Teisininkai aiškina: užšaldyti – ne tas pats, kas konfiskuoti. Valstybių imunitetas, centrinio banko rezervų apsauga, Jungtinių Tautų konvencijos – visa tai yra teisinis skydas, saugantis net agresoriaus turtą. Tačiau ši formulė veikia tik tol, kol visi žaidimo veikėjai laikosi taisyklių. O kaip yra šiandien? Rusija ketvirtus metus naikina Ukrainos miestus, savinasi tiek Ukrainos, tiek Vakarų verslo įmonių turtą, sulaužė daugybę tarptautinės teisės normų, tačiau mes vis dar laviruojame, bijodami pažeisti agresoriaus teises?

Europos Komisija siūlo kompromisą: Rusijos pinigus investuoti į ES obligacijas, o gautus pinigus paskolinti Ukrainai be palūkanų. Po karo ji atiduotų paskolą iš reparacijų, tad ES grąžintų rusų santaupas iš kur paėmusi. Tačiau praktiškai tai įmanoma tik tuomet, jei Maskva pripažintų atsakomybę, sutiktų mokėti reparacijas, t. y. jei politinė valia būtų stipresnė už teisinį atsargumą.

Moralinis klausimas čia paprastas. Ukraina kovoja ne tik už save – ji gina principą, kad jėga negali pakeisti sienų. Jei ši kova užsitęs dėl pinigų stokos, o agresoriaus milijardai lauks, kol Rusijoje pasirodys eilinis mesijas su perestroika, teisė virs karikatūra. Europa parodys, kad procedūros jai svarbesnės už principus.

Jei nenori savo rankomis laužyti teisės principų, ES turi tik vieną alternatyvą: visais kitais būdais artinti civilizuoto pasaulio pergalę prieš Kremliaus barbarus.