Praėjus 30 metų po Berlyno sienos griūties Vakarų aljansą krečia susiskaldymas

Likus dviems dienoms iki datos, skatinančios prisiminti epochos virsmą, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas) daugelį pribloškė savo pareiškimu, kad transatlantinės partnerystės blokas NATO yra ištiktas „smegenų mirties“, o pati Europa yra „atsidūrusi prie bedugnės krašto“.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel į šiuos pareiškimus ketvirtadienį reagavo su jai neįprastu griežtumu: „Nemanau, kad tokie pernelyg apibendrinti vertinimai yra būtini“. Vėliau pasipylę kiti kritikos pareiškimai atidengė didėjančius nesutarimus tarp tradicinių sąjungininkių.

Ši įtempta įžanga į iškilmes smarkiai skyrėsi nuo atmosferos prieš penkerius metus, kai į Berlyno sienos griūties minėjimo renginius buvo atvykęs buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas bei Lenkijos buvęs prezidentas ir šios šalies laisvės judėjimo ikona Lechas Walesa (Lechas Valensa).

Šįkart buvusių Šaltojo karo galybių lyderių nebus, o JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) politika remiantis šūkiu „Pirmiausiai – Amerika“, Britanijos „Brexito“ pastangos ir Rusijos stiprėjimas dar labiau didina santykių įtampą.

JAV valstybės sekretoriaus Mike'o Pompeo (Maiko Pompėjo) vizitas Berlyne baigėsi penktadienį, o E. Macronas planuoja tik trumpam atvykti sekmadienį, tad per faktines metines lapkričio 9-ąją Vokietijos sostinėje iškilių tarptautinių veikėjų nebus.

Prieš išvykdamas M. Pompeo taip pat paskelbė rimtą perspėjimą: „Švęsdami taip pat privalome pripažinti, kad laisvė niekada nebūna garantuota.“

„Mūsų dienomis autoritarizmas vėl kyla“, – pridūrė jis, aiškiai turėdamas galvoje Kiniją ir Rusiją.

Berlyno sienos griūties 30-mečio minėjimas Vokietijoje

„Naivus atsainumas“

Panašų signalą pasiuntė ir Europos Komisijos būsimoji vadovė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen), pažymėjusi, kad euforiškas optimizmas dėl liberaliosios demokratijos ir laisvės, tvyrojęs 1989 metų lapkričio 9-ąją, dabar jau išsisklaidęs.

„Šiandien turime pripažinti, kad mūsų atsainumas buvo naivus“, – kalbėjo U. von der Leyen.

Rusija „naudojasi smurtu, kad pakeistų Europoje nusistovėjusias sienas, taip pat stengiasi užpildyti kiekvieną vakuumą, paliktą JAV“, pridūrė ji.

Be to, viltys, kad besivystanti Kinija judės arčiau Vakarų liberaliosios demokratijos modelio, taip ir neišsipildė, pripažino U. von der Leyen.

M. Gorbačiovas, kurio sprendimas nesiųsti sovietų pajėgų Rytų Vokietijos režimui paremti laikomas gyvybiškai svarbiu taikai išsaugoti Šaltojo karo pabaigoje, interviu vokiečių savaitraščiui „Der Spiegel“ sakė, kad aniems susiskaldymo laikams nejaučiama „jokios nostalgijos“.

Tačiau „turime pripažinti, kad pasibaigus Šaltajam karui naujieji lyderiai nesugebėjo sukurti šiuolaikiškos saugumo architektūros, ypač Europoje“, pabrėžė jis.

„Dėl to atsirado naujų skiriamųjų linijų, o NATO plėtra rytų kryptimi... perslinko šias linijas prie Rusijos sienų“, – aiškino buvęs lyderis.

„Pusė šimtmečio“

Neskaitant ryškėjančių įtrūkimų tarptautinėje arenoje, nauja praraja veriasi pačioje Vokietijoje – buvusiose komunistinėse žemėse vis labiau įsitvirtina ultradešinieji.

Pati A. Merkel atkreipė dėmesį į šią problemą, pareiškusi, kad veikėjai, anksčiau galvoję, jog skirtumus tarp buvusių komunistinių Rytų ir kapitalistinių Vakarų pavyks užglaistyti, dabar mato, kad „tam reikės pusės šimtmečio arba daugiau“.

Debatai dėl skirtumų tarp Rytų ir Vakarų suintensyvėjo „pasaulyje sustiprėjus nacionalistinėms ir protekcionistinėms tendencijoms, taip pat skatinančioms daugiau diskusijų iš nacionalinės perspektyvos“, A. Merkel sakė dienraščiui „Sueddeutsche Zeitung“.

Tvyrant niūrioms nuotaikoms šeštadienį planuojama rimta politinių atminimo renginių programa. Planuojama, kad oficialiuose renginiuose dalyvaus keletas Vidurio Europos šalių prezidentų.

Jie prisidės prie A. Merkel ir Vokietijos prezidento Franko-Walterio Steinmeierio (Franko Valterio Šteinmejerio) paminėti savo šalių „indėlio... į taikią revoliuciją“, atvedusią prie komunistinio režimo griūties.

A. Merkel kalbės Susitaikymo koplyčioje, įrengtoje prie išsaugoto Berlyno sienos fragmento. Toje vietoje sienos statybų pradžios pirmąją dieną vietos gyventojai šoko per langus, kad ištrūktų iš komunistinės Rytų Vokietijos, o kiti vėliau kasė tunelius, kad patektų į vakarus.

F.-W. Steinmeieris vakare taip pat pasakys kalbą prie Brandenburgo vartų, o vėliau įvyks keletas koncertų, įskaitant prestižinio Berlyno filharmonijos orkestro pasirodymą.

1989 metų lapkričio 9-ąją Rytų Vokietijos pasieniečiai, apsupti didžiulių minių, pasidavė spaudimui ir atvėrė vartus į Vakarų Berlyną. Tokiu būdu pirmąkart atsivėrė galimybė laisvai patekti į Vakarų sąjungininkių kontroliuotą sektorių nuo Berlyno sienos pastatymo.

Praėjus nedaug laiko po šio įsimintino įvykio Rytų Vokietijos komunistinis režimas žlugo, o po metų Vokietija buvo iš naujo suvienyta.

Šiame straipsnyje:

berlyno siena