Kyjivo vengrai: Ukrainos žemių besigviešintis V. Orbanas yra Vengrijos gėda

Pastarasis Vengrijos demaršas, paskelbus apie lengvatinę įvažiavimo į šalį tvarką Rusijos ir Gudijos piliečiams, sukėlė susierzinimą ir pyktį Europos Sąjungoje. Iš Lenkijos Budapeštui pasiųsta užuomina apie tai, kad V. Orbanui derėtų pasvarstyti apie pasitraukimą iš ES.

Nuo pat didžiosios rusų invazijos į Ukrainą pradžios V. Orbanas nuosekliai kenkė ukrainiečiams ir pelnytai gavo Rusijos parankinio pravardę. Tačiau kaltinimai, kad Vengrijos premjeras dirba Rusijai, savaime nepaaiškina, kodėl jis tai daro. Kaip portalui kauno.diena.lt teigė vienas iš Ukrainos vengrų bendruomenės lyderių T. Tompa, tikrieji – viešai nedeklaruojami – V. Orbano tikslai yra vengrų separatizmo kurstymas ir netgi dalies Ukrainos žemių užgrobimas.

– Šiemet Budapeštas pateikė Kyjivui vienuolikos reikalavimų sąrašą, kuris iki šiol nėra viešinamas. Kokia tų reikalavimų esmė?

– Visi reikalavimai susiję su vengrų mažuma Ukrainoje ir juos galima padalinti į dvi dalis. Pirmasis reikalavimų „paketas“ apima vengrų kalbos ir švietimo reikalus. Nelabai aišku, kokia jo prasmė, nes šiuo atžvilgiu Ukraina yra jau įvykdžiusi tuos reikalavimus – vengrai gali laisvai mokytis gimtaja kalba ir Užkarpatėje net 100 mokyklų visus dalykus dėsto vien vengrų kalba. Taigi, nematau jokios prasmės kelti tokius reikalavimus.

Kitas reikalavimas yra jau grynai politinis: V. Orbano vyriausybė nori, kad Ukrainos Aukščiausioje Radoje vengrai būtų atstovaujami išskirtine tvarka – renkant atstovus specialiose, vien vengrams skirtose apylinkėse.

Dar vienas su tuo susijęs reikalavimas – pripažinti Užkarpatę „istorine Vengrijos teritorija“. Pastebėsiu, kad kalbama ne vien apie vietoves, kur gyvena maždaug 50 tūkst. mano tautiečių, bet visą Užkarpatės sritį, kurioje gyvena daugiau nei milijonas žmonių. Faktiškai reikalaujama pripažinti šių žemių autonomiją.

– Kokia prasmė ir nauda reikalauti, kad kitos šalys pripažintų kažkokias teritorijas „istoriškai vengriškomis“? Pavyzdžiui, jei kas nors oficialiai pripažintų Rytprūsius „istoriškai baltiškais“, Lietuvai iš to juk nebūtų jokios realios naudos?

– Nes tai yra nesąmonė. Tačiau V. Orbanas įsivaizduoja, kad šitaip jo valdžion pateks daugiau nei milijonas Užkarpatės gyventojų. Deja, Užkarpatė jau yra ekonomiškai priklausoma nuo Vengrijos, kuriai tiekia pigią darbo jėgą. Užkarpatės vengrai yra labiau integruoti į Vengrijos, o ne Ukrainos visuomenę. Dabar V. Orbanas nori įtvirtinti savo įtaką oficialiu statusu.

Tačiau tuo jo ambicijos neapsiriboja. V. Orbano vyriausybė jau dabar žiūri į Užkarpatę, kaip į kultūrinę – ekonominę Vengrijos koloniją ir nors politikai to nesako garsiai, Vengrijos žiniasklaidoje, V. Orbanui palankūs sociologai ir istorikai skleidžia idėjas apie tai, kad Užkarpatė galiausiai turi būti atskirta nuo Ukrainos ir prijungta prie Vengrijos.

Lietuviai yra europiečiai, mąstantys XXI a. kategorijomis ir tokiomis nesąmonėmis nesižavi. V. Orbanas ir jo bendražygiai mąsto XVIII – XIX a. kategorijomis, mąsto lyg būtų valdovai – feodalai.

Tiboras Tompa/Asmeninio arch. nuotr.

– Vengrija kėlė panašių reikalavimų anksčiau, ar tik po invazijos nusprendė pasinaudoti tuo, kad Ukraina atsidūrė labai sunkioje padėtyje?

– Pastaruosius vienuolika reikalavimų V. Orbanas pateikė šių metų sausį ir pareikalavo, kad Ukraina neatskleistų jų turinio, ką Kyjivas beje ir padarė. Reikalavimai suformuluoti po invazijos – tai be galo ciniškas V. Orbano žingsnis, siekiant pasinaudoti Ukrainos tragedija.

Ar Ukraina gali nusileisti tokiems reikalavimams? Kaip jau minėjau, šešios sąlygos, susijusios su švietimu, jau yra įgyvendintos. Tuo metu politiniai reikalavimai, mano nuomone, visiškai nepriimtini Ukrainai. Aš pats ir visa vengrų bendruomenė Kyjive ir Kyjivo srityje kategoriškai tam prieštaraujame.

– Ukraina paskelbė nutrauksianti rusiškos naftos tranzitą į Vengriją ir Budapeštas stengiasi tai pavaizduoti kaip politinį Kyjivo puolimą, galbūt atsaką į Vengrijos reikalavimus. Ar taip ir yra?

– Nemanau, kad tai susiję su Vengrijos reikalavimais. Vengrija turėjo beveik tris metus, kad užsitikrintų alternatyvų naftos tiekimą. Beje, ji tai gali labai nesunkiai padaryti kad ir per Adrijos naftotiekį. Ukraina neatliko „namų darbų“ ir nesuteikė Briuseliui pakankamai informacijos ir argumentacijos, ruošdamasi priimti šį sprendimą, ir Vengrija stengiasi tuo pasinaudoti. Juk ES puikiai supranta, kodėl reikalingi tokie sprendimai: Rusija kasdien gauna šimtus milijonų dolerių iš to naftotiekio ir šiais pinigais finansuoja savo karo mašiną. Be to, šeštasis ES sankcijų paketas taip pat įpareigoja Vengriją ir Slovakiją atsisakyti rusiškos naftos.

Faktiškai reikalaujama pripažinti šių žemių autonomiją.

– Kaip vertinate V. Orbano skundus Briuseliui? Vengrija tris metus atvirai kenkė Ukrainai ir šaukė esanti nepriklausoma nuo „blogo“ Briuselio, bet dabar puolė ieškoti ten užtarimo nuo „piktų“ ukrainiečių.

– Užsienio reikalų ministro Peterio Szijarto kalbos buvo juokingos, absurdiškos ir man asmeniškai kelia tik pyktį. Neturiu abejonių, kad Ukraina su visu tuo susitvarkys artimiausiu metu.

Kalbant apie V. Orbaną ir jo aplinką, labai tikiuosi, kad jiems teks keisti dabartinę savo politiką, nes to reikalauja vidinė politinė situacija Vengrijoje. Šalyje auga opozicijos populiarumas ir nors svarbiausios opozicinės jėgos kol kas atsilieka populiarumu nuo „Fidesz“, tačiau vengrų sociologai teigia, kad padėtis gali apsiversti jau šių metų pabaigoje. Labai tikiuosi, kad taip ir bus.