Maskva Čečėnijoje skina karčius vaisius  

Oficialioji Maskva nuolat kartoja, jog pergalė Čečėnijoje jau čia pat, tačiau aišku, kad taip tik raminama visuomenė. Antrasis karas maištingoje Šiaurės Kaukazo respublikoje tęsiasi ketvirtus metus, ir jo pabaigos nematyti. Tokią išvadą daro Vokietijos laikraščio “Die Zeit” korespondentas Johanesas Fosfinkelis, apsilankęs Čečėnijoje. Jo įspūdžius pateikiame pagal tinklapį “Lenta.ru”.

Kariškiai jaučiasi padėties šeimininkai

Vasaros pradžioje netgi Federalinės saugumo tarnybos (FST) sluoksniuose imta kalbėti, kad karą Čečėnijoje galima būtų laimėti ne tik karinėmis priemonėmis. FST atstovai su savo kolegomis iš Vakarų neoficialiai konsultavosi, kaip būtų galima padaryti galą kruvinam konfliktui. Tačiau netrukus prasidėjo įvairios manipuliacijos.

Vėl grėsmingu balsu prabilo kariškiai, palaikomi Kremliaus. Visi kiti nutilo. Tačiau apsvaigimas nuo tarpinių pergalių gali būti lemtingas. Dabar Čečėnijoje viskas vyksta taip, kaip nori generolai. Jų credo: į prievartą bus atsakyta prievarta.

Po “Kursko” žūties admirolai buvo priversti pripažinti, kad tokia pat nelaimė gali pasikartoti bet kuriuo momentu. Tai liečia ir terorizmą Rusijos sostinėje. Prezidento Vladimiro Putino mestas šūkis, jog teroristus galima galabyti net tualete, neabejotinai privers čečėnus griebtis dar radikalesnių akcijų.

Generolai iš skerdynių Čečėnijoje nepadarė beveik jokių išvadų. Nuostata, kad šį karą laimėti vis dėlto įmanoma, tapo dominuojanti. Bet rūsti kasdienybė liudija visai ką kita.

Pasaulyje labiausiai saugomas kelias

Nuo kontrolės ir leidimų išdavimo punkto “Kaukazas” iki Čečėnijos sostinės Grozno - 68 kilometrai. Tai - labiausiai pasaulyje saugomas kelio ruožas. Pakelėse - šarvuočiai, galintys kiekvieną sekundę atidengti ugnį. Išilgai kelio nuolat skraido karo lėktuvai. Kiekvienu momentu laukiama kovotojų antpuolio.

Visi vairuotojai privalo sustoti ties kiekvienu blokavimo postu (jų yra šeši). Norėdamas nuvažiuoti be problemų, vairuotojas į savo pasą turi įdėti pluoštelį rublių (“tarifas” gerai žinomas).

Žurnalistai į Čečėniją gali nuvykti tik su specialiais leidimais ir su apsauga, kuri atlieka prižiūrėtojo vaidmenį. Rusija tebebijo čečėnų kovotojų ir labai dažnai - tiesos.

Tostai už taiką

Vakarų žurnalistų grupę lydėję Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijų, taip pat FST karininkai demonstravo pasitenkinimą, kad federaliniai kariškiai Čečėnijoje pasiekė “įspūdingų pergalių”. Tačiau jie nenorėjo prisiminti, kad antrasis karas čia vyksta jau ketvirti metai.

Rusijos kariškiai dabar jaučiasi kur kas geriau negu Boriso Jelcino laikais. Jų veiksmams visuomenė labiau pritaria. Nepriklausomos žiniasklaidos Rusijoje beveik neliko. Tuo tarpu čečėnų likimu tik retsykiais susidomi Vakarų žurnalistai.

Kai grupė Vakarų žiniasklaidos atstovų atvyko į Grozną, prieš juos patį pirmą vakarą federaliniai karininkai panaudojo savo specialų ginklą - degtinę. Ji svečių garbei liejosi upeliais. Žurnalistai taip pat buvo vaišinami raugintais kopūstais ir nerūkytais lašiniais.

Įkyrūs palydovai nuolat skelbė tostus už taiką ir tautų draugystę. Jie norėjo atvykėliams parodyti visai kitą Čečėniją - nesugriautą, atgimstančią.

Tačiau retai kada nutylanti artilerijos kanonada visus greitai sugrąžindavo į rūsčią realybę. “Tas gausmas ateina iš poligono”, - bandyta aiškinti atvykėliams. Tačiau netrukus vienas karininkų pripažino: “Karinių manevrų Čečėnijoje nebūna”.

Laimėjimai išpučiami

FST pulkininkas Vakarų žurnalistams nepavargdamas pasakojo apie čečėnų kovotojų ryšius tarptautiniais teroristų tinklais. Jis taip pat sakė, kad, jo duomenimis, Čečėnijoje dar veikia maždaug tūkstantis kovotojų. Jam priminus, kad šis skaičius prieštarauja Maskvos oficialių pareigūnų teiginiams, jog sukilėlių beliko pora šimtų, FST pulkininkas sutriko ir nutilo.

Vėliau jis sakė, kad federalinės pajėgos neseniai sunaikino maždaug šimtą kovotojų. Niekas iš žurnalistų šiuo skaičiumi nepatikėjo, nes jis buvo aiškiai pramanytas - išpūstas.

Pulkininkas sakė, kad čečėnų kovotojai iš islamo šalių, pirmiausiai iš Saudo Arabijos, gauna per metus finansinę pagalbą, kurios vertė - keli šimtai milijonų dolerių. Jis teigė, kad kovotojai minas stato tik už pinigus, gaunamus ir iš arabų šalių, ir iš Turkijos.

Pulkininkas nuolat pažymėdavo, kad rimtį Čečėnijoje drumsčia daugiausiai samdiniai iš įvairių islamo valstybių. Jam priminus, kad per daugiau kaip trejus antrojo karo metus nukauta ir sučiupta vos šeši vadinamieji samdiniai, pulkininkas ilgai mąstė, kokiais argumentais atsikirtus.

Žuvo dešimtys tūkstančių gyventojų

Manoma, kad Čečėnijoje per bombardavimus, apšaudymus iš artilerijos, vadinamuosius valymus žuvo apie 20 tūkstančių taikių gyventojų. Karas šioje maištingoje respublikoje liudija, kad Rusijos generolai galutinai įveikė politikus.

Neribota generolų valdžia pirmiausiai pasireiškia per vadinamuosius valymus, kurie vyksta tiek kaimuose, tiek miestuose. Kariškiai, ieškodami sukilėlių ir ginklų, “šukuoja” be gailesčio. Gaudomi jauni vyrai, plėšiami namai. Vietos valdžia į tą siautėjimą nesikiša, nes neturi jokios įtakos.

Suimtieji laikomi nešildomuose kalėjimuose ir dvokiančiose duobėse, pridengtose grotomis. Kai kurie iš jų tose duobėse kankinami ištisomis savaitėmis.

Suimtieji metodiškai mušami, daugelis iš jų išeina į laisvę su sulaužytais kaulais. Tokiems dar pasisekė. Kitų lavonai atsiduria sąvartynuose. Net oficialiais duomenimis, per antrąjį karą be žinios dingo maždaug devyni šimtai žmonių.

Civilių prokurorų, kurių vadovas - kariškis, įtaka baigiasi už kareivinių vartų. Kariniai prokurorai savo draugų “išdaigas” tiria be didelio entuziazmo. Todėl niekas nesistebi, kad rusų kareiviai “pagal tiesumą” važiuoja per musulmonų kapines ar pasimėgavimui traiško vietos gyventojų automobilius.

“Padėtis kontroliuojama”

Maskvos karinė mašina, kurią sudaro maždaug 100 tūkstančių kariškių, Čečėnijoje įvedė apgaulingą ramybę. Dienomis šeimininkauja federaliniai kariškiai. Naktį valdžią perima čečėnų kovotojai.

Naktimis kontrolės ir leidimų išdavimo postai uždaryti. Prie jų pastatyti skydai skelbia: “Priartėti mažiau kaip dešimties metrų atstumu draudžiama - šauname be įspėjimo!”

Kiekvieną naktį beveik visur aidi šūviai ir sprogimai. Tai girdi ir Grozno komendantas. Tačiau jis Vakarų žurnalistams be paliovos tvirtino: “Padėtį kontroliuojam”. Šiais žodžiais netiki tikriausiai ir jis pats.

Pabėgėliai grįžti nenori

Taikaus gyvenimo indikatorius - sugrįžusių pabėgėlių skaičius. Kaimyninėje Ingušijoje dabar bandoma likviduoti pabėgėlių stovyklas administracinėmis priemonėmis. Kai kurias palapines kareiviai sugriovė.

Promaskvietiška Čečėnijos valdžia su pasitenkinimu praneša, kad pabėgėliai masiškai grįžta. Tačiau ji nutyli, kiek kitų žmonių į Ingušiją pabėga, kad išsigelbėtų nuo nesibaigiančių “valymų”.

Groznas atstatomas labai lėtai. Mieste - pilna griuvėsių. Tiesa, kai kuriuose pusiau sugriautuose namuose žmonės kuriasi. Stiklų į langus jie nededa - užsikala polietileno plėvele. Taip ir pigiau, ir saugiau.

Lemputės dega tik pas tuos, kurie turi elektros generatorių. Visi kiti degina žvakes. Tik kai kuriose sostinės įstaigose yra telefonas. Grozno telefonų abonentų sąrašas telpa trijuose puslapiuose.

Maskva nuolat skiria lėšų Čečėnijos atstatymui. Tačiau didžioji jų dalis lieka Rusijos sostinės priemiesčiuose. Valdininkai, prieinantys prie tų pinigų, už juos Maskvos pakraščiuose statosi didžiulius namus. Tai - jokia paslaptis.

Tuo tarpu čečėnai maitinami šūkiais: “Grozne, mano tėvyne, - tikime gražia tavo ateitimi!” Tai skamba kaip pasityčiojimas.

Peštynės dėl lavonų

Federalinės pajėgos tarpusavyje pešasi dėl nukautų kovotojų lavonų - visiems norisi pasižymėti. Bet Rusijos karininkai ir kovotojų vadai neretai veikia išvien, kad “draugiškai” pasidalytų naftos produktus, gaunamus iš Rusijos.

Karininkai už kelis tūkstančius ar šimtus dolerių paleidžia bet kurį čečėną, net kaltinamą sunkiais nusikaltimais. Tie patys karininkai reketuoja vietos gyventojus: už tam tikrą užmokestį jie pažada nešaudyti į langus ir tankais nelaužyti tvorų.

Nesibaigiantis karas padarė didžiulę įtaką jaunų čečėnų sąmonei. Kai jis prasidėjo, dabartiniai vyrai buvo dar tik vaikai. Jie dabar žino, kad neturi ateities, kad jų gyvybė neverta nė skatiko. Daugumai vaikinų liko vienas pasirinkimas: arba tarnauti Maskvai pavaldžioje milicijoje ir taip pelnyti išdaviko etiketę, arba išeiti į mišką pas kovotojus.

Dažniausiai pasirenkamas antrasis variantas. Čečėnų kovotojų gretos nuolat pasipildo naujokais. Karui galo nematyti.

Mažina savo nuostolius

Neseniai Maskvos pareigūnai paskelbė, kad per daugiau kaip trejus metus Čečėnijoje nukauta maždaug 15 tūkstančių kovotojų.

Tų pačių pareigūnų duomenimis, per 1999 spalio 1 dieną prasidėjusį antrąjį karą žuvo beveik 5 tūkstančiai Rusijos kariškių ir milicininkų, o dar 13 tūkstančių kareivių ir milicininkų buvo sužeista; dingusiais be žinios laikomi 28 žmonės.

Tuo tarpu neoficialių šaltinių ir kareivių motinų organizacijų teigimu, žuvusių rusų karių ir milicininkų skaičius gali siekti net 11 tūkstančių.