Turkijos ekonomikai – sunkūs laikai: problemų pridarė pats R. T. Erdoganas

„Jis laimėjo vos per plauką, – sakė buvęs bankininkas, vieno iš pagrindinių Turkijos dienraščių „Hurriyet“ apžvalgininkas Uguras Gursesas. – Dabar visos problemos – jo vieno žinioje.“

R. T. Erdoganui rūpesčių išties nestigs: daugybė ekonominių problemų, augantis visuomenės nepasitenkinimas ir prastėjantys santykiai su Vakarų sąjungininkais. Kaip pastebi C. Gall, tarp daugybės uždavinių, kuriuos jam teks vienaip ar kitaip spręsti, – ir viena fundamentali kliūtis: jo įgyvendinama užsienio politika smarkiai trikdo šalies ekonominius reikalus.

Reikalinga skubi operacija

Dėl vis stiprėjančio R. T. Erdogano polinkio į autoritarizmą ir priešiškumo Vakarams mažėja šalimi besidominčių užsienio investuotojų, o tai anaiptol ne į naudą Turkijos lirai. Valiutos kursui žemėjant, vidaus kapitalas neišvengiamai nuteka. R. T. Erdoganas vėl kliaujasi nacionalistų partija, padėjusia jam išsaugoti daugumą parlamente, ir, panašu, jis ne tik stiprins minėtas tendencijas, bet ir griežtins politiką kurdų mažumos atžvilgiu.

Pasaulį apskriejus žiniai, kad R. T. Erdoganas perrinktas naujai kadencijai, liros kursas kiek pakilo. Vyriausiasis prezidento patarėjas ekonomikos klausimais sekmadienį vakare savo „Twitter“ paskyroje džiaugėsi: „Dabar bus galima paspartinti #reformas“.

Ekonomika – opiausia R. T. Erdogano problema, tačiau analitikai abejoja, ar jam pavyks ją tinkamai reformuoti ir pritaikyti reikiamas taupymo priemones, mat 2019-ųjų kovą laukia savivaldos rinkimai.

„Pirmoji užduotis dabar – susitvarkyti su ekonomikos nuosmukiu, o jis tam neturi nei priemonių, nei vizijos, kaip būtų galima pakeisti įvykių eigą“, – sakė laikraščio „Cumhuriyet“ apžvalgininkas Kadri Gurselis, kurį R. T. Erdoganas buvo įkalinęs 11 mėnesių.

K. Gurselio teigimu, R. T. Erdoganas per savo kampaniją nepateikė jokių siūlymų, kaip jis planuoja atgaivinti ekonomiką. „Jis nepasiūlė jokios ateities vizijos, – sakė žurnalistas. – Jis kalbėjo tik apie būsimus infrastruktūros projektus ir apie tai, kad praeities darbai blogai nušviečiami.“

Reuters/Scanpix nuotr.

Savųjų ratas didėja ir turtėja

Kaip nurodo ekonomistai, ne vienus metus tvirtai augusi, Turkijos ekonomika pradeda ristis žemyn: palyginti su ankstesniu laikotarpiu, dabar šalies ekonomiką slegia didėjanti užsienio skola, dviženklė infliacija, smunkantis liros kursas ir mažėjančios užsienio investicijos. Vyriausybės vaidmeniui ekonomikoje stiprėjant, daugėja kaltinimų kronizmu ir korupcija. Kritikai tvirtina, esą tie, kurie „prie valdžios“, iš vyriausybės sutarčių ir nešvarių tarpusavio susitarimų nuolat kraunasi didžiulius turtus.

Daugelis ekonomistų dėl prastų ekonominių rezultatų kaltina, be kita ko, ir didėjantį R. T. Erdogano polinkį į autoritarizmą, kuris ypač sustiprėjo prieš dvejus metus, po nepavykusio perversmo. Praūžus neramumams, šalyje įvesta nepaprastoji padėtis, pradėtas intensyvus politinių oponentų persekiojimas, konfiskuota nemažai verslų, dalis turtingų turkų priversti perkelti savo įmones ir kapitalą svetur. Ūmus antivakarietiškas R. T. Erdogano nusiteikimas ir jo daromas spaudimas centriniam bankui palūkanų normas išlaikyti dirbtinai žemas atbaidė ir užsienio investuotojus.

Kaip rodo rinkimų rezultatai, R. T. Erdoganas vis dar gali džiaugtis turįs stiprų naujai suklestėjusių islamistų, ilgą laiką tūnojusių Mustafos Kemalio Ataturko įkurtos pasaulietiškos Turkijos respublikos paribiuose, užnugarį – užnugarį žmonių, kurie, pasak turkų istoriko ir politologo Sonerio Cagaptay, kaip ir pats R. T. Erdoganas, „gimė ne toje geležinkelio pusėje“.

Pastaruosius 15 metų vykdytas galios ir turto perdavimas tiems naujai atėjusiesiems – tai kapitalo perdavimas, dėl kurio Turkija keičiasi visam laikui, sakė Turkijoje įsikūrusios nuomonių tyrimo bendrovės „Konda“ vadovas Bekiras Agidiras. „Vyriausybė juos subsidijuoja, jie ateina ir jiems taip sekasi, – sakė jis. – Tai yra socialinė ir politinė inžinerija.“

Rinkimuose visuomenės nepasitenkinimas neatsispindėjo

Šiaip ar taip, nors eilinių Turkijos piliečių finansinė padėtis negerėja, jie, akivaizdu, toliau pasitiki R. T. Erdoganu, rašo C. Gall. Jungtinių Valstijų Vokietijos Marshallo fondo vadovas Ankaroje Ozguras Unluhisarciklis duodamas interviu sakė: „Esama nerimo – kas bus, jei Erdogano nebeliks?“

„Ekonomika kenčia, kai kuriose srityse keltas veiklos rezultatų klausimas, tačiau rinkimuose tai neatsispindėjo“, – pridūrė jis.

Reuters/Scanpix nuotr.

Ekonomistai sako, kad R. T. Erdoganas turėtų mažinti viešąsias išlaidas, įskaitant didžiules subsidijas benzinui ir elektros energijai. Pastaraisiais metais Turkija daug skolinosi tarptautinėse rinkose, o dabar, kad padengtų skolą ir finansuotų šalies einamąją sąskaitą, kuri taip pat senka, jai kasmet tenka atsisveikinti su maždaug 250 mlrd. dolerių. Gali būti, pažymi rašinio autorė, kad netrukus Turkijai teks kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą.

Manančių, kad R. T. Erdoganas vis dėlto imsis reikiamų priemonių, yra nedaug. „Erdoganas turi atlikti chirurginę ekonomikos operaciją, – sakė „Hurriyet“ žurnalistas U. Gursesas. – Nemanau, kad jam tai pavyks, nes 2019-ųjų kovą nusimato savivaldos rinkimai, o Turkija nebegali ilgiau likti tokioje padėtyje.“

Kels naujų reikalavimų JAV?

Turint galvoje, kad ekonomikos situacija prastėja, prezidentui R. T. Erdoganui derėtų būti kiek nuosaikesniam įgyvendinant savo užsienio politiką, įsitikinusi straipsnio autorė C. Gall. Pasak jos, jis turėtų pažaboti savo antivakarietišką nusiteikimą ir pradėti valdyti kalbą. Tačiau R. T. Erdoganas pernelyg išdidus, kad imtų ir nusileistų, ypač dabar, kai jo likimas iš dalies priklauso nuo „Nacionalinio judėjimo partijos“ (MHP), padėjusios jam išlaikyti daugumą parlamente.

Šios partijos lyderis Devletas Bahcelis leido aiškiai suprasti, kad už paramą teks mokėti ir kad jo tikslas – antisiriška, antikurdiška ir antivakarietiška (bent retoriniame lygmenyje) darbotvarkė. Jis pabrėžė prieštarausiantis, jei R. T. Erdoganas sumanytų po rinkimų ieškotis bet kurios iš opozicinių partijų palaikymo.

D. Bahcelio vadovaujama partija griežtai kritikuoja leidimą Turkijoje glaustis daugiau kaip trims milijonams sirų pabėgėlių. Jis nurodė sieksiantis, kad jie būtų priversti grįžti namo. D. Bahcelis taip pat pareiškė palaikantis ketinimus toliau rengti operacijas, nukreiptas prieš kurdų kovotojus tiek pačios Turkijos teritorijoje, tiek kaimyniniame Irake ir Sirijoje.

Savo pergalės kalboje R. T. Erdoganas pažadėjo imtis ryžtingų veiksmų kovoje su teroristinėmis organizacijomis ir dėti visas pastangas, kad iš kurdų kovotojų būtų išlaisvinta kuo daugiau Sirijos teritorijos, idant sirų pabėgėliai iš Turkijos galėtų sugrįžti namo.

D. Bahcelis, Reuters/Scanpix nuotr.

Rašinio autorės C. Gall nuomone, dabar Turkija, ko gero, dar akyviau reikalaus, kad Jungtinės Valstijos nutrauktų bendradarbiavimą su kurdų kovotojais Sirijoje, kurių pagalba Jungtinės Valstijos naudojasi kovodamos su vadinamąja „Islamo valstybe“.

Turkijoje gyvenančiai kurdų mažumai ši situacija kelia nemažą nerimą. Nepaisant, kad prokurdiška „Demokratinė liaudies partija“ (HDP) peržengė 10 proc. barjerą ir gavo vietų šalies parlamente, devyni šios partijos nariai, kaip ir dešimtys vietos politikų bei studentų aktyvistų, tebėra už grotų.

Vakarai pasiruošę dar kartą patikėti R. T. Erdoganu

Turkijos Vakarų sąjungininkai, panašu, yra pasirengę suteikti R. T. Erdoganui dar vieną šansą, rašo C. Gall. Kitą mėnesį vykstant į NATO viršūnių susitikimą, „bent jau bus aišku dėl politinės situacijos Turkijoje“, sakė buvusi JAV valstybės departamento tarnautoja Amanda Sloat, santykių su Turkija srityje dirbusi dar prezidentaujant Barackui Obamai.

Vis dėlto šiltėjantys R. T. Erdogano santykiai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir toliau išlieka potencialus nesantaikos su Vakarais veiksnys. Kalbant apie NATO, ypač daug įtampos kelia Turkijos derybos su Rusija dėl oro gynybos sistemos „S-400“.

Tačiau Donaldo Trumpo administracija sandorio nelaikys baigtu, kol „jis fiziškai neįvyks“, sakė A. Sloat. Turkai pabrėžia, kad jie derasi ir su italų-prancūzų kariniu konsorciumu.

O santykius su Europa R. T. Erdogano posūkis į autoritarizmą taip sukomplikavo, kad nė viena iš Europos šalių nesutiko leisti jam skleisti savo agitacijos tarp šiose šalyse gyvenančių turkų imigrantų, išskyrus Bosniją. Įstrigęs ir Turkijos narystės Europos Sąjungoje svarstymo procesas.