Romos Atlantidos šukės

Romos Atlantidos šukės

Ties Eufrato užtvanka jūros vandenys savo gelmėse amžiams paslėpė vieną didingiausių Romos imperijos miestų. Jo auksuotas mozaikas dabar pamažu užberia laiko smėlis.

Karavanų keliai sujungė žemynus

Iš tolo karavanus sveikino likimo deivė. Tad neretas pirklys, keliaujantis raitomis ant asilo arba kupranugario, reiškė savo dėkingumą įnoringajai Tichei, laiminančiai visą plokščiakalnį aukštai viršum Eufrato bangų, nes žinojo, kad svarbus pavojingo kelio etapas jau liko praeityje: ten, kur viešpatavo Tichė, driekėsi Zoigmos miestas - rytiniai Romos imperijos vartai, Didžiojo šilko kelio atkarpa.

Karavanai gabeno kilimus iš Partenono karalystės, dramblio kaulą iš Afrikos, pipirus, imbierą, audinius iš Persijos, slyvas, datules, avieną iš Mažosios Azijos, o iš Kinijos - šilką, kuris tais laikais turėjo aukso vertę. Vilkstinės su prekėmis traukė į vakarus. Jų kelias ėjo per nykias žemes, kurias žiemą būdavo apklojęs sniegas, o vasarą oras įkaisdavo iki keturiasdešimties laipsnių. Galiausiai jie pasiekdavo Eufratą, Romos imperijos sieną. Kinijos, Vietnamo, Indijos, Afganistano, Irano, Arabijos ir Mesopotamijos brangenybės srūte sruvo į pietinę Anatoliją. Iš Zoigmos jos buvo siunčiamos toliau - į Romą.

Zoigma buvo įsikūrusi abipus Eufrato. Peržingsniavę rytinę miesto dalį, aptvertą siena, karavanai apsistodavo priešais tiltą - vienintelį per šimtus kilometrų. Dabar jiems reikėdavo kirsti “gyvąjį srautą”: traukti toliau pro užeigų namus, amatininkų dirbtuves akylai ir pavydžiai stebimiems prostitučių, valkatų ir samdinių, “palaimintiems” muitininkų, kurie rinko mokesčius Romos labui. Tvarką visame tame knibždėlyne palaikė legionieriai. Ir tik užlipę ant siūbuojančio pontoninio tilto, keliauninkai galėdavo pagaliau pamatyti upės vakarinį krantą, kuris ir buvo Zoigmos širdis.

“Miestas prie tilto”, pranokęs Pompėją

Miestas “kabarojosi” stačiais upės krantų šlaitais. Tris kilometrus jis driekėsi palei upę. Iš visur matėsi deivės Tichės šventovė tarsi miesto karūna. Pačioje pakrantėje buvo išsimėčiusios kailių raugintojų, dažytojų, verpėjų, audėjų dirbtuvės. Pasitaikydavo, kad išsiliejęs Eufratas pasiglemždavo nesudėtingą ir skurdoką amatininkų turtą. Pagrindinė miesto gatvė ėjo šlaito viduriu lygiagrečiai su upe. Čia buvo prekyvietė, termos, šventyklos, administracijos būstinės. O atokiau, viršum viso to miesto triukšmo ir dvoko, stovėjo turtingų pirklių, imperatoriaus pasiuntinių užmiesčio vilos, apsuptos mūrinėmis tvoromis su ūksmingais kiemais, sodais, fontanais. Gal koks šimtas tūkstančių žmonių gyveno Zoigmoje. Miestas buvo daug turtingesnis ir penkis kartus didesnis už Pompėją.

Karinis forpostas ir kultūrų lydymosi katilas

Turbūt taip atrodė Zoigma tarp 30 metų prieš mūsų erą ir 260-ųjų mūsų eros metų, kai, įsikūrusi maždaug už trisdešimties kilometrų nuo dabartinės Turkijos ir Sirijos sienos, ji buvo vienas svarbiausių Romos imperijos pasienio forpostų. Zoigma buvo tvirtovė, gynusi nuo puldinėjimų iš Partenono karalystės pusės ir paskui jos vietoje atsiradusios Sasanidų valstybės. Dar ji garsėjo kaip tarptautinės prekybos centras, tais laikais neturėjęs sau lygių visame pasaulyje.

Be kita ko, Zoigma buvo virtusi milžinišku “lydymo katilu”: mieste susimaišė Rytų ir Vakarų tautos, jų kultūros, religijos. Ir kiekvienai jų pasisekė išsaugoti savitumą.

Tik nedaugelyje kitų antikos laikų miestų (pavyzdžiui, Aleksandrijoje) per archeologinius kasinėjimus buvo aptikta tokių pat ryškių įvairių kultūrų pėdsakų. Tačiau niekur kitur jie taip gerai neišliko kaip Zoigmoje. Juk šis miestas Šilko kelyje ištisus šimtmečius nebuvo perstatomas ir todėl neprarado savo pirmykštės išvaizdos.

Zoigmos istorija prasidėjo daug anksčiau, nei čia įsiviešpatavo Romos imperija: prasidėjo ji nuo Seleuko I Nikatoro, Aleksandro Makedoniečio kariuomenės pulkininko, kuris apie 300 m. pr. m. e. po imperatoriaus mirties įkūrė helenistinę Seleukidų valstybę.

O prie Eufrato upės vingio jis padėjo pamatus dviem gyvenvietėms: ant rytinio kranto ėmė kilti Apamėja, pavadinta žmonos persės garbei, priešais ją kūrėsi Seleukija, įamžinusi patį “fundatorių”. Ilgainiui šios gyvenvietės susijungė ir “gavo” graikišką vardą Zoigma - “miestas prie tilto”.

Pirklių ir kareivių rojus

Zoigmos geografinė padėtis pasirodė tiesiog ideali: Eufratas, plukdantis savo vandenis per Anatolijos plokščiakalnį į pietryčius, nuo seniausių laikų ir girdė, ir laivus plukdė, ir sienos vaidmenį atliko. Niekur - iki pat Babilono, nebuvo kitos vietos, kuri būtų tokia pat patogi prieiti prie upės ir persikelti į kitą krantą. Be to, niekur daugiau Eufratas taip nepriartėja prie Viduržemio jūros: tik šimtas šešiasdešimt kilometrų skiria jį nuo Iskenderūno įlankos.

Apie 30 m. pr. m. e., imperatoriaus Augusto valdymo pradžioje, Zoigmą užėmė legionieriai ir ji tapo Romos imperijos Sirijos provincijos dalis. Nuo tada prasideda miesto aukso amžius. Romos imperija buvo galinga ir turtinga: jai reikėjo daug daugiau šilko, prieskonių, kitų prabangos dalykų, gaminamų Azijoje, nei helenistinėms valstybėms. O penki tūkstančiai Zoigmoje įkurdintų legionierių, tarp kurių buvo išeivių iš Italijos, Dunojaus sričių ir kitų imperijos regionų, čia išleisdavo visus savo pinigus.

Prekyba ir kareiviai žymiai padidino miesto gyventojų - graikų, sirų, arabų, persų ir romėnų veteranų, kurie išėję į atsargą nusprendė čia apsigyventi, pajamas.

Ilgi antikos herojų sapnai

256 metais miestą iš Persijos teritorijos pusės užpuolė Sasanidų kariuomenė, jį barbariškai nuniokojo ir apiplėšė. Netrukus po šio grobikų antpuolio įvyko galingas žemės drebėjimas, žymiai padauginęs griuvėsių. Nors žmonės dar ilgai gyveno Zoigmoje, pats miestas po tokių smūgių nebeatsigavo. Ilgainiui antikinė Zoigma neteko savo svarbos. Apie XI amžių paskutiniai gyventojai išsikėlė iš kadaise klestėjusio miesto. Jo griuvėsiai užžėlė žole ir kelis šimtmečius Zoigma buvo užmiršta.

Miestas laikytas išnykusiu nuo žemės paviršiaus, apie jį buvo žinoma tik iš antikos geografų arba kinų mokslininkų susirašinėjimo ir pranešimų. Toks snaudulys tęsėsi ne vieną šimtmetį. Mokslininkai seniai spėliojo, kad Eufrato krantai saugo daugybę paslapčių. Nuo XX a. pradžios čia kartais rasdavo antikinių mozaikų, kurios patekdavo ne į muziejus, o į tarptautinę meno kūrinių rinką. 1976 metais pasaulio senovės istorijos specialistas iš Vokietijos Jorgas Vagneris po ilgų tyrinėjimų nustatė tikslią miesto buvimo vietą. Praėjo šešiolika metų, kol archeologai atkasė pirmuosius griuvėsius.

Tik praėjusį dešimtmetį Rifatas Ergečas, buvęs Gaziantepo (Turkijos srities centro) archeologijos muziejaus direktorius, dabar - Gaziantepo universiteto profesorius pradėjo čia sistemingus kasinėjimus. 1992 metais jis aptiko antikos laikų vilą - vieną tų Romos aukštuomenės rezidencijų, kurios didingai stūksojo kadaise aukštai, viršum Eufrato. Zoigmos radiniai tapo sensacija: jokiame kitame Romos imperijos mieste mokslininkai dar nebuvo radę tiek daug aukščiausios kokybės mozaikų. Joms buvo lemta tapti Zoigmos pasididžiavimu ir šlove po antikos miesto antrojo gimimo. Deja, du trečdaliai miesto dar nekasinėti iki šiolei. Tad Zoigma tebelieka tarp paskutiniųjų palyginti mažai ištirtų antikos miestų.

Į vandenį nugrimzdęs miestas

Nė viena rodyklė dar neinformuoja, kur yra atrastieji Zoigmos griuvėsiai, jokiame žemėlapyje nepažymėtas vieškelis, kuriuo važiuoja mašina, aplenkusi provincijos miestelio Nizipo neišvaizdžių naujų statybų kvartalą. Nutolo paskutinis purvinas gyvenamasis namas ir, atrodo, kad laikas pradėjo suktis atgal.

Čia, ant Eufrato kranto, stovėjo vienas didingiausių Romos imperijos miestų. Dabar Zoigmos vietoje - dirbtinė jūra. Ji penkiasdešimties kilometrų ilgio ir keliolikos kilometrų pločio, o gylis siekia daugiau kaip tris šimtus aštuoniasdešimt metrų. Jūra atsirado, kai upės vagą perkirto Biredžiko užtvankos siena, pastatyta 1999 metais. Dabar vanduo užliejo Eufrato slėnį beveik iki pusės kalvų ir paskandino trečdalį Zoigmos teritorijos su visais statiniais.

Biredžiko damba - tik viena iš visos serijos užtvankų, kurių statybą vyriausybė numatė Pietų Anatolijoje. Šio projekto tikslas - Eufratą ir Tigrą paversti didelių ežerų grandinėle. Į tą planą dedama daug vilčių: čia bus pagaminama tiek elektros energijos, kad užteks visai Turkijai, o vanduo drėkins aplinkines žemes. Ar pasiteisins tos viltys, parodys artimiausias dešimtmetis.

Tik jau dabar galima drąsiai teigti, kad tos jūros gelmėse nesugrąžinamai išnyko Turkijos kultūrinio paveldo dalis. Rifatas Ergečas sužinojo apie numatomą Biredžiko užtvankos statybą tik 1994-aisiais, po šešerių metų, kai Turkijos valdžia priėmė savo pražūtingą sprendimą.

Ką nors pakeisti buvo nebeįmanoma. R.Ergečui beliko kreiptis į savo kolegas, kad išgelbėtų senosios Zoigmos vertybes.

Senienų gelbėtojai prieš stichiją

Archeologų darbas tada labiau priminė ne mokslininkų tyrimus, o karštligišką gelbėjimo operaciją. Iš viso tyrinėtojai aptiko septynias didžiules vilas, tris termas, keletą nekropolių, daugybę mozaikų, taip pat freskų, monetų, antspaudų, ginklų. Dauguma radinių priklauso Romos imperijos klestėjimo laikotarpiui, tik kai kurie - ankstyvesniam, seleukiškajam, ir daug vėlyvesniam, bizantiškajam, miesto istorijos periodui.

Dabar ežeras jau užėmė visą jam skirtą erdvę. Iš kasinėtų plotų vanduo “pasigailėjo” nedaugelio: trys šviesiai geltonos kolonos ir keletas pusės metro aukščio sienos nuolaužų liko iš tos pačios vilos, kurią 1992 metais atkasė Rifatas Ergečas. Žemiau už kelių metrų matosi perpus apsemtas didelis stačiakampis, slepiantis kruopščiai iškirstus visiškai tiesius akmeninio vandentiekio vamzdžius ir nedidelį baseiną. Tai - terma. Viena mozaikų, puošusių jos baseiną ir dabar atsidūrusi vandenyje, vaizduoja gilų puskubilį, panašų į piestą grūdams malti. Kaip į termą pakliuvo šis siužetas? Anksčiau būtų galėję atsakyti nauji kasinėjimai, tačiau dabar mįslės įminti nebeleis bangos. Pats vertingiausias mokslininkų radinys taip pat yra nebepasiekiamas. Skaidriame vandenyje gerai matosi piešinys, pusiau padengtas rudo dumblo. Vanduo toks švarus, kad gali pamanyti, jog mozaika yra už kelių centimetrų. Iš tikrųjų ji yra beveik dviejų metrų gylyje. Ne taip jau ir gilu, tačiau žinant, kokios ribotos yra archeologų galimybės ir skurdžios turimos priemonės - pernelyg gilu. Pasiekti mozaikos mokslininkai negalės. Ją uždengs dumblas, laikas ir vanduo ją išardys į smulkias daleles arba ji nuslinks palei statų krantą dar giliau į vandenį. Ir išnyks vėl - šįsyk visiems laikams...

Provincijos muziejaus brangenybės

Griuvėsiams grėsė ne tik kylantis vanduo, bet ir marodierių antpuoliai. Viloje, kurią rado R.Ergečas, iš mozaikos su dešimčia figūrų šešias plėšikai išpjovė; iki šiol jų pėdsakų nepavyko aptikti. Mokslininkai pavieniui negali apsaugoti tų neįkainojamų radinių. Tačiau vis tiek jiems šį tą pavyko išlaikyti.

Gaziantepo archeologijos muziejus užima į dėžutę panašų pastatą už futbolo stadiono. Jo amžinai tuščiose salėse išdėlioti banalaus provincijos muziejaus eksponatai: mamuto griaučiai, Osmanų imperijos ordinai, krokodilo iškamša.

Tarp tų keistų eksponatų guli brangenybės, kokių neturi joks kitas pasaulio muziejus - Zoigmos mozaikos. Puikiai išsilaikę kelių kvadratinių metrų ploto paveikslai iš dešimčių tūkstančių spalvotų akmenukų. Jose istorijos apie Dedalą ir Ikarą, apie Dionisijų, važiuojantį kovos vežimu, tempiamu dviejų pakinkytų leopardų, apie vandenų valdovą Poseidoną. Mozaikose ir freskose, atrastose kituose buvusios Romos imperijos miestuose, dažniausiai buvo vaizduojami buitiniai siužetai - gladiatorių kovos arba termos.

Tačiau Zoigmos vilų grindis ir sienas puošia scenos iš mitų. Vilos, kurią atkasė R.Ergečas, šeimininkas vaikščiojo ant mozaikos su Dionisijaus ir Ariadnos vestuvių scena: Erotas tiesia jaunikiui ir nuotakai meilės eliksyrą, tarnaitės neša dovanas ir groja muzikos instrumentais. “Pažvelkite, vilų šeimininkai buvo ne tik turtuoliai, bet ir išsimokslinę žmonės”,- tarytum nori pasakyti tie paveikslai. Bet pats gražiausias - “Čigonaitė”. Mozaikoje, šiek tiek didesnėje už standartinio rašomojo popieriaus lapą, jaunutė juodaplaukė moteris, atrodo, persekioja žvilgsniu žiūrovą. Ypatinga vaizdavimo technika sukuria įspūdį, kurį Leonardas da Vinčis savo “Džokondoje” pasiekė tik po daugelio šimtmečių.

Praeities šukės, suklijuotos kalkėmis

Niekas nežino, kiek vertybių saugoma Gaziantepo muziejuje. Pastatas tiesiog užverstas jomis, net biblioteka paversta saugykla, o fondų apyrašų nesama. Ir vis dėlto, svarbiausia, kad tas vertybes pavyko išgelbėti. 2000 metų liepą, kai dirbtinė jūra jau buvo beveik pasiekusi griuvėsius, mozaikos skubiai buvo perkeltos į saugią vietą.

Restauratoriai su kaltais iš grindų lupo paveiksliukus, sudarytus iš spalvingų akmenukų, vyniojo juos į lininį audeklą ir, susukę rulonais tarsi kilimus, siuntė į muziejų. Ten šepetėliais ir suspausto oro srautais pradžioje nuvalydavo nuo mozaikų pagrindo - išvirkščiosios pusės žemes ir statybinės medžiagos likučius; paskui užtaisydavo mažas skylutes, įstatydami į jas tokios pat spalvos akmenėlius. Paskui mozaikos išvirkščiąją pusę tepdavo klijais ir sutvirtindavo nauju kalkių skiedinio sluoksniu. Galiausiai archeologai perkėlė mozaiką ant kieto panelio iš aliuminio ir stiklo pluošto, apsuko ją ir nuvalė gerąją pusę.

...Ar atgims Zoigma? Neužtvindyta miesto teritorijos dalis kaip ir anksčiau tebėra didelė, o finansavimas - labai menkas. Jeigu darbai ir toliau vyks tokiais pat tempais, net išlikusiems griuvėsiams ištirti prireiks labai daug laiko - kelių dešimtmečių. Iki tol žemė kantriai saugos šimtus buities smulkmenų, kasdienybės dekoracijų, tylių svetimo gyvenimo liudytojų, kurių liekanas likimas atidavė į mūsų amžininkų rankas.

“GEO”

Parengė V.B.