Dabar partijų lyderių laukia itin svarbios derybos, per kurias jie mėgins suburti 61 mandatą turinčią koaliciją 120 vietų parlamente, vadinamame Knesetu.
Tiek ministro pirmininko Benjamino Netanyahu, tiek jo pagrindinio varžovo, buvusio kariuomenės vado Gadi Eisenkoto, laukia sudėtingas kelias. Nė viena iš jų stovyklų neiškovojo daugumos, o arabų vadovaujamos partijos, užsitikrinusios istoriškai daug – 19 – mandatų, gali atlikti lemiamą vaidmenį.
Norint suformuoti bet kokią koaliciją, kandidatams tektų leistis į sudėtingus kompromisus, kurie galėtų papiktinti jų pačių rinkėjus. Jei jiems to padaryti nepavyktų, kitų metų pradžioje būtų surengti nauji rinkimai, o iki tol B. Netanyahu vyriausybė toliau laikinai eitų pareigas.
Naujienų agentūra AP žemiau apžvelgia galimus scenarijus.
G. Eisenkotas ir arabų partijos
Teoriškai paprasčiausias sprendimas būtų G. Eisenkotui suvienyti jėgas su arabų vadovaujamomis partijomis ir suformuoti tvirtą 67 mandatų koaliciją, nusiteikusią prieš B. Netanyahu. Net jei šios partijos neprisijungtų prie jo koalicijos, jos galėtų suteikti itin svarbią paramą mažumos vyriausybei.
Tačiau G. Eisenkotui ir jo sąjungininkams žydams tai būtų politiškai rizikinga.
Izraelio arabai, sudarantys 20 proc. šalies gyventojų, yra palestiniečiai, kurių šeimos liko Izraelyje po 1948 m. karo, vykusio kuriantis šiai valstybei. Jie palaiko glaudžius ryšius su Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo palestiniečiais ir daugiausia remia jų siekius, todėl daugelis Izraelio žydų į juos žiūri įtariai.
Arabų partija prie valdančiosios koalicijos prisijungė tik vieną kartą – 2021 m., o ta vyriausybė gyvavo tik apie 18 mėnesių.
B. Netanyahu jau dabar vaizduoja bet kokį tokį aljansą kaip Izraelio žydiškosios tapatybės išdavystę ir grėsmę nacionaliniam saugumui. Taip didinamas spaudimas G. Eisenkoto sąjungininkams, ypač tiems, kurie yra politinio spektro dešinėje, atmesti tokią galimybę.
Vienybės vyriausybė
B. Netanyahu galėtų bandyti įtikinti G. Eisenkotą ir jo dešiniųjų pažiūrų sąjungininkus vietoj to sudaryti aljansą su ministru pirmininku.
Tokia koalicija galėtų užtikrinti B. Netanyahu 67 mandatų daugumą, o arabų vadovaujamos partijos, taip pat ultranacionalistinės ir ultraortodoksų žydų frakcijos atsidurtų opozicijoje. Tokia vyriausybė galėtų spręsti neatidėliotinus klausimus, pavyzdžiui, dėl ultraortodoksų atleidimo nuo karinės tarnybos, arba siekti sustiprinti Izraelio ekonomiką.
Tačiau tam tektų sulaužyti daugybę pažadų.
G. Eisenkotas ir jo sąjungininkai pažadėjo nedirbti vyriausybėje kartu su B. Netanyahu, kaltindami jį dėl saugumo spragų, susijusių su 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ išpuoliu, taip pat Izraelio demokratinių institucijų silpninimu ir atkreipdami dėmesį į tebevykstantį jo teismo procesą dėl korupcijos.
Mažai tikėtina, kad B. Netanyahu vadovaujama vyriausybė pritartų oficialiam spalio 7-osios išpuolio tyrimui, kurio reikalauja opozicijos rinkėjai. Be to, anksčiau, kai Izraelio opozicijos lyderiai, nepaisydami savo rinkėjų valios, prisijungdavo prie B. Netanyahu, jų politinis palaikymas smarkiai sumažėdavo.
Pagal tokį susitarimą B. Netanyahu taip pat turėtų atsisakyti kraštutinių dešiniųjų ir ultraortodoksų sąjungininkų, kurie jį palaikė po išpuolio, per kelis karus ir kitas krizes.
Perbėgėlių viliojimas
Tikėtina, kad B. Netanyahu ieško silpnųjų grandžių opozicijos bloke, kuris apima visą Izraelio politinį spektrą.
Jis galėtų mėginti prisivilioti kai kuriuos buvusius savo sąjungininkus, pavyzdžiui, dešiniųjų partijų lyderius Naftali Bennettą ar Avigdorą Liebermaną. Abu jie tvirtai remia nacionalistinę politiką, pavyzdžiui, gyvenviečių plėtrą okupuotame Vakarų Krante, todėl jiems būtų ypač sunku bendradarbiauti su arabų partijomis.
Tačiau jie jau daugelį metų konfliktuoja su B. Netanyahu, dažnai dėl asmeninių nesutarimų, ir yra pažadėję su juo nebendradarbiauti. Jie taip pat griežtai priešinasi atleidimui nuo karinės tarnybos, kuris B. Netanyahu sąjungininkams ultraortodoksams yra esminė sąlyga.
G. Eisenkotas turi mažiau galimybių, nes B. Netanyahu dešinioji partija „Likud“ ir jo kraštutinių dešiniųjų bei ultraortodoksų sąjungininkai daugelį metų buvo itin jam ištikimi.
Nauji rinkimai
Jei nė vienai pusei nepavyktų užsitikrinti daugumos, šalyje galėtų būti surengti dar vieni rinkimai, greičiausiai kitų metų pradžioje. Iki tol B. Netanyahu vyriausybė toliau laikinai eitų pareigas.
Šis scenarijus galėtų būti pražūtingas B. Netanyahu oponentams, kurie prieš šiuos rinkimus buvo įgiję politinį pagreitį, nors rezultatai ir nepateisino jų lūkesčių. Jiems padėjo dešimtys tūkstančių izraeliečių, atskridusių iš užsienio balsuoti, tačiau antrą kartą jie gali nebeatvykti.
Tuo metu B. Netanyahu laimėtų laiko savo koalicijai sustiprinti. Mažesnės dešiniųjų partijos, neperžengusios patekimo į parlamentą slenksčio, iš esmės iššvaistė B. Netanyahu palankius balsus. Jos gali nuspręsti antrą kartą rinkimuose nebedalyvauti, o jų rėmėjai gali pereiti prie didesnių kraštutinių dešiniųjų partijų ir taip sustiprinti ministro pirmininko pozicijas.
Po panašios aklavietės 2019 m. Izraelyje per trejus su puse metų buvo surengti penkeri rinkimai.
(be temos)
(be temos)
(be temos)