Davidas Cameronas (Deividas Kameronas) yra populiariausias Didžiosios Britanijos politinės partijos lyderis, o jo Konservatorių partijos ekonomikos politika palankiausiai vertinama žmonių, nes padėjo ją atgaivinti. Tačiau nepriklausomai nuo to, kaip baigsis ketvirtadienį vykstantys visuotiniai rinkimai, kurie yra labiausiai įtempti per kelis dešimtmečius, D.Camerono karjera kybo ant plono plauko.

Jei premjero partija pralaimės, ji bus iškart baigta. Tačiau net iškovojęs pergalę, bet neužsitikrinęs absoliučios daugumos, o viešosios nuomonės apklausos rodo, kad jos negaus nė viena politinė jėga, D.Cameronas savo partijoje, garsėjančioje negailestingumu, gali netrukus sulaukti bandymų pašalinti jį iš lyderio posto.

D.Cameronas, karaliaus Vilhelmo IV palikuonis, kuris atėjo į valdžią 2010 metais, sudaręs koaliciją su centro kairiaisiais liberalais demokratais, sako, jog nori likti valdžioje dar vieną penkerių metų kadenciją, kad „baigtų darbą“ sprendžiant ekonomikos problemas. Jis taip pat ketina organizuoti referendumą dėl šalies narystės Europos Sąjungoje, kuris, kaip viliasi premjeras, numaldytų euroskeptiškas nuotaikas šalyje ir jo partijoje.

Tačiau jei jam nepavyks pasiekti, kad konservatoriai būtų perrinkti ir pirmąkart per 23 metus turėtų absoliučią daugumą Bendruomenių Rūmuose, D.Cameronui gali iškilti rimtų kliūčių išdirbti visą kadenciją.

„Konservatoriai yra dideli kietasprandžiai, - naujienų agentūrai „Reuters“ sakė Greigas Bakeris (Greigas Beikeris), buvęs konservatorių aparato darbuotojas, dabar vadovaujantis ryšių su visuomene agentūrai „Guide“. - Jei Cameronas galės suteikti jiems ministrų portfelius, jis liks po rinkimų. Tačiau jo ilgalaikės perspektyvos labai niūrios. Ši partija niekada jo nemėgo“.

Timas Bale'as (Timas Beilas), parašęs knygą apie Konservatorių partijos istoriją, sako, kad D.Cameronui nebus saldu partijoje net ir tuo atveju, jei jis po rinkimų grįš į Dauning Stritą.

„Jei jis sugebės likti Dauning Strite, manau, jie kelioms savaitėms paliks jį ramybėje, - sakė T.Bale'as. - Vėliau gali būti sunku.“

Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad nors 48 metų D.Cameronas išsiskiria savo privilegijuota kilme, rinkėjams jis iš esmės patinka.

D.Cameronas, turtingo biržos maklerio sūnus, įgijo išsilavinimą prestižiniame Itono koledže, britų valstybininkų lopšiu dažnai vadinamoje mokslo įstaigoje, kurioje mokėsi ir princai Williamas (Viljamas) bei Harry (Haris).

Vėliau jis studijavo Oksfordo universitete, kurį baigė aukščiausiais įvertinimais, ir vedė moterį, kurios vienas iš protėvių yra kitas Anglijos karalius - Karolis II.

Šalyje, kur itin paisoma luomų, tai erzina kai kuriuos britus, kurie kaltina premjerą, jog jis nėra pajėgus suvokti eilinių žmonių problemų.

Kartą vienas tiesmukumu garsėjantis torių įstatymų leidėjas pavadino premjerą ir jo finansų ministrą „dviem auksiniais berniukais, nežinančiais, kiek kainuoja pienas“. Tuo tarpu opozicijai priklausantys įstatymų leidėjai ir dalis žiniasklaidos lygina su Flešmenu - išgalvotu XIX amžiaus anglų aukštuomenės literatūros antiherojumi.

Svarbiausias pasiekimas, kuriuo garsiai didžiuojasi D.Cameronas, yra tai, kad jis prikėlė ekonomiką iš gilaus nuosmukio ir pasiekė vieną sparčiausių augimų tarp išsivysčiusių šalių. Tačiau realusis darbo užmokestis dar tik pradeda augti ir daug rinkėjų sako nepajutę atsigavimo.

„Atgrasi partija“

Silpnąja D.Camerono vieta galbūt galima laikyti tai, kad jam nepavyko išsklaidyti kai kurių rinkėjų įsitikinimo, kad jis vadovauja „atgrasiajai partijai“ - šį apibūdinimą pirmą kartą prieš daugiau nei dešimtmetį pavartojo viena iš jo ministrų, Theresa May (Teresa Mei), ragindama partiją būti labiau inkliuzyvia.

Kai partiją trejus rinkimus iš eilės sutriuškino Tonio Blairo (Tonio Blero) vadovaujami leiboristai, nemažai konservatorių kalbėjo, jog prie šių nesėkmių prisidėjo tai, kad partija turi skurstantiems visuomenės nariams abejingos, su stambiuoju verslu glaudžiai susijusios ir homoseksualams bei etninėms mažumoms netolerantiškos partijos reputaciją.

2005-aisiais konservatorių lyderių tapęs D.Cameronas ėmėsi žingsnių tai keisti. Jis ėmė kalbėti apie aplinką ir „Didžiąją visuomenę“ (Big Society), kurioje bendruomenėms būtų suteikta daugiau galių. Vadovaudamas vyriausybei ji įteisino homoseksualių asmenų santuokas, padidino užsienio pagalbą ir paskyrė kabineto nare pirmąją musulmonę moterį.

Tačiau pastangas keisti partijos įvaizdį, kad ji atrodytų draugiškesnė visuomenei, stabdė jo politika kovojant su „paveldėtu“ biudžeto deficitu, kuris buvo didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo. Kad jį sumažintų, D.Cameronas pasiekė, jog būtų apkarpytas socialinės sferos finansavimas, o tai, pasak opozicinės Leiboristų partijos, privertė socialiai labiausiai pažeidžiamus gyventojus mokėti už tai, kad būtų iškuopta tai, ką pridirbo turtuoliai bankininkai.

D.Cameronas sako, jog ėmėsi kitų priemonių padėti mažai uždirbantiems gyventojams, visų pirma pakėlė pajamų mokesčio slenkstį, padidino minimalią algą, prižiūrėjo, kaip buvo sukurta 2 mln. naujų darbo vietų, ir skyrė žmonėms valstybės pagalbą pirmam gyvenamajam būstui įsigyti.

Tačiau sprendimas sumažinti būsto nuomos pašalpos asmenims, gyvenantiems butuose, kuriuose yra daugiau miegamųjų nei leistina pagal gyventojų skaičių, leiboristų pramintas „miegamojo mokesčiu“, pasak kritikų, tapo D.Camerono kietaširdiško požiūrio į skurstančiuosius simboliu.

Visuomenės nuomonės tyrimai parodė, kad socialinių išmokų apkarpymas vis dėlto sulaukė teigiamo įvertinimo iš rinkėjų, besipiktinančių žmonėmis, kurie buvo pavaizduoti kaip tingūs parazitai virtinėje televizijos laidų, pro padidinamąjį stiklą parodžiusių „Išmokų ir lengvatų Britaniją“.

Staigus įvaizdžio posūkis

Spaudžiamas savo partijos dešiniojo sparno, D.Cameronas, taip pat atsižvelgdamas į euroskeptiškos Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (UKIP) stiprėjimą, sutelkė dėmesį į konservatoriams tradiciškai rūpimus klausimus, dėl ko buvo apkaltintas prisitaikėliškumu.

Visuomenėje didėjant nepalankumui imigrantams, premjeras sugriežtino retoriką ir pasiekė, kad būtų sunkiau imigruoti ne ES šalių piliečiams.

Nors D.Cameronas sakė norintis, kad Britanija liktų Europos Sąjungoje, jis pažadėjo 2017 metais surengti referendumą dėl pasitraukimo iš Bendrijos, jeigu būtų perrinktas. Tas pareiškimas sukėlė nerimą daliai verslo bendruomenės, tradiciškai palaikančios konservatorius, bet nenorinčius, kad jų šalis paliktų ES.

D.Cameronas atsisakė savo miglotos „Didžiosios visuomenės“ koncepcijos, o jo ankstyvasis entuziastingas palaikymas žaliajai politikai išblėso. Pasak vieno premjero padėjėjo, jis nurodė savo pavaldiniams „atsikratyti viso žaliojo šlamšto“, įskaitant vyriausybės nustatytą ekologinį mokestį, iš kurio buvo finansuojami aplinkosaugos projektai.

Pasaulio arenoje Britanijos premjeras pastaruoju metu taip pat reiškėsi vangiau. 2011 metais jis palaikė dalyvavimą NATO vadovaujamoje aviacijos kampanijoje, padėjusioje nuversti Libijos autoritarinį lyderį Muamarą Kadhafi (Muamarą Kadafį). Nuo tada Britanijos karinis ir diplomatinis vaidmuo mažėjo.

2013 metais parlamentas netikėtai atmetė D.Camerono pasiūlymą pradėti aviacijos smūgius prieš Sirijos vyriausybės taikinius, o tas sprendimas žymėjo faktinę aktyvių jo užsienio politikos ambicijų pabaigą.

Pastaruoju metu sklido kalbos apie galimą pamainą D.Cameronui, o tarp tikėtinų pretendentų minima Th.May, charizmatiškas Londono meras Borisas Johnsonas (Borisas Džonsonas), premjero politiką aktyviai palaikantis finansų ministras George'as Osborne'as (Džordžas Osbornas) ir kultūros ministras Sajidas Javidas (Sadžidas Džavidas).

Praeitą penktadienį D.Cameronas padarė kalbos riktą, kuris, anot jo oponentų, atskleidžia, kad premjerui jo asmeniniai reikalai svarbesni negu visos šalies likimas. D.Cameronas pareiškė, kad artėjantys rinkimai yra „lemiantys karjerą“ – ir, be abejo, neklydo.

Visų akys krypsta į Škotiją

Visų akys krypsta į Škotiją, kurios nacionalistų partija ketvirtadienį tikisi triuškinamos pergalės Didžiosios Britanijos visuotiniuose rinkimuose, suteiksiančios jai lemiamą balsą derybose dėl koalicijos.

Škotijos nacionalinės partijos (SNP) vadovė Nicola Sturgeon (Nikola Sterdžn) savo balsą atidavė bendruomenės centre ramiame Glazgo priemiestyje, sakydama: „Mano žinia – kad mes kovosime dėl Škotijos.“

„Sieksime užmegzti aljansus su žmonėmis visoje Jungtinėje Karalystėje, kad padarytume Vestminsterio politiką geresne“, – žurnalistams sakė ji prie pastato, ant kurio kabojo Škotijos vėliava ir už regiono nepriklausomybę pasisakančios partijos plakatai.

N.Sturgeon sakė, kad šie rinkimai gali tapti „takoskyra“, žyminčia momentą, kai škotai nusigręš nuo Leiboristų partijos, atstovavusios jiems ištisus dešimtmečius, iš esmės pakeisdami jėgų pusiausvyrą Britanijos politikoje.

Ketvirtadienį vykstančių rinkimų baigtis kitur Britanijoje tebėra sunkiai prognozuojama: kaip rodo apklausos, premjero Davido Camerono (Deivido Kamerono) konservatoriai yra maždaug tiek pat populiarūs kaip opozicijos leiboristai.

Tačiau Škotijoje padėtis visiškai kitokia.

Nors per pernai rugsėjį surengtą referendumą nepasiteisino SNP lūkesčiai, kad škotai pasirinks nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės, prognozuojama, kad ši partija laimės daugiau kaip 50 iš 59 Škotijai priklausančių vietų Bendruomenių Rūmuose, nors per vėliausius rinkimus 2010 metais ji užsitikrino tik šešis mandatus.

Daugiausia vietų ji gali atkovoti iš leiboristų, kurie prieš penkerius metus laimėjo 41 Škotijai priklausantį mandatą parlamente. Jeigu leiboristai netektų tų mandatų, jiems būtų labai sunku užsitikrinti daugumą 650 vietų Bendruomenių Rūmuose.

Konservatoriai taip veikiausiai neužsitikrins daugumos, todėl abi partijos turės derėtis su mažesnėmis partijomis, kad galėtų suformuoti koalicinę vyriausybę. Tokiu atveju SNP ir jos pastangos užbaigti griežto taupymo politiką įgytų stiprias pozicijas.

„Nesvarbu, ar balsavote per referendumą „Taip“ arba „Ne“, ar niekada anksčiau nesate balsavę už SNP, dabar yra galimybė visai šaliai susivienyti ir balsuoti, kad mūsų balsas taptų girdimas Vestminsteryje“, – N.Sturgeon pareiškė trečiadienį, sakydama paskutinę rinkimų kampanijos kalbą.

Leiboristų partijos vadovas Edas Milibandas trečiadienį paskutinį kartą pamėgino įtikinti savo buvusius šalininkus nenusigręžti, tvirtindamas, kad supranta škotų „patriotizmą ir pasididžiavimą“, bet palaikymas Škotijos nacionalinei partijai didintų tikimybę, kad vyriausybei toliau vadovaus konservatoriai.

„Jeigu tapsiu premjeru, Škotijos interesai bus mano širdyje ir galvoje“, – teigė jis.

E.Milibandas tikino, kad po rinkimų jo partija nesiderės su nacionalistais dėl oficialios koalicijos, kokią prieš penkerius metus sudarė D.Cameronas ir mažesnė Liberalų demokratų partija, arba dėl kitokio aljanso parlamente.

Tačiau neužsitikrinęs daugumos parlamente, leiboristų lyderis gali būti priverstas atsigręžti į SNP, jeigu norės tapti premjeru.