Tipiškas revoliucionierius

J. Mujica gimė 1935 m. gegužės 20 d. Montevidėjuje, galvijų augintojo šeimoje. Mirus tėvui, trečiaklasis José padėjo motinai auginti gėles, pardavinėjo jas, galiausiai baigė mokyklą ir pradėjo teisės studijas.

Politika būsimąjį prezidentą domino nuo jaunystės, kai tapo konservatyvios Nacionalinės partijos nariu, tačiau, žavėdamasis Perónų reformomis kaimyninėje Argentinoje, pasuko į kairę – ir tai darė su visu baskų kraujo turinčio žmogaus užsidegimu. Kubiečių revoliucijai įkvėpus, visoje Pietų Amerikoje formavosi sukilėlių grupės, o Urugvajaus atveju tai buvo marksistų grupuotė „Tupamaros“, prie kurios J. Mujica prisijungė 1963 m.

Iš pradžių „Tupamaros“ apiplėšinėjo turtuolius, kad galėtų šelpti vargšus, bet vėliau užsiėmė paprasčiausiais kriminaliniais nusikaltimais. J. Mujica keturis kartus buvo atsidūręs kalėjime, kartą buvo paleistas, o du kartus pabėgo per kanalizacijos sistemą.

1970 m. J. Mujica buvo suimtas kavinėje – biografijose pasakojama, kad jam pavyko likti gyvam net ir tada, kai policijos pareigūnai šaudė į jį, jau gulintį ant žemės.

1973 m. perversmą įvykdę kariškiai paėmė J. Mujicą ir dar vienuolika grupuotės „Tupamaros“ vadų įkaitais: grasino sušaudyti, jei partizanų grupė vėl atnaujintų savo veiklą. J. Mujica buvo laikomas kalėjime. Kartą per mėnesį jis kelioms valandoms būdavo išvedamas į kiemą. Iš viso kalėjime J. Mujica praleido beveik penkiolika metų, iš jų apie trylika – vienutėje.

„Būti surištam viela rankomis už nugaros šešis mėnesius; praleisti dvejus metus be galimybės nueiti į tualetą, maudytis iš indo, su puodeliu vandens ir nosine“, – 2020 m. apie ano meto išgyvenimus passkojo J. Mujica.

Kad neišprotėtų, jis bandė prisiminti visus politikos, filosofijos ir gamtos mokslų tekstus, kuriuos buvo skaitęs jaunystėje.

Netipiškas politikas

1985 m. žlugus diktatūrai, J. Mujica buvo paleistas į laisvę, tačiau nesiėmė kerštauti. Susirado mylimąją – tokią pat revoliucionierę lenkų kilmės inžinieriaus dukrą Lucíą Topolansky. Kartu jie įsitraukė į politiką – įkūrė „Movimiento de Participación Popular“, vieną iš šešių partijų, kurios susijungė į Platųjį frontą, ir tapo viena iš pagrindinių šio kairiojo aljanso jėgų.

Aš nesu vargšas prezidentas. Vargšas yra tas, kuriam reikia daug.

1995 m. J. Mujica buvo išrinktas į parlamentą, buvo pirmosios Urugvajaus kairiosios Vyriausybės žemės ūkio ministras.

Jau tuomet J. Mujica išsiskyrė iš kitų politikų – kaip retas kairysis politikas, nepripažino privilegijų: kartu su parlamentare žmona į darbą važiuodavo motoroleriu.

2009 m. absoliučia dauguma balsų J. Mujica buvo išrinktas Urugvajaus prezidentu. Priesaiką jis davė savo L. Topolansky, daugiausia balsų surinkusiai senatorei.

2010–2015 m. dviem kairiosioms vyriausybėms pavyko ištraukti Urugvajų iš duobės: skurdo lygis sumažėjo nuo 26 iki 6 proc., pagerėjo sveikatos priežiūra, pailgėjo gyvenimo trukmė. Be kita ko, tai pavyko visoms partijoms sutarus per kelerius metus visiškai pereiti prie atsinaujinančiosios energijos šaltinių ir daugiau nei perpus sumažinti gamybos išlaidas. J. Mujicos valdymo metu Urugvajuje įteisinti abortai, tos pačios lyties santuokos, rekreaciniais tikslais legalizuotos kanapės – šiuo klausimu šalis tapo pirmoji pasaulyje.

Sodas ir senutėlis „vabalas“

Kodėl, nepaisant smurtu paženklintos praeities, J. Mujica nusipelnė ne tik Urugvajaus gyventojų pagarbos, bet ir užsienio publicistų, politikų palankumo? Dėl nuoseklumo ir kuklumo. J. Mujica ir L. Topolansky nevertino turtų net tada, kai galėjo sau leisti beveik viską. 80 proc. savo algos jie skyrė švietimo ir socialiniams projektams.

Jam skirtoje oficialioje prezidento rezidencijoje J. Mujica apgyvendino šeimas, kurios per potvynį prarado būstus, pats liko gyventi mažame,  tik trijų kambarių namelyje Montevidėjo pakraštyje.

Baigę politinę karjerą J. Mujica ir L. Topolansky užsiėmė sodininkyste ir gėlininkyste, džiaugėsi trikojo šuns draugyste, važinėjo 1987 m. pagamintu žydru automobiliu „Fusca“ – braziliška „VW Käfer“ versija.

J. Mujica pyko vadinamas neturtingiausiu pasaulio prezidentu. „Aš nesu vargšas prezidentas. Vargšas yra tas, kuriam reikia daug“, – sakė jis 2014 m. interviu CNN. Jam reikią nedaug, nes gyvenąs taip, kaip ir prieš tapdamas prezidentu.

„Aš gyvenu taip, kaip gyvena dauguma mano žmonių“, – sakė J. Mujica, nuolat kartodamas, kad kova dėl pinigų išsekins žmones. „Civilizacija, kai tik vartojama, nėra tvari. Šioje šalyje gyvena 3,5 mln. gyventojų, o mes importuojame 28 mln. porų batų. Tarsi būtume šimtakojai!“ – kalbėjo politikas.

„Gyvenimas yra nuostabus nuotykis ir stebuklas, – jau sunkiai sirgdamas paskutiniame savo interviu žurnalui „Búsqueda“ sakė J. Mujica. – Mes per daug susitelkę į turtą, o ne į laimę. Nespėjame pastebėti, kaip praeina gyvenimas.“

„Stebuklas, kad, gyvendamas tokį gyvenimą, sulaukiau tokio amžiaus. Mano kūne – septynios šautinės žaizdos. Praradau blužnį, vienas mano plautis mažesnis, širdis nuslydo į šoną“, – atrodo, pagrįstai savo gyvybingumu stebėjosi Pepe.

Paklaustas, ką, nugyvenęs ilgą, audringą gyvenimą, pasakytų jauniems žmonėms, Pepe atsakė: „Gyvenimas yra gražus. Pabandyk jį gyventi! Tačiau stenkis būti kiek įmanoma sąžiningesnis, kad vėliau nesigailėtum! Nebūk niekšas! Ilgainiui sąžiningumas padės tau būti laimingam.“