Verneris fon Braunas savo svajones realizavo ne iki galo  

Pasaulio žiniasklaida pernai plačiai paminėjo kosmoso užkariautojo, žinomo vokiečių konstruktoriaus daktaro Vernerio fon Brauno gimimo 90-ąsias metines. Jį kai kurie istorijos tyrėjai linkę sieti daugiau su barbariškais Londono bombardavimais Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet į Didžiosios Britanijos sostinę krito nacių raketos “F-2”. Tačiau gerai žinoma, kad be V. fon Brauno genijaus žmonės nebūtų pasiekę Mėnulio.

Smalsus berniukas

Būsimasis konstruktorius gimė garsioje šeimoje (jo tėvas buvo Prūsijos žemės ūkio ministras, motina kilusi iš senos ir garbingos aristokratų giminės). Iš prigimties smalsus (bet ir padykęs) berniukas turėjo visas galimybes gauti gerą išsilavinimą.

Kaip teigia V. fon Brauno biografai (o jų buvo net keliolika), nukreipti žvilgsnį į kosmosą jį paskatino jo dešimtojo gimtadienio proga motinos padovanotas teleskopas. Prie jo berniukas su keliais draugais praleisdavo valandų valandas.

Savaitraštis “Echo planety” teigia, kad pirmąją “raketą” Verneris sukonstravo būdamas vos dvylikos metų. Jaunasis konstruktorius prie paprasčiausios medinės dėžės, į kurią žiemai sudedami obuoliai, prikalė ratukus, o prie šonų pritvirtino fejerverkų užtaisus. Žinoma, toks įtaisas nuo žemės nepakilo, bet dėžė nuvažiavo taip toli, kad vos nesukėlė gaisro. Šis incidentas buvo užfiksuotas net policijos protokole. Tai labai sunervino Vernerio tėvą, kuris sūnų atidavė į internatą manydamas, jog ten atžala tikrai neturės galimybių išdykauti.

Tačiau išėjo priešingai. Internate jis surado vienminčių, kurie irgi domėjosi aviacija ir kosmonautika. Būdamas 15 metų, Verneris jau reguliariai lankė Vokietijoje veikusios Tarpplanetinių kelionių draugijos paskaitas ir susirinkimus.

Nuolatiniai eksperimentai

Kai į vaikinuko rankas pateko žinomo Vokietijos raketų kūrimo teoretiko Hermano Oberto knyga “Kosminės kelionės”, Verneris galutinai apsisprendė stoti į Berlyno aukštąją technikos mokyklą. Tėvai tam pritarė, nes suprato, kad atžala - ne šiaip sau padauža, o žmogus, pasirinkęs konstruktoriaus kelią.

Baigęs studijas, jis Berlyno universitete rašė disertaciją. Tema - tolimo nuotolio veikimo raketų konstravimas.

Prireikė daugybės eksperimentų. Vernerio tėvai nepagailėjo pinigų, kad sūnus įsirengtų nuosavą laboratoriją. Netrukus joje tapo ankšta.

Gana sėkmingais eksperimentais susidomėjo kariškiai. Jie pasistengė, kad jaunasis Verneris gautų poligoną Baltijos jūroje esančioje Uzedomo saloje. Čia vėliau visame pasaulyje išgarsėjusiame Panemiundės kaimelyje pradėjo veikti raketų kūrimo centras. Jo techniniu direktoriumi 1937-aisiais tapo būtent Verneris. Jam buvo tik 25 metai.

1939 metais raketų kūrimo centrą pirmą kartą aplankė Adolfas Hitleris. Jam pasakojimai apie nuolatinius eksperimentus nepadarė įspūdžio.

Fiureris prisiminė Panemiundę

Nesėkmės frontuose privertė A.Hitlerį prisiminti ir Panemiundę, ir Vernerį fon Brauną. Pastarasis nacių vadovui specialiame pasitarime aiškino, kad Vokietija labai greitai gali turėti itin efektyvų ginklą, jeigu tam nebus pagailėta dėmesio ir lėšų.

Anot “Echo planety”, A.Hitleris, tikėjęs stebuklais, įsakė raketų kūrimui skirti tiek pinigų, kiek reikės. Darbai Panemiundėje vyko sparčiais tempais.

Tačiau V. fon Brauno veikla susidomėjo britų žvalgyba. Ir kai ji įsitikino, kad atėjo pavojaus valanda, Didžiosios Britanijos aviacija Panemiundei smogė skaudų smūgį.

Raketų kūrimo centrą teko perkelti į Harco kalnuose veikusią požeminę gamyklą. Čia tūkstančiai konclagerio kalinių dieną naktį plušo, kad reichas turėtų kuo daugiau raketų “A-4”, kurios daugiau žinomos kaip “F-2”. Būtent jos daužė Londoną.

Pasidavė amerikiečiams

Karas artėjo prie pabaigos. V. fon Braunas iš anksto apsisprendė: jis geriau pasiduos amerikiečiams negu sovietams. Kai galutinai tapo aišku, kad Vokietija karą pralaimėjo, jo komanda mažais būreliais patraukė vakarų kryptimi.

1945 metų gegužės 2-ąją V. fon Braunas ir dar šimtas jo inžinierių pasidavė amerikiečiams. Istorikai vėliau konstatuos, kad tai buvo pats geriausias Jungtinių Valstijų laimikis per visą Antrąjį pasaulini karą.

Vyriausiojo konstruktoriaus komanda buvo gabenama per vandenyną paskubomis - nereikėjo nei pasų, nei vizų.

Taip pat paskubomis iš Vokietijos buvo išvežti tie raketų kūrimo centro darbuotojai, kurie pateko į sovietų armijos rankas. Tokių žmonių buvo kelios dešimtys. Bet vis dėlto Vašingtonas nurungė Maskvą - V. fon Braunas atsidūrė jo rankose.

Gavo naują užduotį

Iš pradžių vokiečiai atsidūrė Bliso forte (Teksaso valstija). Jie čia gyveno kaip kaliniai, ir jiems buvo liepta tobulinti raketas “F-2”.

V. fon Braunas naujiesiems šeimininkams aiškino, kad šis darbas - neperspektyvus, tačiau jo niekas neklausė.

Bėgo metai. Pasaulį netikėtai nustebino Sovietų Sąjunga, 1949-ųjų balandį išbandžiusi pirmąją atominę bombą. Netrukus prasidėjo karas Korėjos pusiasalyje. Amerikiečių strategai pagaliau suvokė, kad reikia kurti perspektyvias ginkluotės rūšis.

V. fon Braunas ir jo komanda atsidūrė Hantsvilio apylinkėse, kur buvo didelis karo pramonės įmonių kompleksas. Vokiečiams buvo nurodyta kurti valdomą balistinę raketą, galinčią už tūkstančių kilometrų nugabenti atominį užtaisą. Lėšų šiems darbams amerikiečiai negailėjo.

Bet per tą laiką karas Korėjos pusiasalyje baigėsi. Balistinės raketos kūrimo darbai buvo pristabdyti. Kaip tik tuomet V. fon Braunas iškėlė kosminės kelionės idėją. Daug kas šį sumanymą įvertino kaip fantaziją.

1957 metų spalio 4-ąją Ameriką ir visą pasaulį pribloškė žinia, kad Sovietų Sąjunga pirmoji paleido dirbtinį Žemės palydovą. Tai reiškė, kad sovietai sukūrė galingą raketą, galinčią nugabenti atominę bombą į bet kurį JAV tašką ir smogti iš kosmoso.

Lenktynės

V. fon Braunas išpranašavo, kad Sovietų Sąjunga kuriam laikui aplenks Ameriką kosmose. Už šias prognozes jis pateko į JAV valdžios nemalonę. Bet galiausiai jis buvo teisus.

Tačiau ir V. fon Braunas su savo komanda nesėdėjo sudėjęs rankų. Praėjus vos keturiems mėnesiams po sėkmingo sovietų eksperimento jis irgi išvedė į orbitą pirmąjį dirbtinį Žemės palydovas. Tiesa, V. fon Brauno kūrinys pagal svorį buvo gerokai mažesnis.

Nuo 1958-ųjų prasidėjo didžiosios lenktynės kosmose. Po trejų metų SSRS vėl pralenkė JAV, kai Žemę apskriejo pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas.

Netrukus po šio įvykio Amerikos prezidentas Džonas Kenedis paskelbė svarbiausią valstybės uždavinį: “Amerikiečiai turi pirmieji nuskristi į Mėnulį!”

Prireikė daugiau kaip dešimtmečio atkaklaus darbo, kad ši žmonijos svajonė taptų realybe. 1969 metų liepos 16-ąją Amerikos kosmonautai išskrido į Mėnulį. JAV įrodė, kad jos kosmose nenugalimos, o Nilas Armstrongas buvo pirmasis Žemės gyventojas, vaikščiojęs po Mėnulį.

Po pergalės užmigta ant laurų

V. fon Braunas, 1970-iasiais paskirtas Nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo agentūros (NASA) direktoriumi, tikėjosi, kad Amerika ir toliau skirs pakankamai pinigų kosmoso užkariavimui. Tačiau oficialusis Vašingtonas po pergalės tarsi užsnūdo ant laurų. Vyriausybė manė, kad svarbiausias tikslas pasiektas.

NASA vadovą tai labai nuliūdino. Protestuodamas prieš lėšų sumažinimą, jis perėjo į privatų verslą.

Po trejų metų V. fon Brauną pribloškė gydytojų išvada - jis sunkiai serga. Teko daryti kelias operacijas, tačiau jos buvo nesėkmingos. 1977-ųjų liepą jis mirė.

“Echo planety” nurodė, kad prieš mirtį genialusis konstruktorius skundėsi, jog Amerika jo sugebėjimais kaip reikiant nepasinaudojo. Gyvenimo pabaigoje V. fon Braunas jautėsi esąs vienišas, nors turėjo šeimą.

Vieninteliu draugu jis laikė kunigą Džoną Seirą. Pastarasis savo bažnyčios, esančios Niujorke, lange V. fon Brauno atminimui pastatė N.Armstrongo iš Mėnulio parvežtą akmenį. Tas akmuo lange tebestovi iki šiol.