Azerbaidžano lyderis griauna “oranžinius” revoliucionierių planus

Iki parlamento rinkimų Azerbaidžane likus trims dienoms, prezidentas Ilchamas Alijevas iš esmės sutriuškino opoziciją, siekusią, kad ši Užkaukazės šalis atsikratytų autoritarinio valdymo gniaužtų ir pasuktų demokratijos keliu.

Tuo pat metu analitikams labai įtartinai atrodo tai, kad žinomas politikas viešai prisiima kaltę už tariamai rengtą sąmokslą, kuriuo siekta įvykdyti valstybės perversmą.

Viešas prisipažinimas

Buvęs sveikatos apsaugos ministras Alis Insanovas, spalį atleistas iš pareigų, prisipažino, kad dalyvavo suokalbyje, kuriuo siekta spalio 17-ąją nuversti prezidentą I.Alijevą.

Azerbaidžano prezidentui adresuotame kreipimesi, kurį eksministras ištisai perskaitė per valstybinę televiziją, A.Insanovas patvirtino, kad kelis kartus buvo susitikęs su buvusiu finansų ministru Fikretu Jusufovu bei buvusiu prezidento reikalų valdytoju Akifu Muradverdijevu ir su jais aptarė planus pakeisti šalies vadovybę. F.Jusufovą ir A.Muradverdijevą valdžia priskyrė prie perversmo organizatorių.

Opozicijos atstovai teigia, kad buvęs sveikatos apsaugos ministras apkalbėjo ne tik save, bet ir kolegas, o jo “išpažintis” priminė Stalino laikus, kai žmonės po kankinimų prisiimdavo nebūtas kaltes.

Valdžia paskelbė, kad iš viso suimta 12 suokalbio dalyvių. Už grotų taip pat pateko ir kelios dešimtys opozicijos kandidatų į parlamento narius.

Manoma, kad visi jie po rinkimų bus paleisti. Kartą taip jau buvo, kai vyko prezidento rinkimai, kuriuos, oficialiais duomenimis, didele persvara laimėjo I.Alijevas.

Kai kurie Azerbaidžano politikai, gyvenantys emigracijoje, esant tokiai sumaiščiai, nesiryžo sugrįžti į tėvynę, nors žadėjo tai padaryti. Buvęs prezidentas Ajazas Mutalibovas pabijojo būti įveltas į vidaus vaidus, todėl nusprendė palūkuriuoti užsienyje.

Baiminasi rezultatų klastojimo

Tuo tarpu opozicija neabejoja, kad šalies vadovybė mėgins suklastoti lapkričio 6-ąją vyksiančių rinkimų rezultatus, ir rengiasi masiniams protestams.

I.Alijevas, 2003 metais mirusio šalies vadovo Heidaro Alijevo, garsaus Sovietų Sąjungos politiko, sūnus, sako esąs tvirtai įsitikinęs, kad užkirto kelią perversmui. Keli vyriausybės nariai neteko postų, kai nepritarė žingsniams, kurių prezidentas ėmėsi prieš buvusį parlamento pirmininką Rasulą Gulijevą, primetęs jam grynai kriminalinį kaltinimą - valstybės lėšų grobstymą.

Šis tarp dalies opozicijos populiarus politikas paskelbė, jog grįš į tėvynę, kad galėtų dalyvauti parlamento rinkimuose. Tačiau Azerbaidžano valdžia jam parskristi į Baku neleido.

I.Alijevas praėjusią savaitę savo šalies žiniasklaidai kelis kartus tvirtino, kad “spalvotoji” revoliucija Azerbaidžane neįmanoma, tačiau politikos apžvalgininkai mano, kad riaušių tikriausiai nebus išvengta.

Pradžia - provincijoje

Interneto svetainė “Strana.ru” nurodo, jog labai galimas dalykas, kad Vakarai ir kai kurios žmogaus teisių gynimo organizacijos lapkričio 6-osios rinkimus pripažins kaip neatitinkančius tarptautinių standartų. Ir tuomet opozicija, kaip tai buvo kitose NVS šalyse, kur įvyko “spalvotosios revoliucijos”, išves žmones į gatves.

Analitikai mano, kad tai gali įvykti ne sostinėje, kurios gyventojų dauguma I.Alijevo valdymu yra patenkinti, bet provincijoje. Labiausiai tikėtina, kad neramumai kils rajonuose, labiausiai nukentėjusiuose per karą su Armėnija dėl Kalnų Karabacho.

Riaušės Kirgizijoje, kur vasarį buvo nuverstas prezidentas Askaras Akajevas, prasidėjo kaip tik provincijoje, bet netrukus persimetė į sostinę. Dabar Azerbaidžano valdžia rengiasi kaip tik kirgiziškam variantui, nurodo interneto svetainė “Gazeta.ru”.

Autoritetas -Uzbekistano lyderis

I.Alijevas yra ne kartą užsiminęs, jog Kirgizijos prezidentas posto neteko todėl, kad prieš opoziciją, pasirengusią nepaisyti įstatymų, nedrįso panaudoti labai griežtų, bet teisėtų priemonių. Bet Azerbaidžano prezidentui didelį įspūdį padarė Uzbekistano lyderis Islamas Karimovas, prieš opoziciją panaudojęs armiją. Gegužę per neramumus Andižane žuvo keli šimtai žmonių.

I.Alijevo priešininkai rengia demonstracijas už valdžios pasikeitimą jau kelis mėnesius. Kai kelis kartus įvyko demonstrantų ir milicijos susirėmimai, šalies vadovybė teismo sprendimu uždraudė mitingus Baku centre.

Politinis spektaklis

Maskvos politologai, atidžiai stebintys padėtį Azerbaidžane, teigia, kad šioje šalyje “oranžinės revoliucijos” kol kas nebus, nes tam nėra reikiamų dviejų sąlygų: valdžios vakuumo ir visuomenės nusiteikimo permainoms.

Tačiau Rusijos užsienio ir gynybos politikos tarybos prezidiumo pirmininkas Sergejus Karaganovas pastaruosius įvykius Azerbaidžane interviu “Strana.ru” pavadino “dar vienu spektakliu, siekiant įbauginti opoziciją”. Valdžia visuomenę baugina suokalbiais. Politologo nuomone, tokią taktiką naudojo ir prezidento tėvas H.Alijevas.

Pasak S.Karaganovo, pagirtina, kad Azerbaidžano lyderiui nesivaidena “Maskvos ranka”, kaip tai ne kartą buvo nutikę nuverstajam Gruzijos vadovui Eduardui Ševardnadzei.

Santūri pozicija

Įvykius Azerbaidžane kol kas santūriai vertina tiek Maskva, tiek Vašingtonas. Nors I.Alijevas nėra toks prorusiškas politikas, koks buvo jo tėvas, Rusijoje neskubama žengti žingsnių, kurie jaunąjį prezidentą stumteltų Turkijos ir kitų islamiškų šalių link.

Savo ruožtu Baku nepatenkintas didele Rusijos parama kaimyninei Armėnijai, užvaldžiusiai didesnę Kalnų Karabacho dalį, bet nenori galutinai nutraukti saitų su Maskvos dominuojama NVS, kurios pagalba vis dar tikisi sureguliuoti pasienio konfliktą.

Vašingtonui sunku vadinti Azerbaidžaną savo sąjungininku, bet jį ignoruoti visiškai beveik neįmanoma vien dėl jo turimų gamtos turtų - pirmiausiai naftos. JAV nori būti kuo mažiau priklausomos nuo arabų juodojo aukso. Šiuos norus gali sužlugdyti revoliucija Azerbaidžane, todėl Vašingtonas priverstas garsiai nekelti žmogaus teisių pažeidimo klausimo strategiškai svarbioje Užkaukazės šalyje.