Ka­ras Gru­zi­jo­je - tar­si že­mės dre­bė­ji­mas, ku­rio ban­gos nu­vil­ni­jo ir bu­vo jau­čia­mos vi­sa­me Kau­ka­ze.

„Nak­tį ne­ga­lė­jau už­mig­ti - bu­vo di­džiu­lis triukš­mas, - apie ne­ri­mas­tin­gą nak­tį į rugp­jū­čio 8-ąją pa­sa­ko­jo Če­čė­ni­jos gy­ven­vie­tė­je Cham­bi-Ir­zi gy­ve­nan­tis Ma­go­me­das. - Tik ry­te, kai su­si­ruo­šiau va­žiuo­ti sa­vo rei­ka­lais į Naz­ra­nę (In­gu­ši­ja), su­pra­tau, kas man ne­lei­do iš­si­mie­go­ti."

Tai bu­vo ru­sų ka­riuo­me­nės ko­lo­nos, va­žia­vu­sios link Naz­ra­nės. Ke­lias bu­vo už­grūs­tas ka­ri­nės tech­ni­kos. Ma­go­me­das dar ne­ži­no­jo, kur ar­mi­ja trau­kia ir ko­kiu tiks­lu. Kont­ro­lės po­ste „Kav­kaz", ku­ris ski­ria In­gu­ši­ją ir Če­čė­ni­ją, sto­vi­niuo­jan­tys ka­riš­kiai tik sau­sai pa­reiš­kė: „Ne ta­vo rei­ka­las."

Paė­męs pa­ke­lei­vį, po įpras­tų klau­si­mų apie svei­ka­tą ir ne­reikš­min­go po­kal­bio apie orą Ma­go­me­das už­da­vė jam rū­pin­tį klau­si­mą. Mat In­gu­ši­jo­je pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vo la­bai ne­ra­mu ir daug kas pro­gno­za­vo, jog čia ga­li pra­si­dė­ti ka­ras. Tad gal neap­si­mo­ka va­žiuo­ti to­liau? Juk jei­gu ko­vo­to­jai puls, puls di­džiau­sią In­gu­ši­jos mies­tą - Naz­ra­nę. „Ne­ži­nai, kur jie iš­si­ruo­šė? Gal Če­čė­ni­jos ne­prik­lau­so­my­bę pri­pa­ži­no ir iš­ve­da ka­riuo­me­nę kaip 1996-ai­siais?" - pu­siau juo­kais pa­klau­sė jis.

„Ne­gi ne­gir­dė­jai? - nu­ste­bo pa­ke­lei­vis. - Į Gru­zi­ją, „gel­bė­ti" ose­ti­nų."
Bū­tent nak­tį į rugp­jū­čio 8-ąją pra­si­dė­jo ka­ras Gru­zi­jo­je.

Šis konf­lik­tas - tai ne tik Ru­si­jos ban­dy­mas vi­sam pa­sau­liui de­monst­ruo­ti išau­gu­sią ka­ri­nę ga­lią ir po­li­ti­nį svo­rį, bet ir ban­dy­mas įva­ry­ti dar vie­ną pleiš­tą tarp Kau­ka­zo tau­tų. Sup­rie­šin­ti ne tik ose­ti­nus ir gru­zi­nus, bet ir če­čė­nus su gru­zi­nais. Pa­gal ofi­cia­lią Ru­si­jos pro­pa­gan­dą pa­grin­di­nį vaid­me­nį „iš­lais­vi­nant" Cchin­va­lį at­li­ko 58-osios ar­mi­jos ba­ta­lio­nas „Vos­tok" („Ry­tai" - rus.), į ku­rį įei­na vien če­čė­nai, va­do­vau­ja­mi Su­li­mo Ja­ma­da­je­vo. Bet kaip­gi bu­vo iš tik­rų­jų?

Ka­rą lai­mė­jo če­čė­nai?

Vi­sas tas die­nas, kol Gru­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je vy­ko ak­ty­vūs ka­ro veiks­mai, fe­de­ra­li­nis plen­tas Baku-Rostovas bu­vo tie­siog už­kimš­tas ru­sų ka­ro tech­ni­kos, ju­dan­čios iš Če­čė­ni­jos į Pie­tų Ose­ti­ją. Da­lis šar­vuo­čių neat­lai­kė ke­lio sun­ku­mų (juk rei­kia įveik­ti net 150 km). Jie taip ir li­ko sto­vė­ti pa­ke­lė­je vai­kų ir net suau­gu­sių­jų, ku­rie sku­bė­jo prie jų įsiam­žin­ti, džiaugs­mui. Vė­liau kai ku­rie vie­tos gy­ven­to­jai kal­bė­jo, jog net neį­si­vaiz­da­vo, kad ma­žy­tė­je Če­čė­ni­jo­je ga­li tilp­ti tiek ka­riš­kių ir tech­ni­kos.

Vis dėl­to ne vi­si ose­ti­nų „iš­lais­vin­to­jai" spė­jo į ka­rą. Pa­sak Ru­si­jos ži­niask­lai­dos, ba­ta­lio­no „Vos­tok" ka­riai su­si­do­ro­jo su už­duo­ti­mi. S.Ja­ma­da­je­vo va­do­vau­ja­mi „did­vy­riai", kaip tei­gia­ma, bu­vo mes­ti į mū­šį pir­mi, nes tu­rė­jo mil­ži­niš­ką ko­vos pa­tir­tį. Dau­ge­lis ba­ta­lio­no ka­rių yra bu­vę su­ki­lė­liai, ku­rie, vyks­tant įnir­tin­goms ko­voms dėl Če­čė­ni­jos ne­prik­lau­so­my­bės, su sa­vo va­du S.Ja­ma­da­je­vu 2000 m. pe­rė­jo į Ru­si­jos pu­sę.

Be to, „Vos­tok" bu­vo su­si­pa­ži­nęs su vie­tos geog­ra­fi­ja, nes Pie­tų Ose­ti­jo­je vyk­dė „taik­da­rių" mi­si­ją. „Per vi­są ope­ra­ci­ją pra­ra­do­me du ka­rei­vius, - kal­bė­jo Ru­si­jos pro­pa­gan­dos me­to­dus įval­dęs S.Ja­ma­da­je­vas. - Jie bu­vo su­žeis­ti, bet ne­sun­kiai." Laik­raš­tis „Mos­kovs­kij kom­so­mo­lec" ra­šo, kad gru­zi­nams pa­ka­ko iš­girs­ti ete­ry­je S.Ja­ma­da­je­vo var­dą, ir „ame­ri­kie­čių ap­mo­ky­tos gru­zi­nų spe­cia­lio­sios pa­jė­gos pa­si­lei­do į ko­jas".

Į mū­šį - per prie­var­tą

Vis dėl­to tik­ra­sis vaiz­das ne­bu­vo toks he­ro­jiš­kas. Če­čė­ni­jos gy­ven­to­jai pa­sa­ko­jo, kad ne į vie­ną kai­mą at­va­žia­vo „kro­vi­nys 200" (taip Ru­si­jo­je va­di­na­mi žu­vę ka­riai). Ma­no­ma, kad vien če­čė­nų ka­rių Gru­zi­jos ka­re žu­vo apie 40.

„Ma­ža to, kad mus čia žu­dė, dar ir ver­čia mū­sų vai­ki­nus žu­dy­ti bro­lius gru­zi­nus", - ne­pa­ten­kin­ti kal­bė­jo kai ku­rie žu­vu­sių­jų gi­mi­nai­čiai.

„O ką mums da­ry­ti? - ban­dė tei­sin­tis vie­nas į lai­do­tu­ves at­va­žia­vęs ba­ta­lio­no „Vos­tok" ka­rei­vis. - Jei at­si­sa­ky­si­me vyk­dy­ti įsa­ky­mą, mus iš­mes iš dar­bo, ne­ma­ty­si­me ke­lis mė­ne­sius ne­gau­to at­ly­gi­ni­mo. Be to, ga­li tie­siog im­ti ir nu­žu­dy­ti."

Ki­ti ba­ta­lio­no ka­riai pa­sa­ko­jo, kad ne­si­sten­gė per daug ka­riau­ti ir ne­si­vė­lė į ypač di­de­lius mū­šius su gru­zi­nais. O ir pa­tys gru­zi­nų pa­bė­gė­liai pa­brė­žė, kad če­čė­nai net pa­dė­jo jiems pa­bėg­ti nuo plė­ši­kau­jan­čių ir žu­dan­čių ru­sų, ka­zo­kų ir ose­ti­nų ma­ro­die­rių.
Ka­rin­go­sios če­čė­nų ka­rei­vių dva­sios (tin­ka­mos ka­rui ag­re­sy­vios nuo­tai­kos) ne­ge­ri­no ir per te­le­vi­zi­ją ro­do­mi vaiz­dai.

„Kai bom­bar­da­vo mū­sų mies­tus ir kai­mus, kai mū­sų vai­kai mi­rė iš ba­do ir troš­ku­lio, tai ne­bu­vo hu­ma­ni­ta­ri­nė ka­tast­ro­fa ir apie ge­no­ci­dą nie­kas ne­kal­bė­jo", - vė­liau kalbėjo ne tik ba­ta­lio­no „Vos­tok" ka­riai, bet ir vi­sa Če­čė­ni­ja. „Mes gi ant­ra­rū­šiai. Ru­sai pa­da­rys, ką no­rės, ir išeis, o mums reikės čia gy­ven­ti", - api­bend­ri­no niū­rią pa­dė­tį vie­nas žu­vu­sio­jo gi­mi­nai­tis.

Pat­ran­kų mė­sa ne­ta­po

Če­čė­nų kor­ta ka­re su Gru­zi­ja bu­vo pla­nuo­ta su­loš­ti dar anks­čiau. Apie tai, kad ki­tas spe­cia­lu­sis GRU (Ru­si­jos ka­ri­nė žval­gy­ba) ba­ta­lio­nas „Za­pad" („Va­ka­rai" - rus.), ku­ria­me taip pat tar­nau­ja tik če­čė­nai, da­ly­vau­ja taik­da­rių mi­si­jo­je Ab­cha­zi­jo­je, gru­zi­nai ži­no­jo. Ta­čiau vė­liau pa­si­ro­džiu­si in­for­ma­ci­ja nu­ste­bi­no ne tik juos, bet ir pa­čius ba­ta­lio­no „Za­pad" ka­rei­vius.

Va­sa­ros pra­džio­je in­ter­ne­te pa­si­ro­dė in­for­ma­ci­ja apie ren­gia­mą pro­vo­ka­ci­ją. Vie­nas aukš­tas Ab­cha­zi­jos gy­ny­bos mi­nis­te­ri­jos pa­rei­gū­nas at­vi­rai kal­bė­jo, jog ap­reng­ti gru­zi­nų spe­cia­lių­jų pa­jė­gų uni­for­mo­mis če­čė­nų ka­rei­viai tu­rės už­pul­ti ab­cha­zų ir ru­sų pa­jė­gas. „Žinoma, jie žus, - at­vi­ra­vo pa­rei­gū­nas. - O mes tu­rė­si­me pre­teks­tą pul­ti gru­zi­nus."

Jei­gu to­kie pla­nai iš tik­rų­jų eg­zis­ta­vo, ga­li­ma spė­ti, kad Ru­si­jos ge­ne­ra­li­nis šta­bas iš pra­džių pla­na­vo ka­ro veiks­mus ne Pie­tų Ose­ti­jo­je, o Ab­cha­zi­jo­je. Ta­čiau pla­nų te­ko sku­biai at­si­sa­ky­ti dėl per daug kal­baus ne­pri­pa­žin­tos res­pub­li­kos Gy­ny­bos mi­nis­te­ri­jos pa­rei­gū­no.

Kad ir kaip bū­tų, šios kal­bos ne juo­kais su­jau­di­no ba­ta­lio­no „Za­pad" ka­rei­vius, ku­rie ne­pa­no­ro tap­ti pa­tran­kų mė­sa ir priė­mė op­ti­ma­liau­sią esant tokiai si­tua­ci­­jai spren­di­mą. 70-80 ka­rei­vių tie­siog de­zer­ty­ra­vo. Kaip vė­liau tei­gė in­for­ma­ci­nis po­rta­las „Kav­kaz-centr", jie pa­si­trau­kė į Če­čė­ni­jos kal­nus ir pri­si­dė­jo prie su­ki­lė­lių.