Penki populizmo ingredientai pagal istoriką N. Fergusoną

  • Teksto dydis:

Žurnalistams patinka sakyti, kad gyvename beprecedenčio nestabilumo laikotarpiu. Iš tikrųjų, remiantis daugybės tyrimų duomenimis, mūsų era – nepaprasto stabilumo (konfliktų prasme) laikas. Kyla klausimas, kodėl tiek daug komentatorių mano priešingai? Atsakymas, neminint visiško istorijos neišmanymo, yra tai, kad politinis populizmas tapo visuotiniu reiškiniu, o įsitvirtinę politikai ir politinės partijos visaip stengiasi jį perprasti, tačiau ne visiems pavyksta jam atsispirti. Vis dėlto bent kiek istoriją išmanančiam žmogui populizmas nėra joks stebuklas, portale cirsd.org rašo Stanfordo universiteto Huverio instituto ir Harvardo universiteto Europos studijų centro vyresnysis bendradarbis istorikas Niallas Fergusonas.

N. Fergusonas teigia, kad populizmo receptas labai paprastas – tam reikia vos penkių ingredientų. Istorikas juos atskleidžia remdamasis Jungtinių Valstijų pavyzdžiu.

Iš ko susideda populizmas

Pirmasis ingredientas – imigrantų skaičiaus padidėjimas. Per pastaruosius 45 metus užsienyje gimusių Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų proporcija padidėjo nuo kiek mažiau nei 5 proc. (1970 m.) iki daugiau kaip 13 proc. (2014 m.). Aukščiausias visų laikų rodiklis JAV buvo pasiektas 1890 m. – 14,7 proc.

Taigi žmonės, sakydami, kad Jungtinėse Valstijose gyvena praktiškai vien tik imigrantai, vadovaujasi selektyviąja atmintimi. Laikotarpiu nuo 1910 m. iki 1970 m. imigracija buvo labai nežymi. Tik palyginti neseniai imigracijos rodikliai šoktelėjo taip, kad beveik pasiekė prieš šimtmetį buvusį lygį. Tas laikotarpis pagrįstai pavadintas pirmuoju globalizacijos amžiumi.

Antrasis ingredientas – didėjanti nelygybė. Remiantis Thomaso Piketty ir Emmanuelio Saezo atliktu pajamų pasiskirstymo tyrimu, pastaruoju metu yra vėl pasiekta nelygybės viršūnė – anksčiau panašaus masto nelygybė fiksuota prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Amerikoje vienam procentui daugiausiai uždirbančiųjų atitenka per 20 proc. visų pajamų. 1970-aisiais minėtam vienam procentui tekdavo mažiau kaip 8 proc. pajamų. Ir prieš prasidedant finansų krizei, 2007-aisiais, ir prieš Didžiąją depresiją, 1928-aisiais, šis rodiklis buvo rekordinis.

Trečiasis ingredientas – korupcijos suvokimas. Idant populizmas vešėtų, žmonės turi įtikėti, kad politinė valdžia – nebešvari. Remiantis naujausiais „Gallup“ paskelbtais visuomenės palankumo institucijoms Jungtinėse Valstijose duomenimis, visų institucijų, išskyrus kariuomenę ir smulkųjį verslą, autoritetas gerokai smukęs.

Ketvirtasis ingredientas, be kurio populistinis atsakas nebus visavertis, yra didelė finansų krizė. Pasak N. Fergusono, visus rodiklius vertinant pagal JAV vertybinių popierių rinkos indeksą, trys didžiausios šių laikų finansų krizės įvyko 1873, 1929 ir 2008 m. Po kiekvienos iš jų sekė ilgas ekonominis nusilpimas, nors jo laipsnis ir trukmė kiekvienu atveju skyrėsi.

Belieka vienintelis ingredientas. Jei iš tikrųjų būtų gaminamas patiekalas, dabar būtų tas momentas, kai iš keptuvės pliūpteli liepsnos. Liepsną įplieskiantis ingredientas, žinoma, yra demagogija. Populistų demagogai ima kibirkščiuoti ir sproginėti reaguodami į bet kurį iš pirmiau išvardytų ingredientų.


Šiame straipsnyje: Niallas FergusonaspopulizmasJAV

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių