Turkijos prezidentas Lietuvoje ieškos sąjungininkų?

Niekas taip ilgai nesiderėjo dėl narystės ES kaip Turkija. Atrodo, kad Turkijos prezidentas Abdullah Gülas, trečiadienį viešėsiantis Lietuvoje, leisti laiko veltui Vilniuje nežada.

Tikisi paramos

Lietuva netrukus pirmininkaus ES, todėl Turkijos prezidento vizitas, be abejo, neatsitiktinis.

Turkijos ambasadorius Lietuvoje Akinas Alganas neslėpė, kad jo šalis tikisi Lietuvai pirmininkaujant ES pradėti derybas dėl papildomų dviejų derybinių skyrių, dėl kurių būtina susiderėti siekiant narystės Bendrijoje.

Nuo 2005 m., kai Ankara pasiprašė į ES, iš 35 skyrių Turkija yra perdėjusi derybas dėl 13-os, o iki galo suderėtas tėra vos vienas skyrius. 16-a skyrių įšaldyti neribotam laikui.

Taigi, darbo liko su kaupu. Ar gali Lietuva kaip nors padėti?

Lietuvos politologai laikosi atsargios pozicijos. Politologas Laurynas Kasčiūnas dienraščiui sakė, kad Turkijos narystės ES klausimas – sudėtingas. Jo nuomone, iš esmės Lietuva mažai ką gali nuveikti, nors Vilnius ir laikosi pozicijos, kad Bendrija neturėtų uždaryti durų į jas besibeldžiantiems naujokams.

„Keldami klausimą dėl Turkijos narystės visų pirma turėtume kalbėti apie didžiuosius žaidėjus Europoje. Žaidimą, šiuo atveju, žaidžia kiti, ne Lietuva“, – aiškino politologas.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ekspertas Vytautas Isoda pridūrė, kad Lietuvai Turkijos klausimas nėra toks svarbus, kaip Rytų Europos valstybių suartėjimas su Europa.

„Turkijos narystė nėra prioritetinė sritis Lietuvai. Galbūt norėdamas atkreipti dėmesį į Turkiją šios šalies prezidentas ir lankysis Lietuvoje. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, taip pat Lenkija pirmenybę tradiciškai teikia ES Rytų kaimynėms ir glaudesniems santykiams būtent su jomis“, – dėstė politologas.

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius profesorius Ramūnas Vilpišauskas taip pat abejojo, kad Lietuvai pirmininkaujant bus pasiektas koks proveržis.

„Problemos, dėl kurių derybos įstrigusios, yra pernelyg sudėtingos, kad jas galėtų išjudinti Lietuva, pirmininkaudama ES, – pabrėžė mokslininkas. – Derybų pažangą stabdo ne tik Kipro klausimas, bet ir kai kurių ES šalių didelės visuomenės dalies neigiamos nuostatos imigrantų atžvilgiu.“

Už ir prieš

V.Isodos teigimu, svarbiausi argumentai priimti Turkiją į ES šeimą – „strateginiai, geopolitiniai“.

„Būdama musulmoniška valstybė ji turi arba gali potencialiai turėti didelę įtaką gretimose Artimųjų Rytų šalyse. Turkijos geografinė pozicija svarbi Europai energetiniu požiūriu – per jos teritoriją eina esami ir planuojami naftotiekiai bei dujotiekiai iš Azijos“, – dėstė politologas.

Su tuo sutiko ir R.Vilpišauskas. „Pirmasis argumentas – strateginis. Tai padidintų ES svorį pasaulio politikoje. Antrasis – ekonominis, susijęs su bendrosios rinkos išsiplėtimu ir potencialiu augimu. Turkija gyventojų skaičiumi ateityje aplenks ir didžiausią ES šalį Vokietiją, ir nors jų pajamų lygis yra pastebimai žemesnis už ES vidurkį, tačiau sparčiai auga“, – sakė profesorius.

Kalbant apie argumentus prieš, pasak mokslininkų, jų – ne vienas.

„Pirma, priėmus Turkiją, reikėtų arba smarkiai didinti paramą žemės ūkiui, arba apskritai reformuoti šią politiškai jautrią sritį. Tam priešinasi pagrindinės išmokas gaunančios šalys (ypač Prancūzija). Taip pat svarbus aspektas – galima žmonių migracija, kuri didelė ir taip, tačiau veikiausiai dar padidėtų, jei žmonių judėjimas tarp Turkijos ir dabartinių ES narių taptų visai laisvas. Tai daugeliui ES šalių gyventojų ir politikų kelia nerimą, ypač esant ekonomikos nuosmukiui“, – sakė profesorius.

Tiesa, R.Vilpišauskas pridūrė, kad didžiausia problema, jo galva, – Kipras.

V.Isoda, be ekonominio, išskyrė kultūrinį veiksnį.

„Turkijos kultūrinis-civilizacinis pagrindas daug kam Europoje – ypač dešiniųjų partijų atstovams Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose – kelia baimę. Manoma, kad didelės musulmoniškos šalies priėmimas užkirs kelią didesnei politinei šiaip jau krikščioniškos Europos integracijai, – teigė politologas. – Kita vertus, griežtai taupyti pasiryžusios turtingosios ES šalys jau nebe taip noriai subsidijuoja mus – neturtingas Rytų ir Vidurio Europos šalis. Šių metų derybose dėl naujos finansinės perspektyvos pirmą kartą buvo suderėtas mažesnis ES biudžetas. Šalys donorės šiuo metu tiesiog nepajėgtų skirti tokių finansinių išteklių, kurie reikalingi Turkijos ekonomikai skatinti“, – sakė VDU ekspertas,

Taip pat VDU atstovas pridūrė, kad nereikėtų pamiršti ir turkų visuomenės nuomonės.

„Pradėdama derybas pati Turkija vargu ar įsivaizdavo, jog stoja į tokią glaudžią sąjungą, kokia dabar yra ES. Kai buvo svarstomas Konstitucijos Europai projektas (2005 m.), visuomenės apklausos Turkijoje rodė, kad šalies gyventojai nepritartų narystei tokioje ES. Dabar – esant euro zonos krizei – šalys narės prisiima dar ir fiskalinės drausmės įsipareigojimus; neaišku, kaip į tokį integracijos didėjimą žiūri turkai“, – sakė V.Isoda.

ES, o gal Artimieji Rytai?

L.Kasčiūnas įsitikinęs, kad jei kada nors Ankara ir taps ES šeimos nare – tai tikrai nebus visavertė narystė.

„Pamenu, Vokietijos kanclerė Angela Merkel siūlė Turkijai “privilegijuotos partnerystės„ formulę, tačiau neapibrėžė, kas tai yra. Tarsi buvo numestas frazių rinkinys“, – kalbėjo politologas.

Turkai, žinoma, ES poziciją puikiai supranta. Nenuostabu, kad Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoğanas, kalbėdamas apie ES, dažnai neslepia pasipiktinimo.

Sykį jis pareiškė, kad lauks kvietimo prisijungti prie Bendrijos iki 2023 m., priešingu atveju „prisijungimo nebus niekada, ir ES daug ką praras“.

Šiuos žodžius Turkijos vyriausybės vadovas išsakė praėjusiais metais per viešnagę Berlyne. Visgi didžiųjų ES valstybių, ypač Prancūzijos ir Vokietijos, pozicija dėl Ankaros iki šiol mažai pasikeitė.

Nenuostabu, kad pastaruoju metu Ankaros užsienio politikos strategų dėmesys akivaizdžiai krypo ne į Vakarus, o į Pietus ir Rytus.

R.T.Erdoğanas, šiuo metu vienas populiariausių Turkijos politikų, įnešė naujų vėjų ne tik šalies vidaus politikoje, bet ir užsienio.

Jo noras parodyti šalies stuburą regione pirmąsyk išryškėjo per konfliktą su Izraeliu, kai žydų kariai prie Gazos Ruožo krantų sulaikė humanitarinę pagalbą gabenantį laivą. Izraelio pajėgos nukovė devynis turkų aktyvistus, o tai sukėlė masines protesto akcijas Turkijoje.

Po skandalo R.T.Erdoğanas kelis kartus piktai įgėlė žydų valstybei, net pavadino Izraelį „didžiausiu pavojumi“ Artimųjų Rytų regionui.

Drauge Ankara tapo viena svarbiausių Sirijos opozicijos, kovojančios prieš Basharo al Assado režimą, rėmėjų.

Visgi L.Kasčiūnas mano, kad nereikėtų narystės ES tikslo suvokti kaip prieštaraujančio Turkijos bandymams tapti savojo regiono lydere.

„Problema, kad dažnai mes derybas tarp Turkijos ir ES įsivaizduojame kaip tradicines, nors iš tiesų tai yra daugiau turkų bandymas prisitaikyti prie esamų sąlygų, kurias kelia ES. Kartais atrodo, kad jie neperpranta visų taisyklių. Kita vertus, turkus galima suprasti. Pažiūrėkime, kiek laiko vyksta derybos. Be to, jiems derantis su ES reikia viską apskaičiuoti. Pavyzdžiui, Kipro klausimas. Tačiau neturėtume manyti, kad turkai atsiribos nuo ES. Kad ir kaip būtų, ES tebėra traukos centras. Galbūt regione Turkija gali sustiprinti savo įtaką ir derybinę galią, tačiau kalbant apie socioekonominę gerovę – ją garantuoja tik ES“, – pabrėžė L.Kasčiūnas.

Kipro problema

– Kipras padalytas 1974 m. Turkija okupavo trečdalį salos. Daug Šiaurėje gyvenusių graikų pabėgo į Pietus, o Pietuose gyvenę turkai bėgo į Šiaurę. 1975 m. paskelbta Kipro Turkų federacinė valstybė šiauriniame Kipre.

– Jungtinių Tautų Organizacija suformavo buferinę zoną tarp abiejų Kipro dalių. 1983 m. lapkritį Šiaurės Kipro Turkų Respublika paskelbė nepriklausomybę, ją pripažino Turkija. Į turkų Kiprą imigravo nemažai turkų iš žemyninės Turkijos. Jame buvo suformuota politinė sistema ir iš esmės Kipro valdžia įtakos jai nebeturėjo. Ankara atsisako pripažinti Kipro Respubliką.

– 2004 m. saloje įvyko referendumas dėl Kipro ateities. Turkai balsavo už vienos valstybės, kurioje abi tautos turi lygias teises, sudarymo planą, o graikai jį atmetė. Kadangi planui vykdyti reikėjo abiejų pusių pritarimo, jis nebuvo įvykdytas. Į ES pateko tik graikų Kipras. ES pareiškė Turkijai, kad jei ši norės pradėti derybas dėl prisijungimo prie ES, ji turi turkų Kipro nepriklausomybės pripažinimą atšaukti.