Aljansas, nutaręs pradėti planuoti pagalbą Turkijai, netiesiogiai pripažino, kad karas - neišvengiamas

NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas ir Vašingtonas gali lengviau atsipūsti: didžiausia pastaraisiais dešimtmečiais aljanso krizė įveikta, nors tam vien sekmadienį prireikė 13 valandų įtemptų konsultacijų. Jų pabaigą vainikavo sėkmė. NATO šalys susitarė pradėti planuoti pagalbą, kurios prireiks Turkijai, jeigu prasidės karas Irake.

Du faktoriai

Apie pasiektą susitarimą su aiškiu pasitenkinimu žiniasklaidą informavo NATO generalinis sekretorius, kurį įvykiai privertė pademonstruoti jo, ne tik kaip vadovo, bet ir kaip derybininko sugebėjimus.

Tačiau aljanso sprendimo, kuriame įsipareigojama suteikti Turkijai pagalbą karo atveju, priėmimą nulėmė du faktoriai, pažymėjo interneto leidinys “Gazeta.ru”. Savo poziciją sušvelnino Belgija, kuri praėjusią savaitę parėmė maištingąjį duetą - Prancūziją ir Vokietiją.

Kitas labai svarbus momentas buvo tas, kad NATO daugumai pavyko iš žaidimo išeliminuoti Prancūziją. Mat pagalbos Turkijai planavimo klausimas buvo svarstomas aljanso karinio planavimo komitete, kurio veikloje Prancūzija nedalyvauja, nes dar 1966 metais tuometinio prezidento Šarlio de Golio iniciatyva ji pasitraukė iš bloko karinių struktūrų.

Štai taip Paryžius, aršiai priešinęsis klausimo dėl pagalbos svarstymui, atsidūrė “už borto”. Belgijai sušvelninus savo poziciją, Vokietijai teko kapituliuoti. Sprendimas karinio planavimo komitete buvo priimtas vienbalsiai.

Britų žinių agentūra BBC šį faktą pakomentavo taip: “Aljansas, sutikęs parengti pagalbos Turkijai planą, netiesiogiai patvirtino, kad karas - neišvengiamas”.

Savaitė sumaišties

Sunkiausia per pastaruosius dešimtmečius aljanso krizė kilo praėjusios savaitės pirmadienį, kai Prancūzija, Vokietija ir Belgija atmetė Vašingtone parengtą planą, kuriuo buvo numatyta suteikti Turkijai pagalbą, jeigu kils karas. Trijų “neklaužadų” atstovai tuomet vienu balsu pareiškė, kad vien tokio klausimo svarstymas “įstumia NATO į karo logiką”.

Nors Belgija lemiamo posėdžio, kuris vyko sekmadienį, išvakarėse teigė, kad “Briuselis spaudimui nenusileis”, jam vis dėlto teko sušvelninti poziciją. BBC pažymi, kad nutarimo projekto formuluotes sušvelnino ir Dž.Robertsonas.

Berlynas ir Briuselis po nutarimo priėmimo pasirūpino, kad jiedu neatrodytų kaip kapituliavę. Vokietija ir Belgija paskelbė bendrą deklaraciją, kurioje, kaip pranešė radijo stotis “Vokiečių banga”, konstatuojama, jog “nutarimas pradėti planuoti pagalbą Turkijai jokiu būdu nereiškia, kad nebus ieškoma taikaus Irako krizės sureguliavimo būdų, remiantis JT Saugumo tarybos 1441-ąja rezoliucija”.

“Vokiečių banga” vakar teigė, kad bendrą deklaraciją inicijavo Vokietija, kurios vyriausybė vis smarkiau kritikuojama už jos beatodairišką antiamerikietišką retoriką. Į tų kritikų chorą aktyviai įsijungė buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kolis.

Ypatingas kelias - pavojingas

“Vokiečių banga” citavo laikraštį “Die Welt”, kuriam buvęs Vokietijos kancleris davė interviu. Buvęs Vokietijos vyriausybės vadovas aštriai kritikavo kanclerį Gerhardą Šrioderį už jo tariamai itin pavojingą flirtą su Rusija.

Vasario 8-ąją Prancūzija ir Rusija bei prie jų prisijungusi Vokietija paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame trys valstybės deklaravo savo pasiryžimą vieningai priešintis JAV politikai Irako atžvilgiu. Ši Berlyno nuostata H.Koliui kelia didelį susirūpinimą.

H.Kolis, būdamas Vokietijos vyriausybės vadovu, skyrė didelį dėmesį geriems Berlyno ir Maskvos santykiams, pirmiausiai ekonominiams ryšiams, bet svarbiausiu strateginiu jo sąjungininku buvo Vašingtonas.

Dabar buvęs kancleris “Die Welt” puslapiuose įspėja: “Jeigu Vokietijos vyriausybė ir toliau draskys transatlantinius ryšius, tai jėgų santykis Europoje pasikeis Rusijos naudai, kas būtų visiškai nepriimtina”.

Laikraštis taip pat cituoja žinomą Berlyno istoriką Arnulfą Baringą, kuris irgi kritikuoja G.Šrioderio užsienio politiką: “Dabartinis Vokietijos kancleris, visai nesusimąstydamas apie pasekmes, savo sąjungininkais pasirinko ne amerikiečius, o rusus”.

Pasak istoriko, Vokietijos vyriausybė, atrodo, nesuvokia, koks pavojingas yra toks politinio kurso pakeitimas. A.Baringas mano, kad Berlyno tokio elgesio priežastis - “menkas G.Šrioderio, kuris veda Vokietiją pavojingu “ypatinguoju keliu”, susigaudymas istorijos procesuose”.

Balansas pažeistas

Daliai Vokietijos politikų taip pat kelia susirūpinimą Berlyno flirtas su Paryžiumi. Krikščionių demokratų frakcijos bundestage pirmininko pavaduotojas Volfgangas Šoiblė “Die Welt” korespondentui sakė: “Mūsų politikos kertiniu akmeniu buvo principas, pagal kurį santykiai tarp Berlyno ir Paryžiaus nenusverdavo mūsų ryšių su Vašingtonu. Pastarosiomis savaitėmis Šrioderio vyriausybė būtent to balanso išsižadėjo”.

V.Šoiblė įžvelgia Europai naujų pavojų: “Mūsų žemyno stabilumas ir saugumas be transatlantinės partnerystės greitai pažeidžiami”.

A.Baringas tuo tarpu pažymi vis ryškėjantį JAV suartėjimą su Rytų Europos valstybėmis.

Pasak istoriko, joms Vašingtonas reikalingas kaip patikimas gynėjas, nes Rusija Senajame žemyne vis aktyviau veikia. Todėl jau dabar akivaizdu, kad trikampis Maskva-Paryžius-Berlynas skaldo Europą, teigia istorikas.