Gražūs žodžiai, o sistema liko supuvusi

"Marionete nebūsiu", – rėžė Ukrainos ekonomikos ministras Aivaras Abromavičius ir pridūrė, kad daugiau nevadovaus Ukrainos ekonomikos ministerijai, nes visoms jo sumanytoms reformoms pagalius į ratus nuolat kaišioja įtakingi prezidento Petro Porošenkos verslo ir politiniai sąjungininkai.

Sistema – ta pati

Daugelio paprastų ukrainiečių nuomone, niekas šalyje po 2014 m. reikšmingai nepasikeitė. "Esu įsitikinęs, dabar valdžioje – vagys, kaip ir anksčiau. Dabar irgi vagia. Valdžioje – oligarchai. Nieko nesitikime iš jų. Jau buvo viena privatizacijos banga po SSRS žlugimo. Ir ką? Privatizavo oligarchai ir nieko gero iš to neišėjo", – taip apie daugiau nei trijų šimtų valstybinių įmonių privatizavimą, kuris vyks Ukrainoje, atsiliepė vienas Kijevo gyventojas.

Taip mano ne jis vienas. Štai ekonomikos ministru 2014 m. paskirtas A.Abromavičius faktiškai pasakė tą patį, tik kiek subtiliau.

Anot jo, daroma viskas, kad bet kokios reformos, kurios pakeistų Ukrainą ilgus metus smaugiančią korupcinę-oligarchinę sistemą, neįvyktų.

"Traukiuosi dėl smarkiai suaktyvėjusio priešinimosi bet kokioms reformoms šalyje. Ir tai ne tik paramos ar politinės valios nebuvimas. Tai aktyvūs veiksmai mūsų planuojamoms ir vykdomoms reformoms paralyžiuoti", – aiškino savo pasitraukimo priežastis A.Abromavičius.

Situacija – apverktina

Kas vyksta Ukrainoje? Nieko naujo. Kaip ir anksčiau, vietos oligarchai čia dalijasi įtaka ir bando apsaugoti Ukrainą apraizgiusią sistemą, kuri ilgus metus jiems garantuoja įtaką ir jų verslo imperijų stabilumą. Kaip visuomet, į visa tai įtraukiamas ir Ukrainos politinis elitas, kurio nariai – arba tie patys oligarchai, arba jų už virvučių tampomi įvairūs politikos veikėjai.

Be abejo, visiems jiems visiškai nereikia jokių esminių dabartinės sistemos pokyčių.

Nenuostabu, kad Damoklo kardas virš A.Abromavičiaus galvos pakibo dar tada, kai jis ėmėsi pertvarkos – pirmiausia valstybinėse įmonėse, tai sukėlė didelį Ukrainos oligarchų nepasitenkinimą.

Kad ši sistema – supuvusi per visus galus, parodo skaičiai: 40 mln. gyventojų turinti Ukraina yra viena blogiausiai veikiančios ekonomikos valstybė Europoje. Tarptautinės organizacijos "Transparency International" ataskaitoje ši šalis įvardyta esanti 130-oje iš 168 šalių ir teritorijų, apžvelgtų 2015 m. pagal korupcijos suvokimo indeksą (Corruption Perceptions Index, CPI).

Visa tai lemia katastrofišką Ukrainos ekonomikos būklę: pernai ekonomika susitraukė 10,4 proc., vertinant pagal bendrąjį vidaus produktą; nacionalinė valiuta grivina, lyginant su Jungtinių Valstijų doleriu, per praėjusius metus nuvertėjo net 52 proc., t.y. iki 24 grivinų už dolerį; aukštas korupcijos lygis trukdo į šalį įžengti užsienio investuotojams, kurių verkiant reikia ūkiui modernizuoti.

Nutrūkus ekonominiams ryšiams su Rusija, Ukraina ne tik prarado rinką, bet ir pigesnes žaliavas.

Galiausiai šalies ekonomikai skaudžiai atsiliepė konfliktas Donbase, pagrindiniame pramoniniame Ukrainos regione.

Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde įspėjo Kijevą, kad Ukrainos vyriausybės nenoras ryžtingai kovoti su korupcija – nerimą keliantis ženklas ir tai gali turėti neigiamų padarinių deryboms dėl kreditų, be kurių šalis neišgyventų.

TVF praėjusių metų kovą patvirtino 17,5 mlrd. JAV dolerių vertės ketverių metų trukmės Ukrainos kreditavimo programą ekonominei padėčiai stabilizuoti ir augimui skatinti, tačiau Kijevas tegavo tik dvi iš keturių planuotų TVF paskolos išmokų.

Kaip skelbia vietos žiniasklaida, Ukrainos vyriausybė iki šiol nesuderino su TVF tarpinio memorandumo, kurio pasirašymas – pagrindinė sąlyga gauti eilinę finansinę injekciją iš TVF (1,7 mlrd. JAV dolerių).

Nuo to priklauso ir Ukrainos galimybės sulaukti solidžios finansinės paramos iš kitų užsienio kreditorių: tarptautinių finansų organizacijų ir Vakarų vyriausybių.

Žaidimai dėl įtakos

Sakoma, kad vienos nuožmiausių kovų Kijeve šiuo metu vyksta tarp oligarchų, susijusių su šalies vadovu Petro Porošenka ir ministru pirmininku Arsenijumi Jaceniuku.

Protestų Kijeve metu abu šie veikėjai deklaravo esantys sąjungininkais, tačiau, regis, susipyko.

Deja vu! Analogiška situacija susiklostė po vadinamosios Oranžinės revoliucijos Ukrainoje. Tąsyk buvęs šalies prezidentas Viktoras Juščenka ėmė rietis su tuomete ministre pirmininke Julija Tymošenko, su kuria 2004 m. tūkstančiams skurstančių ukrainiečių aiškino apie būtinybę integruotis į Vakarus, esą dėl to jų gyvenimas pagerės.

Dabar atkaklios varžybos prasidėjo tarp prezidento, dar pravardžiuojamo Šokolado baronu, ir karingumu garsėjančio premjero – teigiama, kad A.Jaceniuko pozicija nepatinka kai kuriems prezidento P.Porošenkos komandos nariams.

Šiame politinių ryklių apsistumdyme labai įdomus vienas veikėjas, kaip sakoma, tyliai veikiantis Kijevo koridoriuose. Tai Ihoris Kononenka. A.Abromavičius būtent šį veikėją įvardijo pagrindine figūra, trukdžiusia jam įgyvendinti būtinas reformas valstybinių įmonių sektoriuje.

Be to, ministras patvirtino, kad tas aukšto rango šalies vadovo partijos veikėjas ne sykį bandė prastumti savus žmones į svarbius postus Ekonominės plėtros ir prekybos ministerijoje.

Nenuostabu, kad jeigu Ukrainoje vyks didelio masto privatizacija, reikiamose vietose turi būti reikiami žmonės.

Apie I.Kononenką ir jo įtaką, beje, užsiminė ir Michailas Saakašvilis, buvęs Gruzijos prezidentas, tapęs Odesos srities gubernatoriumi.

"Taip, galiu patvirtinti, kad visos mūsų iniciatyvos siekiant pakeisti valstybės įmonių vadovus buvo blokuojamos asmeniškai ministro pirmininko, patariant I.Kononenkai ir dar kelioms įtakos grupėms", – pripažino M.Saakašvilis ir pridūrė, kad žinojo, jog su tais asmenimis problemų turi ir ministras A.Abromavičius.

Beje, buvęs Gruzijos vadovas dėl savo pastabų apie "vagis Ukrainos vyriausybėje" jau spėjo įsivelti į konfliktus su A.Jaceniuko šalininkais.

Vienas iš jų – Arsenas Avakovas, vidaus reikalų ministras, vieno Nacionalinio saugumo tarybos posėdžio metu pareiškė, kad M.Saakašviliui "reikėtų nešdintis iš Ukrainos". O A.Jaceniukas apšaukė M.Saakašvilį gastrolieriumi ir taip pat pareikalavo "nešdintis iš Ukrainos".

Po šio konflikto, kurio nesugebėjo suvaldyti net šalies vadovas P.Porošenka, posėdį teko nutraukti.

Grįžtant prie I.Kononenkos, šis veikėjas – P.Porošenkos partijos vicepirmininkas, kurį Ukrainos žiniasklaida praminė pilkuoju kardinolu ir kuris įgyvendina prezidento politinę valią, tad kodėl su juo bendradarbiauja A.Jaceniukas? Geras klausimas. O kodėl P.Porošenkos aplinkos asmenys blokuoja reformas, kurias šalies vadovas remia?

Pilkasis kardinolas?

I.Kononenkos veikla, ypač susijusia su valstybinėmis Ukrainos bendrovėmis, teisėsauga ir žiniasklaida, susidomėjo pernai.

Teigiama, kad šis veikėjas, kuris yra prezidento P.Porošenkos senas bičiulis, dėl turimos politinės įtakos kraunasi turtus.

P.Porošenka drauge su I.Kononenka – Tarptautinio investicinio banko savininkai. Ir jiedu pažįstami daugiau nei du dešimtmečius.

Ministras A.Abromavičius sakė, kad I.Kononenka itin rūpinosi, kad į tam tikras valstybines bendroves būtų įtaisyti jo patikėtiniai. Tarp tų įmonių – viena lavybos bendrovė, rinkos tyrimų agentūra ir kai kurios metalurgijos bendrovės. Be kita ko, šis veikėjas labai domėjosi Nacionaline akreditavimo tarnyba ir reikalais valstybinėje energetikos kompanijoje "Naftogaz".

Pasak kai kurių Ukrainos žiniasklaidos leidinių, šiuo metu didelė dalis Ukrainos energetikos įmonių yra prižiūrimos P.Porošenkai ištikimų žmonių.

Taip pat vienas iš I.Kononenkos paskirtų asmenų neseniai tapo valstybinės geležinkelių monopolininkės vadovu.

Kai kurie Ukrainos ir Vakarų žurnalistai sako, kad valstybei priklausančių įmonių kontrolė leidžia iš jų nutekinti dideles sumas pinigų.

Premjero ir prezidento karas?

Kita vertus, visi šie korupciniai valdančiojo Ukrainos elito reikaliukai tokie painūs, kad net patys ukrainiečiai, stebintys procesus savo šalyje, sunkiai gali pasakyti, kas dedasi ir kas ko nepasidalija.

Tačiau, regis, tarp prezidentūros ir vyriausybės pamažu klostosi karo padėtis. A.Jaceniukas po ministro A.Abromavičiaus sprendimo trauktis pareiškė, kad ir jis trauksis, jeigu juo ir jo komanda nebepasitikima. "Visi atėjome čia kaip viena komanda ir ateityje dirbsime kaip viena komanda, – aiškino Ukrainos vyriausybės vadovas per Aukščiausiosios Rados posėdį, kurį transliavo televizija. – Ir jeigu bus nuspręsta, kad ši komanda turi būti pakeista, tuomet mes visi kartu pasitrauksime."

P.Porošenka kiek anksčiau aiškino, kad jis toliau tęs būtinas reformas, bet esą norėtų matyti tam tikrų pokyčių vyriausybėje.

"Prezidentas pabrėžė esantis ryžtingai nusiteikęs tęsti reformas, kurių Ukrainos visuomenė tikisi iš valdžios, – buvo sakoma jo tinklalapyje paskelbtame pranešime. – Bet reikėtų perkrauti vyriausybę."

Ukrainos žiniasklaida jau kurį laiką prognozavo, kad vasario viduryje vyriausybė gali būti pertvarkyta. A.Jaceniuko pareiškimas apie jo komandos nedalomumą atrodo tiesiogiai nukreiptas prieš P.Porošenkos užuominą apie vyriausybės perkrovimą.

Kalbama, kad A.Jaceniukas nenori leisti prezidentui ir jo partijai užsitikrinti didesnę įtaką priimant sprendimą dėl koalicinės vyriausybės sudėties. Kai kurie P.Porošenkos sąjungininkai kaltina premjerą, kad šis dangsto neskaidrius verslo interesus, kurie dešimtmečius darė didelę įtaką šalies politikai.

Kita vertus, kaip galima spręsti iš A.Abromavičiaus komentarų, tiek premjero, tiek prezidento pašonėje esantys veikėjai bando tempti paklodę į savo pusę. Ir tai daroma dėl to paties – didelių pinigų.

"Deja, kai kurie artimiausi prezidento ir premjero sąjungininkai, kurie buvo kritikuojami vietos ir tarptautinės žiniasklaidos, kišosi į valstybės valdomų korporacijų verslą. Mano atveju tie vaikinai iš esmės bandė perimti dalį ministerijos, brutaliu būdu paskirdami savo žmones", – pažymėjo A.Abromavičius.