Išgalvotoje karalystėje – tikras perversmas

Užburtoje Valachijos karalystėje, kur gyventojai rytais geria „slivovicą“ ir atsiskaito valiuta, paremta kviečiais ir pririšta prie dolerio, pradėjo kauptis juodi debesys. Karalius Boleslavas Kilnusis buvo pašalintas nuo sosto, bet atsisakyti valdžios nė nesiruošia.

Čekų tapatybės parodija

Valachijos karalystę, kuri yra įsikūrusi Čekijos Šiaurės Rytuose, maždaug 400 km nuo Prahos, 1997 m. įkūrė keliautojas fotografas Tomas Harabis, dabartinis karalystės užsienio ministras. Tai tebuvo įmantrus, detaliai apgalvotas pokštas, bet juodą humorą ir parodiją mėgstantiems čekams ši idėja patiko. Valachija ilgai netruko tapti viena didžiausių Čekijos turistinių atrakcijų.

Valachijos karalystė turi beveik visus savarankiškos valstybės bruožus: savo valiutą jurovalsarą, diplomatines atstovybes Arktikoje ir Toge, karališkąjį laivyną, kurį sudaro 40 medinių kanojų, ryškų geltoną sovietinės epochos limuziną aukštiems užsienio svečiams ir vyšnių spalvos pasus, papuoštus pagonių dievo Radegasto atvaizdu. T.Harabiui su tokiu pasu kartą pavyko kirsti Kanados ir Aliaskos sieną.

„Valachijos karalystė yra čekų tapatybės parodija, – paaiškino 37 metų T.Harabis, gimęs sovietų mokytojo šeimoje. – Mūsų istoriją ir realybę ženklina depresija, invazija, okupacija, o vaizduotė leidžia daryti viską ir būti, kuo tik nori.“

Gražią fantaziją sugadino pinigai

1997 m. T.Harabis nusprendė Valachijos valdovu karūnuoti Boleką Polivką, garsų čekų aktorių ir klouną, kuris per savo televizijos šou išgarsino karalystę. Jis tapo Valachijos veidu ir padėjo pritraukti tūkstančius turistų. Karūnavimo ceremonija 2000 m. buvo transliuojama visoje šalyje, į iškilmingą renginį atvyko 5 tūkst. svečių. Karaliui jojant žirgu, kareiviai su smailiomis skrybėlėmis šaudė iš patrankų.

Bet jau po metų euforija išblėso. T.Harabis apkaltino B.Polivką steigus konsulatus be jo žinios ir reikalavus milijono Čekijos kronų atlygio už karaliavimą. Karalystės steigėjui ir užsienio reikalų ministrui trūko kantrybė. Jis išleido įsaką pašalinti B.Polivką iš sosto ir naujuoju valdovu paskirti vietinį statybininką Vladimirą Žanelį – Vladimirą II.

„Ši karalystė tebuvo išmonė, bet B.Polivka įsivaizdavo iš tikrųjų esąs karalius“, – paaiškino T.Harabis.

2002 m. ginčas nukeliavo iki teismo, kuriam teko spręsti, kam priklauso karalystės prekinis ženklas ir pajamos, kurios kasmet skaičiuojamos šimtais tūkstančių eurų. Praėjusių metų rudenį teismas pareiškė, kad B.Polivka neturi teisės į karalystės pinigus.

Atėmė pilietybę iš G.W.Busho

Valachija uždirba pinigus įvairiais būdais, pavyzdžiui, parduodama suvenyrus arba siūlydama savo garsios slyvų degtinės degustacijas korporatyviniams klientams. Tačiau pagrindinis karalystės pajamų šaltinis yra pasų gamyba.

Valachijos pasas kainuoja 7,69 JAV dolerio (21 litą), o karalystė jau turi 90 tūkst. piliečių. Tarp jų yra ir buvęs JAV prezidentas George’as W.Bushas. Jam pasą padovanojo Teksase gyvenantis čekas. Tačiau po įsiveržimo į Iraką Valachijos pilietybė iš G.W.Busho buvo atimta.

Išgalvotos karalystės pasai suklaidino ne vieną užsienietį. T.Harabis prisimena, kaip ilgai aiškino vienam pakistaniečiui, kad Valachija nėra tikra valstybė, kai šis joje prašė politinio prieglobsčio.

„Daugybė žmonių galvoja, kad esame nauja valstybė, kaip Kosovas, ir kad atsiskyrėme nuo Čekijos“, – juokėsi T.Harabis.

Karalius nežada pasiduoti

Bet ir fantazijų karalystėje gali užvirti tikros politinės batalijos. Po teismo sprendimo, priimto praėjusių metų rudenį, nuo sosto nušalintas karalius pareiškė neketinąs atsisakyti valdžios. B.Polivkos teigimu, jį vis dar remia 23 iš 28 karalystės municipalitetų.

„Man liko lojalios oro pajėgos, karališkoji gvardija. Mes turime netgi „Trabant“ tankų diviziją“, – gyrėsi karalius Boleslavas.

Tiesa, visos karalystės oro pajėgos – tai penki maži lėktuvai „Cessna“, o tankų divizija – seni sovietinės epochos automobiliai. Tad tikro pilietinio karo Valachijai galbūt pavyks išvengti.

Absurdas kaip apsaugos mechanizmas

Pamiršus visas fantazijas, apie Valachiją galima pasakyti tiek, kad prieš daug amžių šiame regione apsigyveno migruojantis rumunų piemenys, vadinti valachais. XIX amžiaus viduryje čia gimė žymus psichologas Sigmundas Freudas. Tuomet Valachija priklausė Austrijos imperijai.

Valachijos regiono gyventojai turi savo tautosaką ir netgi dialektą. Jie taip pat giriasi, kad išrado ledo ritulio žaidimą. Iš tikrųjų, Valachijos avies išmatos nedaug kuo skiriasi nuo ritulio.
Šiandien Valachija demonstruoja čekų polinkį į absurdą kaip apsauginį mechanizmą nuo šimtmečius trukusio svetimšalių valdymo ir komunistinės epochos. Tokių pavyzdžių yra daug. Čekai giriasi, kad jų tautos didvyris Jara Cimrmanas pirmas pasiekė Šiaurės ašigalį, išrado jogurtą ir internetą. O iš tikrųjų jį patį 1996 m. išrado du radijo laidos žurnalistai.