mes buvome vieningi......gal tik pora metu,o po to ir prasidejo ,kiekvienas ''politikas''i save ir kuo isradingiau ,be jokios atsakomybes .Nelinkeciau sitai tautai kaip asitiko mums ,kai valstybe pradejo valdyti banditai tape politikais.

to

to portretas
na tokios siuksles kaip tu tikrai nieko verti

Nagi

Nagi portretas
Nagi, čia tai geras... interviu su žmogeliu, kuriam nepatinka šalis, kur " turtas yra nieko vertas" ir turbūt labai trokšta tokios šalies, kur žmogus yra nieko vertas? Gal jam reikėjo papasakoti apie gyvenimą Lietuvoje?
VISI KOMENTARAI 19
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių