Pažįstama schema
„Tikrai dramblys kambaryje yra. Kai kurie sako, kad geriau jo nematykime ar vienas kitam pašnibždomis į ausį apie tai kalbėkime. Ne, kalbėkime atvirai, nes tai yra problema“, – apie „Nemuno aušros“ buvimą valdančiojoje koalicijoje LRT sakė prezidentas Gitanas Nausėda. Pasak jo, „daugelis aspektų, kurie dabar gerokai sujaukė mūsų politinį landšaftą, atkristų natūraliai“, jei valdančiojoje koalicijoje šios partijos neliktų.
Tačiau „aušriečiai“, tiksliau, jų lyderis Remigijus Žemaitaitis ir toliau šokdina koalicijos partnerius, Seimą, Vyriausybę ir visą valstybę. Kuo aršesnę retoriką parenka, tuo labiau kyla jų reitingai. Rugsėjį už „Nemuno aušrą“ buvo pasiryžę balsuoti 8,5 proc., nors liepą tokių tebuvo 3,4 proc., rodo „Delfi“ užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa.
Nieko nauja: populistinės partijos veikia pagal įprastą jiems schemą. „Lengvai atpažįstamas populistų skiriamasis bruožas – žmonių skirstymas į paprastus ir į priešą – elitą, vadinamąsias tradicines ar sistemines partijas. Tokioje priešpriešoje populistai sakosi kalbantys tų paprastų žmonių vardu. Tokiose politinėse jėgose aiškus vienas lyderis, kuris tiesiogiai bendrauja su liaudimi ir perteikia jos nuomonę. Jos neturi nuoseklios ideologijos, tai kažkoks idėjų popuri, kurias vienija labiau lozunginis kalbėjimo būdas“, – aiškina Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkas sociologas dr. Karolis Jonutis.
Nors populistų masalas rinkėjams – elito kritika ir bandymas save pateikti kaip vieną iš paprastų, valdžios užmirštų ir dažnai nepriteklių patiriančių žmonių, vis dėlto dalis jų, kaip ir Seimo senbuvis R. Žemaitaitis, patys priklauso elitui, yra valdžios atstovai, o kai kurie – net milijonieriai. „Tie paprasti žmonės įsivaizduoja, kad gal žmogus pats pasiekė viską, moka tvarkytis. Kai patenkama į valdžią, kaip dabar R. Žemaitaičio atveju, keliamas nuolatinis konfliktas ir bandoma rodyti, kad jam neleidžiama dirbti, kažkas trukdo netgi esant valdžioje įgyvendinti pažadus, kurie greičiausiai ir šiaip yra neįgyvendinami“, – sako K. Jonutis.
Vis dėlto populistų buvo ir bus kiekvienoje demokratijoje, tačiau esminis klausimas – kokia dalis rinkėjų jais patiki ir ar vadinamosios tradicinės partijos leidžia jiems prieiti prie valdžios. Kartais tiesiog pravartu prisiminti, ką Lietuvoje veikė ir ar ką gero nuveikė į valdžią patekusios populistinės partijos. Beje, visos jos – jau politiniame šiukšlyne ar bent jau politikos užribyje.
Meras nuo bačkos
Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio populisto etalonas – ubagų karaliumi tituluotas Vytautas Šustauskas. Jis aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, saugojo parlamentą 1991 m. sausio dienomis, tačiau paskui tapo gausybės radikalių mitingų ir protesto akcijų organizatoriumi ir pagrindiniu oratoriumi. Jo protestai buvo prieš viską – socialinę nelygybę, privatizavimą, juose žerti antisemitiniai šūkiai, sudegintas plakatas su tuomečio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio atvaizdu, „Lietuvos telekomui“ vadovavęs suomis apšauktas suomiška kiaule.
Trečiąkart išrinktas į Kauno miesto tarybą 2000 m. jis sugebėjo tapti net Kauno meru. Tiesa, daugelis vėliau prisipažino taip norėję įkąsti miestą iki tol valdžiusiems konservatoriams, tačiau nesitikėję, kad protesto balsų bus tiek daug. Svieto lygintojas meravo vos pusmetį, nes buvo išrinktas į Seimą. Ten jo beveik nesigirdėjo.
Neopranašų triumfo era – 2000– 2005 m., kai vos susikūrusi partija Seime laimėjo daugumą, svetimos valstybės reguliuojamas politikas – prezidento postą, o nuo bačkos rėkiantis mitinguotojas – Kauno mero kėdę.
Seko ir V. Šustausko partijos (Laisvės lygos, vėliau – Laisvės, Kovotojų už Lietuvą sąjungų) politinė sėkmė. 2002 m. savivaldybių rinkimuose Kaune dar gavo tris mandatus, vieną jų – nusikalstamo pasaulio autoriteto Henriko Daktaro sūnui Enrikui, kuris ir pats netrukus turėjo reikalų su teisėsauga. Vėlesni bandymai reanimuoti partiją susisiejus su prezidento Algirdo Brazausko našle Kristina ar kitais veikėjais patyrė fiasko. Buvęs Kauno meras dirbo taksistu, vis lėkdavo į protesto mitingus, bet ne visuose buvo pageidaujamas. 2023 m. jis mirė.
Į pačias aukštumas
2000–2005 m. buvo tikra neopranašų triumfo era – ne tik nuo bačkos rėkiantis mitinguotojas laimėjo Kauno mero kėdę, bet ir svetimos valstybės reguliuojamas politikas – prezidento postą, o tik sukurta partija – Seimo rinkimus.
Į pačią valdžios viršūnę populistus pirmasis atvedė anuomet garsus lakūnas Rolandas Paksas. Jis rinkėjus užbūrė ir savo skrydžių, ir retorikos viražais: skandavo „Tvarka bus!“, žadėjo kovoti su korumpuota sistema ir elitu, atstovauti „pamirštajai“ Lietuvai, keisti Konstituciją stiprinant prezidento galias, o teisėjus ir prokurorus, policijos vadovus leisti rinkti patiems gyventojams.
Iš pradžių vis keitęs partijas, buvęs Vilniaus meras ir ekspremjeras įsteigė savo Liberalų ir demokratų partiją, vėliau pervardytą „Tvarka ir teisingumas“.
Radikaliais šūkiais ir efektingais masiniais reginiais 2003 m. R. Paksas sugebėjo nurungti ligtolinį šalies vadovą Valdą Adamkų ir tapo prezidentu. Prasidėjo neovaldymas: bandyta imituoti valdymą iš apačios – steigtos patarėjų grupės regionuose, bet kartu rūpintasi savo rato žmonių verslu, klausyta ne tik būrėjos, bet ir su Rusijos spec. tarnybomis susijusių asmenų patarimų, o dosniausiam rinkimų kampanijos rėmėjui – kontroversiškai vertinamam Jurijui Borisovui – pasiūlytas prezidento patarėjo postas.
R. Paksui paprezidentavus dešimt mėnesių, specialiosios tarnybos paskelbė, kad jis priklausomas nuo tarptautinių nusikaltėlių ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Po metų ir keturių mėnesių aukščiausiame valstybės poste jis į istoriją įėjo kaip vienintelis Europos prezidentas, iš posto pašalintas apkaltos būdu. Kadangi nebegalėjo užimti pareigų, kurioms eiti reikia duoti priesaiką, galėjo kandidatuoti tik į Europos Parlamentą (EP). Jo nariu nuo 2009 m. buvo dvi kadencijas, tačiau 2019 m. rinkimuose su savo vardo komitetu patyrė fiasko.
Panašiu laiku iš politinio žemėlapio dingo ir „tvarkiečiai“. Debiutuodami 2004 m. Seimo rinkimuose, jie pelnė vienuolika mandatų, paskui – penkiolika ir vėl vienuolika, o 2016-aisiais – aštuonis. Po partijai nesėkmingų rinkimų R. Paksas atsistatydino iš pirmininko pareigų, o lyderystę perėmė R. Žemaitaitis. Dar po dvejų metų R. Paksas iš partijos visai pasitraukė. 2020 m. inicijuotas partijos likvidavimas. Tačiau ji reinkarnavosi į „Nemuno aušrą“.
Debiutantų triumfas
2004-ųjų Seimo rinkimai buvo neopranašų triumfas: konkurentus triuškinamai nurungė debiutantė Darbo partija su milijonieriumi, stambiu verslininku Viktoru Uspaskichu priešakyje. „Darbiečiai“ laimėjo net 39 mandatus, tačiau su jais į valdančiąją koaliciją suėję seni politikos vilkai socialdemokratai pergudravo debiutantus ir sugebėjo sau gauti premjero postą.
„Darbiečiai“ į istoriją įėjo skandalais dėl europinių pinigų ir partijos juodosios buhalterijos, jų lyderio V. Uspaskicho pabėgimo į Rusiją. Po užsitęsusio teisinio nagrinėjimo partija ir jos lyderiai teismo pripažinti kaltais.
2016 m. rinkimuose į Seimą Darbo partijai nepavyko peržengti minimalaus 5 proc. barjero. 2020 m. – nedidelis renesansas. Nors V. Uspaskichas pats nekandidatavo, tačiau „darbiečių“ sėkmės atveju žadėjo būti premjeru. Tačiau jie pelnė tik dešimt mandatų, bet pradėjo trupėti ir iki kadencijos pabaigos frakcijos neišlaikė.
„Darbiečiai“ keitė pirmininkus, net pavadinimą, kad partija išvengtų teismo verdikto, tačiau mandatus gaudavo, jei į rinkimus juos vedė partijos „tėvas“ V. Uspaskichas. Tačiau ir jo žvaigždė vis geso: 2024 m. jo suburta Taikos koalicija patyrė fiasko. Šįsyk nepagelbėjo nė Ledų šventėje Kėdainiuose žiūrovams jo dalijami kuponai ledams.
Partija šį sausį paskelbė svarstanti galimybes jungtis su kokia kita ar atsinaujinti. V. Uspaskichas, pernai kandidatuodamas į Seimą, nurodė esąs nedirbantis, prieš tai kelias kadencijas buvo EP narys. Tiesa, ten jis buvo ne itin aktyvus, labiau garsėjo skleidžiamomis idėjomis apie nuo COVID-19 saugantį ir gydantį vandenį, o psichologine vadinamoje savo knygoje „Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“ dalijosi įžvalgomis apie visatos pažinimą, problemas dėl alkoholio, moters ir vyro prievoles, seksą ir daug kitų temų.
Seime – cirkas
Lietuvos politikoje buvo ir vienų rinkimų populistinių projektų. Po 2008 m. Seimo rinkimų su savo draugais ir šeimos nariais kadencijai į Seimą buvo persikraustę šoumenai. Nors prieš rinkimus sukurptos Tautos prisikėlimo partijos vedlys Arūnas Valinskas žadėjo, kad ne jie darys iš Seimo cirką, bet išguis cirką iš politikos, buvo atvirkščiai. Vietoj rinkimų programos jie surašė kelias tezes, bet reklaminės fotosesijos su pusnuogiais vampyrais – kandidatais į įstatymų leidėjus – buvo įspūdingos. Žmonės už juos balsavo. Partijų rikiuotėje jie buvo antri, o iš viso pelnė šešiolika mandatų. K. Jonučio manymu, už netipišką populistinę partiją balsavo netipiški populistų rinkėjai: daug kas juos rinkosi ne todėl, kad jiems reikia gelbėtojų, bet labiau dėl ironijos, tikėdamiesi Seime atsirasiant šiek tiek linksmumo.
„Prisikėlėliai“ tapo valdančiosios koalicijos nariais, o A. Valinskas – Seimo pirmininku. Jis reikalavo sau pagarbos, mat esantis „vienas iš trijų“ valstybėje. Tačiau pats politikas etikos nesilaikė – prezidentę apšaukė boba, tiesa, jau nebūdamas Seimo pirmininku (poste išsilaikė vos dešimt mėnesių).
Dauguma „prisikėlėlių“ taip ir nesugebėjo atsikratyti savo susikurtų personažų įvaizdžio, o Seimas kurį laiką priminė humoristinių laidų filmavimo aikštelę. Ne vienas jų ir toliau užsiėmė veikla šou versle, nors Konstitucija draudžia Seimo nariui turėti kitą darbą.
„Prisikėlėlių“ indėlis į įstatymų leidybą irgi savotiškas: pavyzdžiui, pasaulinės finansų krizės įkarštyje jų atstovai parengė įstatymą, siūlantį valstybei saugoti senas pobiedas ar zaporožiečius. Tačiau vieni išsireikalavo finansavimą savo įstaigai, kiti pasirūpino postu artimiesiems, vienas sesijos metu atostogavo, kitas už jį Seime balsavo, skandalai netilo ir jiems patikėtoje Aplinkos ministerijoje. Anuometis premjeras Andrius Kubilius siekė bet kokia kaina išsaugoti Vyriausybę, todėl užsimerkdavo prieš koalicijos partnerių nuodėmes. O pačių šuomenų politinė draugystė truko vos pusmetį – paskui jų frakcija skilo.
Violetinė revoliucija
Kita vieno sezono žvaigždė – partija „Drąsos kelias“. 2012-aisiais valstybės politinio gyvenimo centru tapo Garliavos Klonio gatvė. Mįslinga istorija apie, kaip buvo teigiama, tvirkintą mažametę mergaitę, o vėliau ir su tuo susijusių asmenų nužudymu įtariamo mergaitės tėvo mirtis sukėlė vadinamąją Violetinę revoliuciją. Prie Kedžių namų rinkosi minios – kas palaikyti šeimos, o kas prieš rinkimus iš to užsidirbti politinių dividendų kaip kovotojai prieš pedofilų klaną ir teisėsaugos neveiksnumą, gal net įsiprašyti į naujai sukurtos „Drąsos kelio“ partijos rinkimų sąrašą.
Violetinės revoliucijos vedlė Neringa Venckienė buvo užsimojusi laimėti ne tik Seimo, bet ir prezidento rinkimuose, tačiau pelnė tik aštuonis parlamentarų mandatus. Žmonės netrukus atsitokėjo: „Vilmorus“ ir „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m.
spalį, kai vyko Seimo rinkimai, šią partiją palaikė 5,8 proc., o po pusmečio – vos 0,4 proc. Į viešumą kilo vis daugiau abejonių, ar „Drąsos kelio“ vedlė šioje istorijoje – teigiama herojė, kol pagaliau 2013 m. balandį, vos po pusmečio Seime, ji pabėgo iš Lietuvos. Konstitucinis Teismas pripažino ją sulaužius Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidus Konstituciją, po apkaltos 2014 m. ji pašalinta iš Seimo, kuriame nesirodė daugiau kaip metus. Nelikus minimalaus frakcijai narių skaičiaus „Drąsos kelio“ frakcija iširo. Kaip įstatymdaviai „drąsiečiai“ pasireiškė nebent populistinėmis idėjomis, pavyzdžiui, siūlymu kainas reguliuoti įstatymais.
Nemanau, kad Lietuvoje valdžią aiškiai imtų populistinės jėgos, būtų kokią nors kitas praryjanti labai stipri jėga, kuri galėtų laimėti rinkimus ir imtų grėsti demokratijai.
„Drąsiečių“ lyderė 2018 m. sulaikyta Čikagoje ir grąžinta į Lietuvą, kur atsidūrė už grotų, stojo prieš teismą ir buvo nuteista dėl pasipriešinimo pareigūnams, antstolio nurodymo nevykdymo ir smūgių sudavimo.
K. Jonutis „Drąsos kelią“ vadina etalonine populistine partija. Tipiškas jau pats jos susikūrimas – daug ganėtinai skirtingų žmonių grupių, kurias nelabai kas sieja. Jie buvo sujungti vieno įvykio, pasipriešinimo neva korumpuotoms, slepiančioms teisybę institucijoms. „Toks darinys be aiškios ideologijos prisirpo, pateko į Seimą, tačiau sprogo ir išnyko. Labai tipinis atvejis“, – sako sociologas.
Viena pauzė
2016 m. rinkimuose – netipiškas populizmas. „Jau daug metų veikianti Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjunga įdomiai sujungė agrarinę romantiką su „Naisių vasara“ ir panašius dalykus su aiškiai technokratine dedamąja, kad jie – profesionalai, kiekvienai sričiai skirs po jos ekspertą“, – sako K. Jonutis. Eksperimentas pavyko: iki tol vos vieną atstovę Seime turėjusi partija nušlavė visas kitas, laimėdama 54 mandatus.
2020-ųjų Seimo rinkimuose – pauzė nuo populistų, nebuvo nė vieno bent kiek konkurentiško pranašų darinio.
R. Žemaitaičio, Artūro Zuoko ir Artūro Paulausko jungtinė partija „Laisvė ir teisingumas“, dar vadinta trijų muškietininkų partija, liko už politinio užribio. Tačiau 2024 m. R. Žemaitaitis su nauju politiniu projektu – partija „Nemuno aušra“ – partijų reitinguose jau buvo trečias, surinko beveik 15 proc. balsų. Pridėjus mandatą, laimėtą vienmandatėje apygardoje, kadencijos pradžioje ši partija turėjo 20 vietų Seime, dabar – dviem mažiau. Tiesa, naujas – tik pavadinimas: R. Žemaitaitis Seime nuo 2009 m., nemaža dalis ir kitų irgi buvę „tvarkiečiai“.
Pasak K. Jonučio, akivaizdžiausi R. Žemaitaičio ir jo „Nemuno aušros“ populistiniai bruožai – nuolatinis kartojimas, kad juos esą puola įvairios jėgos, ir ideologinis nenuoseklumas, jei apskritai galima kalbėti apie aiškią ideologiją. R. Žemaitaitis, anot politologo, dažniausiai remiasi emociniais argumentais. „Pats partijos tipas – iš esmės atsitiktinių žmonių rinkinys, kuriuos jungia tik R. Žemaitaičio personažas. O jis – tipiškas populistinis lyderis“, – teigia K. Jonutis.
Tačiau, pasak jo, pats principas, kad koncentruojamasi į vieną lyderį, o ne į partinę struktūrą, jau yra rizikos veiksnys, nes jei to lyderio neliks, tas darinys užges. Tokių partijų neilgaamžiškumą lemia ir tai, kad žmonėms reikia vis naujų gelbėtojų, nes ligtoliniai nepateisino lūkesčių, neišgelbėjo. Tačiau ir negalėjo, nes dalijo nerealius pažadus.
Tačiau, pasak K. Jonučio, „Nemuno aušros“ atveju tikėtina, kad greičiau išnyks pati partija, nes ji jau po truputį pradeda irti, o R. Žemaitaičiui gali tekti kurti naują politinį darinį ar telkti naujus žmones. „Abejotina, kad jis pats trauktųsi iš politikos – R. Žemaitaitis išlieka ganėtinai populiarus, kol kas nėra ženklų, kad šis populiarumas reikšmingai mažėtų. Tačiau, jei dingtų R. Žemaitaitis, iš partijos, ko gero, neliktų nieko“, – teigia sociologas.
Ar paims viršų?
Populistai, ir ne tik Lietuvoje, geba surinkti reikšmingą dalį rinkėjų balsų. Pasak K. Jonučio, tai lemia dvi priežasčių grupės, kalbant ekonominiais terminais – paklausos ir pasiūlos. Paklausos, nes visuomenėje yra problemų, todėl reikia gelbėtojų. O problemų netrūksta – jų spektras itin platus. Lietuvoje tarp ryškiausių išlieka didelė turtinė nelygybė – pagal šį rodiklį ES esame vieni pirmųjų.
„Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad būtent vargingiausi visuomenės sluoksniai balsuoja už populistus. Vis dėlto iš visuomenės susipriešinimo ir susiskaldymo kyla nepasitikėjimas Seimu, politinėmis partijomis ir kitomis institucijomis. Tam tikra atsakomybė tenka ir vadinamosioms tradicinėms partijoms, nes jos dažnai nesugeba pasiūlyti viena kitai aiškių alternatyvų – iš esmės jų pozicijos yra gana panašios“, – aiškina sociologas.
Kita priežastis – pasiūlos. Kad sėkmingai pasirodytų rinkimuose, populistai turi būti talentingi demagogai, gebėti pasitelkti įvairias taktikas ir strategijas, leidžiančias pritraukti rinkėjų ir įtikinti juos, kad reikia naujų gelbėtojų. „Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau ir tradicinės partijos turėtų būti šiek tiek populistiškesnės – daugiau tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, kalbėti įtaigiau“, – mano K. Jonutis.
Vis dėlto Lietuvoje populizmas, bent kol kas, turi vieną teigiamą bruožą – jis nėra toks radikalus, kokį galima pastebėti kai kuriose kitose Europos šalyse. Pasak K. Jonučio, tai iš dalies lemia ir tam tikras mūsų visuomenės neradikalumas. Vakarų Europoje radikalumo apraiškos dažnai siejamos su antiimigracine politika, o Lietuvoje migrantų, ypač iš musulmoniškų šalių, nedaug, todėl toks argumentas čia veikia silpniau. Be to, kai kuriose Vakarų Europos valstybėse vis dar juntamos liūdnos istorinės tradicijos, siekiančios fašistinių judėjimų laikus.
Tačiau ir Lietuva galėjo pasukti Viktoro Orbono vadovaujamos Vengrijos keliu, jei populistai nebūtų buvę sustabdyti. „Po R. Pakso išrinkimo prezidentu netrukus turėjo vykti Seimo rinkimai, tuomet buvo reali tikimybė, kad jo vadovaujama partija pasieks didelę pergalę. Jei valdžia būtų susikoncentravusi tiek prezidento institucijoje, tiek Seime, greičiausiai būtų atsiradusi galimybė – ir galbūt intencijų – konsoliduoti ją ne visai demokratinėmis priemonėmis. Tokiu atveju, tikėtina, būtume nuėję Vengrijos keliu“, – teigia K. Jonutis.
Vis dėlto, pavyzdžiui, pernai vykusiuose prezidento rinkimuose beveik 30 proc. rinkėjų balsavo už populistus. Ar tai reiškia, kad populistai turi galimybių per artimiausius rinkimus perimti valdžią? „Galbūt kalbu ne tiek kaip mokslininkas, kiek kaip politinio gyvenimo stebėtojas, tačiau nemanau, kad Lietuvoje valdžią galėtų aiškiai perimti populistinės jėgos. Nematoma jokios vieningos, kitus praryjančios stiprios jėgos, kuri galėtų laimėti rinkimus ir kelti realią grėsmę demokratijai. Tokios konsolidacijos ženklų šiuo metu nėra – populistai išsiskaidę. Be to, nesimato ir reikšmingo nepopulistinių politinių jėgų silpnėjimo. Lietuvoje valdžia, kaip karuselėje, rotuoja tarp santykinai kairiųjų ir santykinai dešiniųjų politinių jėgų, manau, taip bus ir toliau“, – sako K. Jonutis.
Pasak sociologo, populizmas iš dalies atnaujina demokratiją, žmonės turi daugiau pasirinkimo, nors gal tik įsivaizduojamo. Tačiau žalos ir grėsmių kur kas daugiau. Akivaizdžiais pavyzdžiais matome, kaip populistiniam lyderiui, įsivaizduojančiam save tikruoju tautos valios reiškėju, nelabai svarbi tampa ir Konstitucija, jis gali ją paminti ar, kaip bandyta ir Lenkijoje, jei turi priešų tradicinėje žiniasklaidoje ar teismuose, gali bandyti juos palenkti į savo pusę. „Vienas pagrindinių liberalios demokratijos principų yra teisinės ir vykdomosios valdžių atskyrimas, nepriklausoma žiniasklaida. Būtent tam grėsmę jau matėme ne vienoje šalyje. Ar tai gresia putinišku režimu? Manau, ES tikrai ne“, – sako K. Jonutis.
Naujausi komentarai