Išslaptinti dokumentai JAV senato komisijos, kuri prieš 50 metų pradėjo tikrinti amerikiečių lojalumą  

JAV senatas šiomis dienomis atvertė vieną skandalingiausių puslapių šalies istorijoje. Viešai paskelbta medžiaga tyrimo, kurį prieš pusę amžiaus pradėjo senatoriaus Džozefo Makarčio vadovaujama komisija, kamantinėjusi Čarlį Čapliną, Artūrą Milerį ir kitas to meto Amerikos įžymybes.  

Apklausta du šimtai žmonių  

Senatas leido paskelbti visus dokumentus, susijusius su Dž.Makarčio komisijos veikla. Ši komisija viešai apklausė iš viso maždaug du šimtus žmonių, kurie galėjo kelti kokių nors įtarimų.

Dž.Makartis, pasak “Svobodos” apžvalgininko Andrejaus Šaro, “agresyviai, o dažnai ir užgauliai, kamantinėjo žmones, priklausiusius politikos ir kultūros elitui, mėgindamas atskleisti komunistų sąmokslą, kuris, komisijos vadovo nuomone, brendo net Amerikos vyriausybėje”.

Iki šiol sąvoka “makartizmas” daliai amerikiečių kelia asociacijas su niūriausiu Amerikos istorijos laikotarpiu, kai žmonės buvo persekiojami vien todėl, kad buvo kitaip manantys.  

Pasigyrė turįs išdavikų sąrašą  

Dž.Makartis - vienas skandalingiausių Amerikos XX amžiaus veikėjų, priklausiusių Respublikonų partijai. Jo trumpa karjera prasidėjo 1950 metų vasario 9 dieną, kai jis paskelbė turįs sąrašą Amerikos išdavikų, dirbančių Valstybės departamente.

Po trejų metų jis ėmėsi vadovauti senato komisijai, kuriai buvo pavesta ištirti, ar Amerikoje iš tikrųjų rezgamas kairiųjų sąmokslas. Dž.Makartis ir jo vienminčiai pradėjo ieškoti išdavikų visose JAV gyvenimo srityse: valstybės institucijose, pramonėje, pramogų versle, armijoje.

Komisija apklausė Čarlį Čapliną, Artūrą Milerį, Bertoldą Brechtą, kitas to meto įžymybes.  

Reiškinys ir jo priežastys  

Žinomas istorikas Ričardas Paipsas “Svobodai” teigė, kad makartizmas - reiškinys, turėjęs savas priežastis. Tuomet iš tiesų daug amerikiečių ėmė bijoti raudonosios grėsmės, sakė jis.

Dž.Makarčio komisijos sudarymą pastūmėjo įvykiai Kinijoje, kur valdžią užgrobė komunistai. Prieš tai ši šalis buvo JAV sąjungininkė. Ir įtartinai lengvai Mao Cze Duno armija nuvertė Čan Kai Ši režimą, sakė R.Paipsas.

Mao Cze Dunui visokeriopą paramą teikė Stalinas, kuris savo kėslų Vakarų atžvilgiu net neslėpė. Visa tai Amerikoje provokavo nuotaikas, artimas panikai. Dalis amerikiečių įtarinėjo, kad JAV komunistai ir jiems prijaučiantieji tarnauja Stalinui. Kaip tik šiuos būgštavimus ir eksploatavo Dž.Makartis, šventai tikėjęs, jog kairieji prieš Ameriką rezga sąmokslą, teigė R.Paipsas.

Sąmokslo atskleisti nepavyko, tačiau buvo nustatyta, kad kai kurie Amerikos piliečiai, įskaitant ir pareigūnus, šnipinėjo Sovietų Sąjungai ir buvo jos išlaikomi.

Grupelė amerikiečių vogė Jungtinių Valstijų atominės bombos paslaptis, kurios atsidūrė Stalino rankose.  

Trūko prezidento kantrybė  

R.Paipsas paneigė kai kurių istorikų tvirtinimus, jog komisijos veikla buvo tikra raganų medžioklė, sudaužiusi daugybės žmonių likimus. Jis teigė, kad toks komisijos darbo vertinimas iš dalies grindžiamas agresyviu paties Dž.Makarčio elgesiu.

Komisijos pirmininkas baugino žmones, mėgindamas juos arba priversti senatorių akivaizdoje, šviečiant telekameroms, prisipažinti, kad jie yra Amerikos kompartijos nariai, arba bandydamas iškvosti iš apklausiamųjų informaciją apie jiems žinomus kompartijos narius.

Kaip tik dėl tokio elgesio Dž.Makarčio žvaigždė netikėtai nusileido. Tai atsitiko po to, kai jis viename posėdžių įžeidė generolą Džoną Zvikerį, Antrojo pasaulio karo didvyrį.

Generolas atsisakė kalbėtis su komisija, panorusia sužinoti, kas jį sieja su dantų gydytoju, kuris buvo įtariamas aktyvia veikla Amerikos kompartijoje. Kai Dž.Zvikeris kategoriškai atmetė Dž.Makarčio reikalavimą atvykti į komisijos posėdį, jos pirmininkas pareiškė, kad generolas neturi teisės dėvėti uniformą.

Tada trūko Amerikos prezidento generolo Duaito Eizenhauerio, Dž.Zvikerio bičiulio, kantrybė. Komisijos dienos buvo suskaičiuotos.  

Nemalonus epizodas  

Komisija veikė pusantrų metų. Per tą laikotarpį keturi žmonės atsidūrė kalėjime, nes buvo nustatyta, jog jie melavo komisijai, prilygintai teismui.

Keli žmonės neteko pareigų valstybės įstaigose. Jungtinėms Valstijoms, turinčioms ilgametes demokratines tradicijas, tai buvo nemalonus epizodas, bet jokiu būdu ne tragedija, teigė R.Paipsas.

Dž.Makartis savo karjerą baigė 1954-aisiais. Dar po trejų metų jis mirė. Amerikos žiniasklaida, šiomis dienomis paminėdama jo komisijos veiklos 50-metį, nepamiršo kandžiai pabrėžti, jog skandalingasis senatorius mirė nuo alkoholizmo.