Atstatys mokyklą
„Rusai naikina mokyklas teritorijose, kurias jie siekia užimti. Paskui ten ateina rusų mokykla – rusų mokytojai, rusų propaganda ir užsiima smegenų plovimu“, – į agresorės strategiją atkreipia dėmesį Ukrainos Mykolajivo regiono Ševčenkovskos savivaldybės meras Olehas Pylypenka.
Lietuva šiai naikinančiai strategijai turi kontrstrategiją – padeda ukrainiečiams atstatyti sugriautas mokyklas ir dalijasi švietimo patirtimi. Šią savaitę į Lietuvą atvyko grupė Mykolajivo regiono švietimo specialistų, vietos valdžios atstovų, tarp jų ir vietos gynybos simboliu tapęs O. Pylypenka. Ševčenkovskos savivaldybės merui vizitas prasidėjo nuo malonios staigmenos: jie Vilniuje apgyvendinti viešbutyje, įsikūrusiame ukrainiečių literatūros klasiko ir tautinio atgimimo veikėjo Taraso Ševčenkos vardu pavadintoje gatvėje.
Meras Lietuvoje vieši pirmą kartą, tačiau mūsų šalies vardas dažnai minimas Ševčenkovskoje, nes šiai savivaldybei priklausančiame Zeleny Hai kaime jau šią vasarą vietoj rusų subomborduotos mokyklos ims kilti nauja mokykla ir slėptuvė. Modulinė 200 vaikų skirta mokykla tarnaus vietos gyventojams ne tik kaip švietimo įstaiga, bet ir kaip bendruomenės centras. 2,7 mln. eurų projektą vykdo Lietuvos centrinė projektų valdymo agentūra, finansuoja Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondas kartu su Taivanu. Numatoma, kad mokykla bus baigta kitąmet.
Senąją mokyklą okupantai subombordavo 2022-ųjų kovą. Tai pareikalavo ir dviejų aukų. Kaimo seniūnas, į šias pareigas rinktas net keturias kadencijas, ir mokyklos direktorius stovėjo prie įėjimo, padėjo žmonėms pasislėpti slėptuvėje po mokykla, tačiau patys nespėjo ten nueiti ir žuvo, kai rusai aviacinę bombą numetė tiesiai ant mokyklos.
Meras pasakoja, kad dabar Lietuva rengia naujos mokyklos projektą, vasarą prasidės statybos darbai. Tai bus šiuolaikinis, energiją taupantis pastatas su slėptuve, statybai bus panaudotos ir iš sugriautos mokyklos atliekų perdirbtos medžiagos.
Ukrainos kaimo vietovėje tai pirmas projektas, kai mokykla bus pastatyta nuo nulio. Tai bandomasis projektas, kuriuo, tikimasi, pasinaudos ir daug kitų gyvenviečių. O. Pylypenka tikisi, kad tai padės susigrąžinti žmones su vaikais, kurie, prasidėjus karo veiksmams, netekę savo namų išvyko kitur.
Ševčenkovskos savivaldybė tikisi Lietuvos pagalbos įgyvendinant ir kitus projektus. „Čia rusų sugriauta ar nukentėjo per 2,5 tūkst. pastatų, 1,8 tūkst. jų jau padėjome žmonėms atstatyti. Dalis jų visiškai sugriauti. Tad planuojame, kad būtų statomi nauji mikrorajonai, kuriuose apgyvendintume ne tik namus praradusius vietinius, bet ir žmones iš kitų regionų, į kuriuos neįmanoma grįžti“, – sako meras.
Ukrainiečiai tikisi Lietuvos pagalbos ir dar vienoje srityje: JAV uždarius USAID (JAV tarptautinės pagalbos agentūros) programas, šis sprendimas ypač smarkiai pakenkė Ukrainai, kur daug pradėtų projektų. Vienas jų – Ševčenkovskoje: liko nebaigta laikina nedidelė modulinė mokykla. Tariamasi su partneriais Lietuvoje, kad jie užbaigtų šį projektą.
Unikalu: „Ukrainos kariai turėjo taupyti artilerijos sviedinius. Tačiau kai kiekviename kaime buvo žmogus, perduodantis informaciją apie rusų kariuomenės dalinius, kariškiai galėjo spręsti, kurie jų kelia didesnę grėsmę“, – sako O. Pylypenka. / O. Pylypenkos asmeninio archyvo nuotr.
Unikali taktika
Ševčenkovskos savivaldybės žmonės parodė išskirtinį pasiryžimą, kad sustabdytų okupantą, o paskui susigrąžintų, kiek įmanoma, savo ankstesnį gyvenimą. 2022 m. vasario 24-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą, ši savivaldybė tapo fronto linija. „Tapome savotišku Mykolajivo skydu – mūsų teritorijoje sustabdytas rusų kariuomenės puolimas jo kryptimi. Devynis mėnesius dalis mūsų savivaldybės – aštuonios gyvenvietės iš 22 – buvo okupuotos. Žuvo 52 vietos gyventojai ir dar maždaug tiek tų, kurie per mūsų teritoriją traukėsi iš okupuoto Chersono“, – pasakoja O. Pylypenka.
Labai svarbus buvo žmonių pasiryžimas prisidėti, kuo tik gali, prie šalies gynybos. Meras prisimena, kaip per kelias dienas rusų susprogdintų tiltų medžiagas žmonės panaudojo kaip prieštankinius barjerus. Rusai kelis kartus bandė prasiveržti, užimti Mykolajivą, jį apsupti, bet nesėkmingai. Čia jie neteko labai daug karių ir technikos, o paskui prarado ir Chersoną.
Prie to prisidėjo ir O. Pylypenkos pasiūlyta unikali taktika. 2018 m. jis baigė Charkovo karinį aviacijos institutą, paskui dalyvavo kariniuose mokymuose, tad nusimanė apie karinius reikalus, nors pagrindinė jo profesija – civilinė ir ilgą laiką jis dirbo agrariniame universitete.
O. Pylypenkai teko žiaurus išbandymas – 93 dienos rusų nelaisvėje. Jis sako, kad apie tokį žiaurumą, kokį patyrė, buvo tik skaitęs pasakojimuose apie Antrojo pasaulinio karo koncentracijos stovyklas.
„Buvo didelė panika visose struktūrose ir visais lygmenimis. Iš Chersono išvažiavo net ir kai kurie policininkai, kitų svarbių tarnybų darbuotojai. Reikėjo susitvarkyti su jauduliu ir padėti tai padaryti kitiems. Tu kaip lyderis neturi teisės parodyti, kad bijai, juo labiau – kad nusiteikęs išvykti. Naktį iš vasario 24-osios į 25-ąją žmoną ir tris mūsų vaikus (mažiausiam buvo vienuolika mėnesių, dukroms – treji ir penkeri metai) išvežiau į šalies gilumą ir kitą dieną grįžau, kad aštuntą ryte būčiau darbe“, – prisimena meras. Beje, kaip daugiavaikis tėvas, jis turėjo teisę išvykti į užsienį, bet tokio varianto nė nesvarstė. Jo šeima į užsienį irgi neišvažiavo.
Meras pasakoja, kad susirinko ūkininkai, medžiotojai su ginklais. Dalis Chersono srities buvo užimta, rusai jau buvo netoli Kachovkos. Visi suprato, kad kitą dieną jie eis į jų savivaldybės kaimus, matė, kaip didelės tankų kolonos juda iš Krymo.
„Jie man sako – pasakyk, ką daryti. Sakau, jei mes išeisime su ginklais, didvyriškai žūsime, bet kaip ir veltui. Pasiūliau kitokią taktiką. Kadangi trumpiausias kelias iš Mykolajivo į Chersoną eina per mūsų savivaldybę, susiskirstėme sektoriais ir ėmėme stebėti šį kelią. Žmonės maksimaliai greitai perduodavo informaciją apie rusų judėjimą man, o aš – mūsų kariuomenei. Ukrainos kariai turėjo labai mažai amunicijos, tad reikėjo taupyti artilerijos sviedinius. Tačiau kai kiekviename kaime, kiekvienoje miško juostoje yra žmogus, kuris stebi rusų kariuomenės judėjimą ir perduoda informaciją, kokia ginkluotė kurioje kolonoje, kariškiai pagal tai gali spręsti, kuri kelia didesnę grėsmę, taigi kurią svarbiausia sunaikinti“, – O. Pylypenka aiškina, kaip tai padėjo sutrukdyti rusų planams užimti, ir greitai, Mykolajivą. Taip jie būtų visiškai kontroliavę visą Juodosios jūros pakrantę, desantiniais laivais atsivežę technikos ir pradėję didžiulį puolimą.
Be to, visą rusų paliktą techniką vietos ūkininkai, kur tik galėjo prieiti, tempė traktoriais ir atiduodavo saviškių kariuomenei arba degino.
Pasak O. Pylypenkos, rusai apsiskaičiavo, kad Ukraina ne tik neišsigąs didelės karinės jėgos, bet ir efektyviai ją naikins. Į kiekvieną Mykolajivo gatvių sankryžą žmonės jau buvo suvežę kalnus padangų, gamino Molotovo kokteilius ir, jei būtų prireikę, būtų mėtę juos rusų kolonų link, o dūminė uždanga būtų sutrukdžiusi šarvuočiams nepažįstamame mieste orientuotis. Tačiau rusai iki ten nenuėjo. Dar bandė užimti Pietų Ukrainos branduolinę elektrinę, bet ten buvo sumušti.
„Paaiškėjo, jog nieko bendra su tikrove neturi mitas, kad Ukrainos pietuose daug rusakalbių, vadinasi, jie laukia rusų. Buvo mitingai už Ukrainą, žmonės atvirai sakė, kad nenori būti Rusijos dalimi. Kai išvadavo Chersoną, visi išėjo su Ukrainos vėliavomis“, – pabrėžia meras.
Atgims: Zeleny Hai mokyklą okupantai subombordavo 2022-ųjų kovą. Jau šią vasarą čia lietuviai ims statyti naują, kuri tarnaus vietos gyventojams ir kaip slėptuvė, ir kaip bendruomenės centras. / O. Pylypenkos asmeninio archyvo nuotr.
93 dienos nelaisvėje
O. Pylypenkai teko žiaurus išbandymas – 93 dienos rusų nelaisvėje. 2022 m. kovo 10-ąją jis su vairuotoju į vieną kaimą vežė produktų, medikamentų, maisto vaikams. Buvo civiline apranga, be ginklų. „Neprivažiavusius iki to kaimo mus sustabdė rusų desantininkai, apžiūrėjo automobilį, apieškojo mus. Paėmę iš kišenių pinigus, nusegė laikrodį, nujuosė diržą – apvogė kaip banditai. Rado mano vairuotojo pažymėjimą ir, pamatę pavardę, kuri jiems, matyt, jau buvo žinoma, iš karto suėmė. Kas nutiko toliau – juoda istorija mano gyvenime. Apie tokį žiaurumą, kokį mums teko patirti, buvome tik skaitę pasakojimuose apie Antrojo pasaulinio karo koncentracijos stovyklas“, – prisimena O. Pylypenka.
Iš jo atėmė batus, o pavasaris buvo šaltas, naktį iki –10 °C. Vairuotoją įgrūdo į šarvuotį, o jį pririšo išorėje. Basas, minusinė temperatūra, ant važiuojančios metalinės mašinos šaltis persmelkė iki kaulų. Pervežę į Černobajevkos karinę bazę ėmė tyrinėti įrašus jo telefone ir pamatė, kad iš jo buvo perduodamos koordinatės, kur žuvo daugiausia rusų karių.
„Pirma mintis buvo, kad gyvi neištrūksime. Iš pradžių mus laikė rūsyje su kitais belaisviais, daugiausia civiliais, paskui pervežė į štabą, kad nereikėtų vežioti tardymams. O jie trukdavo po 4–5 valandas, užduodavo klausimų, į kuriuos atsakymų negalėčiau žinoti, pavyzdžiui, kaip organizuota Mykolajivo gynyba. Muša dieną, dvi, įjungia elektros šoką; jei prarandu sąmonę, apipila šaltu vandeniu, išveda sušaudyti, bet šauna virš galvos. Į kamerą atitempdavo už kojų, nes nebepaeidavau. Buvo nušalusios kojos, sulaužyti trys šonkauliai, guminėmis lazdomis sumuštas nuo kaklo iki pėdų – ištisa mėlynė, bet toliau mušė, atsiverdavo žaizdos. Teko šaltyje miegoti šlapiais drabužiais, per septynias pirmas dienas maisto davė tik penkias“, – prisimena O. Pylypenka.
Jis spėja, kad jų nenužudė tik todėl, kad per 1 tūkst. rusų pateko į Ukrainos nelaisvę. Rusų kariai jau atsisakydavo eiti į puolimą ir Rusijai reikėjo apsikeisti belaisviais, kad aprimtų situacija. Rusai ieškojo žmogaus, per kurį užmegztų kontaktą su Mykolajivo karinės administracijos vadovu, ir toks buvo O. Pylypenka – vienos iš savivaldybių meras, prezidento partijos atstovas.
Meras pasakoja galėjęs žūti ir per ukrainiečių dažnus rusų karinės bazės bombordavimus, nes jį ir jo vairuotoją laikė ne rūsyje. „Galėjome tik melstis, o vienas su kitu jau buvome atsisveikinę. Galiausiai rusai nutarė trauktis. Kolona judėjo lėtai, nes bandė nutempti ir kuo daugiau pažeistos technikos. Ukrainiečių aviacija bombordavo koloną ir vienintelė mintis buvo, kad žūsiu su ta orda, kartu vienoje duobėje su jais ir užkas, o šeima nežinos, kaip žuvau ir kur palaidotas“, – prisimena O. Pylypenka.
Kai nuvežė į Naująją Kachovką, pamatė, kad iš civilių belaisvių jiedu buvo vieninteliai, vadinasi, kitus nužudė, nes nemanė, kad bus reikalingi. Naujojoje Kachovkoje su jais elgėsi geriau, nes buvo reikalingi belaisvių mainams. Mero vairuotojas buvo pirmas oficialiai išmainytas belaisvis. Priešinfarktinės būklės, nušalusiomis kojomis jis sugrįžo namo, kur dar metus gydėsi reabilitacijoje.
Meras du su puse mėnesio praleido vienutėje. „Tai labai stipriai veikia psichologiškai, ypač jei iki tol tavo darbas buvo kasdien bendrauti su žmonėmis. Tačiau supranti, kad, jeigu išgyvenai, vadinasi, Dievas nutarė, kad dar kažko gyvenime nenuveikei. Kiekvienas žmogus turi dvi gimimo dienas: pirmą, kai gimsta, ir antrą, kai supranta, dėl ko gimė; kad gyvenimas turi teikti naudą ne tik tau ir tavo šeimai, bet ir daugybei žmonių. Palyginti, koks buvau 2020-aisiais ir dabar, daug kas gyvenime pasikeitė ir daug ką kitaip vertinu“, – šiandien sako O. Pylypenka.
O. Pylypenkos asmeninio archyvo nuotr.
Susigrąžinti žmones
Kai 2022 m. lapkritį buvo išlaisvinti Chersonas ir Ševčenkovskos okupuoti kaimai, meras pasakoja susidūręs su daugybe problemų, kurioms niekada niekas neruošia. Rusai atsitraukdami sunaikino visą elektros tiekimo sistemos infrastruktūrą, susprogdino visus tiltus, sunaikino vandens bokštus, vandentiekį, daugybę mokyklų, buvo užminuota daug teritorijos. Namai – sugriauti ar išvogti: nors žmonės čia negyveno labai turtingai, bet rusai vis tiek grobė viską, pradedant buitine technika.
„Supratome, kad negalima prarasti laiko ir būtina maksimaliai padėti žmonėms grįžti. Tuo pačiu metu labai daug dirbome skirtingose srityse, nors ir žmogiškųjų, ir techninių, ir finansinių išteklių turėjome ribotai“, – pasakoja meras.
2022 m., kai fronto linija ėjo per jų savivaldybę, 85 proc. gyventojų išvažiavo, liko tik senukai, kurie sakė, jei jau žus, tegu juos jų kieme ir palaidoja, ir tie, kurie turėjo užtikrinti infrastruktūros veiklą, atvežti krovinių, medikamentų, išvežti sužeistuosius.
Tačiau, džiaugiasi meras, šiuo metu jau grįžę 82,5 proc. čia gyvenusių iki karo: iki 2022 m. buvo 14,5 tūkst. gyventojų, dabar – 12,7 tūkst.
„Jau išminavome visas apgyvendintas vietoves, apie 70 proc. žemės ūkio paskirties teritorijos, atstatėme du susprogdintus tiltus. Sugrąžinome labai daug vaikų: dviejose mokyklose dabar vyksta pamokos gyvai, nes ten yra slėptuvės, kitose dabar didžiausia problema yra jas pastatyti. Atnaujinome elektros, vandens, dujų tiekimą, dabar vykdomas didelės apimties vandens tiekimo sistemų keitimas ten, kur jos buvo labai pažeistos“, – pokyčius vardija meras.
