Šiauriniai kaimynai retokai šypsosi, bet širdyje visada džiaugiasi svečiais

Tamperė - buvęs stambus pramoninis miestas, neabejingas kultūros vertybėms.

Pakviesta dalyvauti Tamperės apylinkėse vykstančiame Harju muzikos festivalyje, folklorinio ansamblio “Vorusnėlė” jaunimo grupė išsiruošė į Suomiją. Šioje šalyje svečiavomės pirmą kartą. Iš Klaipėdos išvykome vidurnaktį, kad ryte spėtume iki kelto išvykimo per porą valandų apibėgti Talino senamiestį. Tie, kuriems autobuse nesimiega, galėjo grožėtis Latvijos ir Estijos peizažais, nes važiuojant į šiaurę liepos pradžioje taip dorai ir nesutemo.

Mistiškasis Talinas

Talinas pasitiko visu grožiu: bažnyčių ir miesto sienos bokštai spindėjo saulėje, senamiesčio gatvėse būriavosi ne tik turistų grupės, bet ir orūs, tautiniais rūbais pasipuošę estai, kurie kaip tik tuo metu rengė dainų šventę. Ja estai didžiuojasi ne mažiau negu latviai ir lietuviai. Beje, su turistais šventės dalyviai fotografuojasi nenoriai, tačiau mes buvome išimtis: vos gidė užsiminė, kad esame dainininkai iš Lietuvos, kelios moterys Rotušės fone mielai išsirikiavo greta prieš fotoobjektyvą.

Talinas iš visų Baltijos šalių sostinių seniausias, jo pradžia siekia XI a. Šimtmečius valdomas svetimšalių, miestas įgijo daugelio kultūrų ženklų:danų, vokiečių, švedų, kitų Vakarų Europos ir rusų valdytojai, pirkliai ir amatininkai kūrė miestą, kuriame mažiausiai vietos buvo estams... Klaidžiojant siauromis gatvelėmis tokiais vardais, kaip Ilgoji ir Trumpoji Koja, vaizduotė pati nuklysta į viduramžius: bažnyčių kova su pagonybe, bausmių stulpai, pirklių konkurencija, gaisrai, priešų puldinėjimai, turgūs, šventės... Daug mistikos, romantikos, ir estai šią atmosferą sėkmingai naudoja turistų reikmėms. Keletas patarimų: Taline negailėkite laiko pasisėdėjimui ir pasigrožėjimui, vietinius užkalbinkite bet kuria kalba, bet geriau ne rusiškai, nors greičiausiai su vyresniosios kartos estais teks prie jos pereiti. Estai svetimiems retokai šypsosi, jie tiesiog gyvena savo gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad jie nemandagūs ar nedraugiški. Jei savaitgalį sutiksite girtų žmonių, tai nereiškia, kad jie estai. Greičiausiai suomiai. Bet apie tai netrukus. Tiems, kurie paskutinį kartą lankėtės Taline sovietmečiu, primenu, kad tada matėte tik pelėsiais ir kerpėm apaugusius jo likučius. Dabar miestas ne tik pabrango, bet ir išsipuošė. Beje, gal kiek ir per daug. Bet tebūnie tai skonio reikalas.

Svaigioji romantika

Didžiulis devynaukštis keltas “Romantika” Taline svetingai sutinka keliautojus į Helsinkį, nors norintys keltis juo su autobusu turi sugaišti laiko, kol su estų tarnautojais pavyksta išsiaiškinti, ką turi daryti vairuotojas, ką vadovas, o ką keleiviai. Taliną palikome gėrėdamiesi jo siluetu, atsiveriančiu nuo jūros, panašiai kaip Ryga nuo Dauguvos. Grėsmingi audros debesys pakibo virš parko, kuriame vyko dainų šventė, tačiau mus lietus pasivijo dar negreitai, todėl viršutiniame denyje galėjom gėrėtis jūros didybe ir užkandžiauti (beje, iš savo lauknešėlių, nes laivo bare pusėtinos kokybės kava kainuoja 1,5 euro). Kelionė truko tris valandas. Nuovargis netrukus išsisklaidė, nes laive apstu pramogų. Tai šiek tiek leidžia primiršti “Estonijos” tragediją. Kai lietus suvijo į vidų, laiką leidome pagal pomėgius: kas išbandė vokalą karaokės varžybose, kas stebėjo fokusininkus, kas žiopsojo į šokėjus, o kas ir patys šoko. Beje, viename bare groja gyva “tikrų” šokių muzika, o ant parketo sukasi ne naujokai – akivaizdu, kad dauguma įvairaus amžiaus porų lanko šokių kursus.

Įplaukiant į Helsinkį, prie trapo būriavosi keleiviai. Buvo sekmadienio pavakarys. Minios suomių grįžo iš Talino ir panašu, kad ten ne vien senamiesčiu grožėjosi: vieni traukė dainas, kiti nežinia kam šypsojosi, dar kiti bandė laikytis ant kojų. Ko gero, buvome bene vieninteliai, nevelkantys paskui save ratukų su alkoholiu – šimtai keleivių, pradedant vos ūsą daiginančiais paaugliais, baigiant sulinkusiais senukais, tempė dėžes “ugninio vandens” ir alaus. Keltų kainos jų negąsdina. Spėju, kad alkoholio antkainiai Suomijoje sudaro prielaidas tokiu šešėliniu verslu papildyti šeimos piniginę. Estai kenčia savaitgaliais šlitinėjančius suomius, policija ir ligoninės turi papildomo darbo, gatvių plėšikai irgi nesnaudžia, bet visa tai, matyt, neblogai remia Talino biudžetą, kitaip tokį elgesį sunku būtų pavadinti brolišku. Patys suomiai iš šio turizmo irgi pasišaipo, vadindami tai pinigų taupymu.

Girių ir ežerų kraštas

Kangasaloje, apie 150 km į šiaurę nuo Helsinkio, mus pasitiko šokių kolektyvo vadovė Taina, su kuria prieš metus susipažinome folkloro festivalyje Klaipėdoje. Kangasala – nedidelis miestelis, įsikūręs tarp kelių ežerų. Per jį važiuodamas jautiesi kaip kurorte, panašiame į Palangą ar Girulius, tik kelios parduotuvės centre ir akmeninė bažnyčia rodo esant miestą. Suomiai savo medinius namus dažo panašiai kaip mūsų Neringoje – tamsiai raudonai. Taina išdavė, kad kiekvienos šeimos svajonė – medinis namas su sauna prie ežero. Buvom nugabenti į miško glūdumą prie ežero su salomis ir apgyvendinti jaunimo namuose. Tai savivaldybei priklausantis namas, kuriame vyksta bendruomenės ir jos svečių renginiai. Jie veikia ir žiemą. Neištaigingas šešių kambarių su dviaukštėmis lovomis viešbutėlis įrengtas patogiai ir kokybiškai. Jame yra visa, kas reikalinga: valgyklos dydžio svetainė su televizorium (žiūrėjom Europos futbolo finalą), minkštas kampas, virtuvė, židinys, dušai. Kelios suomių mergaitės paruošė vakarienę su kareliškais pyragėliais, prikrovė šaldytuvą, iškūreno pirtį ir paliko mus vienus. Įspūdingą dieną vainikavo suomiška pirtis ir gaivus ežero vanduo. Beje, uodams mūsų lietuviškas kraujas netiko arba jie buvo jau sotūs. Galėjom kūrenti laužą, plaukioti valtele, gėrėtis salelėmis, kol sutems. Bet taip ir nesutemo. Kol salelių gyventojai nepaskambino mūsų namo prižiūrėtojui (kurio šiaip beveik nematėme) ir nepaprašė tyliau taškytis, nesusigaudėme, kad jau beveik antra valanda ryto. Įspūdžius teko susinešti į vidų.

Nežinau, kuo suomiai nusipelnė tokios Dievo dovanos, bet gamtos grožio jų tėvynei jis nepašykštėjo. Tiesa, už miškų ir ežerų gėrybes tenka pakentėti ilgas žiemas ir vėsokas vasaras. Tačiau jie nenusimena: žiemą automobiliai mažai reikalingi, jei atstumą galima nučiuožti slidėmis, žmonės užsigrūdinę, o jei kam šalta, tai tam išrasta sauna. Antrą viešnagės dieną po vakaronės su suomių jaunimu sugužėjom į pirtelę kartu, bet netrukus iš už sienos, vaikinų pusėje, pasigirdo šūksniai ir kojų bildesys, ir visi mūsiškiai garuodami suvirto į ežerą. Pasirodo, suomiukai pasiteiravo, ką čia lietuvaičiai veikia ant plautų, ir išgirdę, kad kaitinasi, užkūrė jiems tikrą pirtį. Tada ir sužinojome, ką reiškia šis posakis.

Pagrindinio Harju festivalio koncerto pabaigoje, mums begiedant sutartines, apsiniaukė ir ėmė žaibuoti. Manėm, žiūrovai išsilakstys. Bet viskam pasiruošta: aparatūra po stogu, visa, kas bijo vandens, po gaubtais, žiūrovams įrengtos didelės palapinės. Tiesa, daugelis jų į lietų nereagavo, stovėjo pievelėje kaip stovėję, rankose laikydami suskliaustus skėčius, tik gerokai užpliaupus, išskėtė juos arba lėtu žingsniu nuslinko į pastogę. Tamperės miesto gatvėse lyjant matėme suomius vaikštinėjančius basnirčia įsispyrus į sandalus ir atsiraitojus kelnes. Bet dėl lietaus jie žingsnio nespartina ir po stogais nesigūžia. Vos ne kas antras eidamas kalba (viena ranka turi būti laisva mobiliajam telefonui), bet tikriausiai ne apie orą.

Miestai ir kultūra

Festivalis vyko Tamperės miesto apylinkėse. Tai pramoninis miestas, kadaise garsėjęs medvilnės produkcija ir modernia technika. Dabar garsusis Finlaisono fabrikas uždarytas, jo pastatuose įsikūrė įvairūs prekybos ir kultūros centrai. Visur tvarka ir švara, o pramonės “gigantas” ne tik negadina vaizdo, bet tinka kaip čia gimęs. Nuo kalvos atsiveria miestą supančios ežerų grandinės. Tamperės gyventojai didžiuojasi savo darbininkiška ir socialdemokratiška praeitimi, saugoja buvusius proletarų kvartalus, o darbininkų bažnyčia, kurioje mes koncertavome, vadinama vaikų katedra, nes ten dabar aktyviai veikia jaunimo krikščioniško ugdymo centras. Miesto centre keletas vertingų jugendo stiliaus pastatų, akmeninė katedra, stebinanti įdomiais šiuolaikinio meno kūriniais ir puikia akustika. Mums teko garbė išbandyti ją Klaipėdos krašto giesmėmis.

Suomijos sostinė Helsinkis jūrų keliautojus pasitinka visai kitokiu negu Talinas siluetu: jame dominuoja uosto, o ne senamiesčio vaizdai. Po viduramžių mistikos patekome į XIX-XX a. stilių mišinį. Bet pasivaikščioję pajutome miesto savitumą, laisvą kvėpavimą, nesuvaržytą siaurų gatvelių. maloniai nuteikia pakrantė, kur laivais ir uostų terminalais gali gėrėtis iš centrinių miesto gatvių. Suomiai rūpestingai prižiūri savo parkus, viename iš jų įkūrė etnografinį muziejų, eksponuojantį įvairių regionų kaimo architektūrą. Po jį bėgioja voverės ir vaišinasi iš rankų. Miesto centre kaip balta gulbė aukštai iškilusi XIX a. katedra. Šalia jos to paties autoriaus Universiteto bibliotekos pastatas. Katedroje puikūs vargonai ir beveik visada kažkas jais groja. Kaip ir dera liuteronų šventyklai, didelės erdvės puošiamos kukliai, altorius irgi netviska prabanga, viskas dvelkia šiaurietišku santūrumu ir skatina susikaupti. Kita, oloje iškalta Tempeliaukio bažnyčia – šiuolaikinis brolių Suomalainenų statinys su moderniu interjeru. Mūsų nuostabai, joje netrūko šviesos, nes saulė tvieskė per stiklinį stogą. Pianistė tyliai grojo Šopeną, kurio tobulumą išryškino ideali akmeninių sienų akustika.

Suomiai jautrūs menui, tačiau jų kūrybingumas pasireiškia ne barokiškuoju puošnumu, o įdomiais erdviniais sprendimais, kuriuose pirmenybė teikiama aplinkos diktuojamam dermės supratimui. Toks įspūdis, kad jų menininkai netrokšta nustelbti gamtos, o greičiau savo kūriniais siekia joje įsikomponuoti. Garsiajam J.Sibelijui skulptorė Eila Hiltunen parke pastatė netradicinį paminklą: jį sudaro vargonus imituojanti plieno kompozicija ant kelių vamzdžių formos postamento (beje, J.Sibelijus vargonams muzikos nekūrė). Tiesa, suomiai ne iškart priėmė modernų sumanymą, daug kas stebėjosi nematydami kompozitoriaus portreto, tad autorei teko jo bareljefą kukliai “užkišti” už pagrindinės kompozicijos.

Kad suomiams rūpi jų liaudies kultūra, geriausiai rodo ne deklaracijos, o konkretūs darbai ir valstybinis požiūris. Kangos saloje gyvena vos 30 tūkst. gyventojų, o štai vasaros jaunųjų muzikantų stovykloje radome per 60 mažųjų šios apylinkės smuikininkų. Įsivaizduoju vadovų vargą, kol visiems suderina instrumentus, bet kai toks “žiogų orkestras” mus pasitiko liaudies šokių melodijomis (dideliam vaikų džiaugsmui mūsų smuikininkė Inga ir fleitininkė Julija netrukus prie jų prisijungė), galėjome įsitikinti, kad suomiai savo kultūrą stato nuo pamatų, o ne nuo stogo, kaip neretai atsitinka pas mus.

Lietuviai ir suomiai

Baltų ir finų ryšiai tokie seni ir gilūs, kad sunku atsekti jų pradžią. Yra teorijų, teigiančių, kad atsikėlę prie Baltijos jūros baltų protėviai indoeuropiečiai čia rado anksčiau įsikūrusius finus, juos kiek pastūmėjo į šiaurę, o pietinius asimiliavo. Latviai esą ne kas kita, kaip baltai, perpus sumaišyti su finais. Kiti teigia, kad finai buvo išplitę daug plačiau ir laikytini senaisiais Baltijos pakrančių gyventojais. Šiaip ar taip, jie jau seni mūsų kaimynai ir nenuostabu, kad didelis kalbų skirtumas (estų, suomių ir karelų kalbos nepriklauso indoeuropiečių kalbų grupei) netrukdė įvairiais laikotarpiais taikiai bendrauti. Tai paliko pėdsakus ir kalbose, ir kultūrose. Ne tik mes apie suomius žinome, bet ir jie apie mus. Lietuviai turi būti dėkingi jų filologui Augustui Robertui Niemiui, parašiusiam studiją apie mūsų liaudies dainas ir taip jas išgarsinusiam. 1930 m. Suomijoje buvo įkurta Lietuvos bičiulių draugija, kurios veiklą nutraukė 1940 m. įvykiai. Tradiciją atnaujino 1990 m. atkurta K. Donelaičio draugija. Jos nariai yra ne tik Suomijoje gyvenantys lietuviai (tarp kurių buvo ir mūsų gidė Tamperėje Virginija), bet ir suomiai, kurie, beje, yra net aktyvesni. Helsinkyje mus lydėjo Tuija Keronen, gerai kalbanti lietuviškai suomė. Be kitų darbų, teismuose jai tenka vertėjauti “prisidirbusiems” lietuviams. Kalbos ji mokėsi Helsinkio universitete, ten veikia baltistikos katedra. K. Donelaičio draugija turi skyrius keliuose miestuose, jos padaliniai yra lietuvių klubas ir studentų klubas “Daina”. Organizacija remiama valstybės už tai, kad Suomijoje populiarina lietuvių kultūrą ir šalių bendradarbiavimą. Šiai draugijai mūsų grupė dėkinga už ekskursijas, namą bei maitinimą.

Karelija ir Mažoji Lietuva

Suomiams mes patikom. Tiesa, žiūrovų reakciją ne visada buvo lengva nuspėti: koncerto metu jie sėdi rimti, linkčioja galvom, rodos, nieko ypatingo čia nenuveikėm, bet štai po visko puola prašyti plokštelių, spaudžia rankas arba iš tolo rodo ištiestą nykštį. Mūsų ramusis Aurelijus ne tik dainavo ir šoko, bet ir vedė koncertą suomiškai bei atsakinėjo į smalsuolių klausimus. Tada aš jam pavydėjau, nes mums su Taina teko minkyti liežuvius vokiškai. Po vos vienerių metų studijų Klaipėdos universitete Aurelijui šie interviu buvo nelengvas išbandymas, bet jis atlaikė. Paskui pripažino, kad tokiu tempu ir žargonu mūsų dėstytoja K. Karčiauskienė jų nekamuoja.

Šilčiausias susitikimas laukė Karelų kultūros centre. Karelija priklausė Suomijai iki 1939 m., kol sovietai neatplėšė didžiosios jos dalies. Šimtai tūkstančių karelų tuomet giriose palikę gimtuosius namus bėgo rogėmis gilyn į Suomiją ir ten pasklido. Savitą folklorą, papročius, rūbus, gyvenseną ir kalbą jie visais būdais stengiasi perduoti ateities kartoms. Kangasaloje įsikūręs Karelų kultūros centras buria šio krašto senbuvius ir jų palikuonis, čia jie susirenka prie savo etnografinių vaišių, šoka savo šokius ir kalbasi kareliškai. Beje, mūsų Taina iš tėvo pusės irgi karelė. Iš muziejaus ekspozicijų sužinoję jų liūdną istoriją, užsiminėme, kad Klaipėdos krašto lietuvininkai patyrė, ko gero, dar sunkesnį likimą: jie išsisklaidė svetur, daugelis kaip lietuvybės pėdsaką beturi tik pavardę. Tai išgirdę karelai susigraudinę klausėsi mūsų dainų ir vis prašė dar dainuoti.

Vietoj epilogo

Grįžome kupini įspūdžių. Kiekvienas juos savaip susidėliojo, bet Suomija išties verta šiltų atsiliepimų. Ne tik Kalėdų Senelis, slidininkai, Mikas Hakinenas ar “Nokia” firmos telefonai ją garsina. Čia gyvena vandenų ir girių dvasia, vyksta pirčių stebuklai, gelmes valdo žuvų karalius, per girgždantį sniegą liuoksi elniai, jaukių namų krosnyje spragsi ugnis, o suomių močiutės baltaplaukiams anūkams seka pasakas apie trolius. Čia išvysite šiaurės pašvaistę ir patirsite baltųjų naktų kerus. Ir tai visai netoli, pas mūsų šiaurinius kaimynus.