Po trylikos metų prezidento poste Vaclavas Havelas liko ištikimas savo idealams  

Pirmieji trys mėginimai išrinkti naująjį Čekijos prezidentą praėjusią savaitę baigėsi nesėkme - nė vienas pretendentų nesurinko pakankamai parlamentarų balsų. Penktadienį vėl bus bandoma išrinkti Vaclavo Havelo įpėdinį.

Pasaulio žiniasklaida plačiai komentuoja legenda tapusio prezidento nuėjimą nuo politinės arenos, vienbalsiai pripažindama, jog V.Havelas tapo kovos su komunizmu simboliu.

Moralios politikos gynėjas  

Savaitraštis “Echo planety”, V.Havelo pasitraukimui iš aktyvaus politinio gyvenimo paskyręs specialų straipsnį, akcentavo, kad Čekijos vadovas buvo vienas iš nedaugelio politikų, nepripažinusių amoralios politikos. Tai - unikali politiko savybė, pažymėjo savaitraštis.

Jo idėjiniai oponentai stengėsi įrodyti priešingai. Jie pirštu badė į disidento kilmę piršdami savo išvadą: esą kokios moralės galima tikėtis iš vadinamųjų buržujų atstovo.

V.Havelas įrodė, kad turtai ir valdžia sugadina ne visus, kad, kaip ir paprastas žmogus, politikas gali būti padorus.  

Milijonieriaus sūnus  

Prieš 25 metus kompartijos laikraštis “Rude pravo” paskelbė straipsnį, pavadintą “Kas yra Vaclavas Havelas?” Tuometinio disidento ir būsimojo prezidento biografija šiame leidinyje buvo pateikta beveik kaip prokuroro kaltinamoji kalba teisme.

“Vaclavas Havelas gimė 1936 metais milijonieriaus šeimoje. Tėvui priklausė kino studija “Barandov”, keli restoranai, penki namai Prahoje, 1400 hektarų miško”.

Vadovaujantis “Rude pravo” logika, V.Havelo kilmė padarė poveikį jo, kaip disidento, pažiūroms.

Vėliau jis prisimins: “Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje komunistinė valdžia tiesiog persekiojo mūsų šeimą. Bet, pažvelgęs atgal, įsitikinau - nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Galėjau į gyvenimą pažvelgti iš apačios. Sunkumai man padėjo objektyviai vertinti mane supantį pasaulį”.  

Prahos pavasario aidas  

“Echo planety” pažymėjo, kad į aktyvaus disidento kelią V.Havelas stojo tuoj po to, kai 1968 metais Kremliaus nurodymu buvo nutrauktos tuometinėje Čekoslovakijoje pradėtos reformos, pavadintos Prahos pavasariu. Šalį okupavo SSRS ir jos satelitų kariuomenė.

Praėjus keliems mėnesiams po Prahos pavasario nuslopinimo, V.Havelas, tuomet jau žinomas ne tik kaip disidentas, bet ir kaip dramaturgas, su draugais paskelbė peticiją “Chartija-77”, kurioje pasmerkė Čekoslovakijos valdžią, stojusią į kolaboravimo su okupantais kelią.

Tuo tarpu jis su bičiuliais pasirinko savo kelią - kovą su diktatūra, kuri paremta dogmomis ir neapykanta laisvei bei demokratijai. Ši kova buvo sunki - V.Havelas už grotų praleido penkerius metus.

Valdžia siekė juo atsikratyti - ne kartą jam siūlė išvykti į Vakarus. Tačiau jis disidento gyvenimo neiškeitė į emigranto dalią. Taip jis įrodė ištikimybę savo tautai ir tėvynei.  

“Aksominė revoliucija”  

Po 1989 metų “aksominės revoliucijos”, suteikusios tuometinei Čekoslovakijai nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, įžymusis disidentas tapo pirmiausiai moraliniu savo šalies lyderiu.

“Kada nors istorikai pavadins šias dienas nepaprastomis”, - 1989 metų lapkritį 200 tūkstančių žmonių miniai sakė V.Havelas. “Aksominė revoliucija” nuvertė komunizmą ir vos ne per vieną naktį pavertė V.Havelą nacionaliniu lyderiu.

1977 metais prasidėjęs sąjūdis, kurio biblija tapo “Chartija-77”, suvaidino didelį vaidmenį 1988-aisiais prasidėjusiose antivyriausybinėse demonstracijose. V.Havelas vadovavo disidentų grupei, kuri 1989 metais įsteigė Pilietinį forumą ir derėjosi su komunistais.

Būtent V.Havelas įtikino komunistų lyderį Milošą Jakešą ir kompartijos vadovybę po masinių 1989-ųjų lapkričio demonstracijų atsistatydinti.

Jau kitą mėnesį V.Havelas buvo išrinktas Čekoslovakijos prezidentu, o vėliau - pripažintas bei pagerbtas visame pasaulyje. 1990 metais jis gavo UNESCO premiją už žmogaus teisių gynimą, o 1991-aisiais buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.  

Čekai jį pamilo  

Jo populiarumas visada buvo didelis - retai kada mažesnis nei 50 procentų. 1990-aisiais jo reitingas siekė 88 proc., o 1997-ųjų sausį - 87 procentus.

Vienas didžiausių V.Havelo nusivylimų ir viena iš nedaugelio jo politinių nesėkmių buvo Čekoslovakijos subyrėjimas 1992 metais. Jo raginimai surengti referendumą dėl Čekoslovakijos likimo buvo šiurkščiai atmesti, ir jis atsistatydino.

Tačiau V.Havelas neliko istorijos nuošalyje - 1993-iųjų sausį jis buvo išrinktas po Čekoslovakijos skilimo atsiradusios Čekijos Respublikos prezidentu, kurio įgaliojimai - daugiausia simbolinio pobūdžio.

Jis vadovavo šaliai tuo metu, kai jos ekonomika virto pavyzdine visame regione, kai ji 1999-aisiais buvo priimta į NATO ir kai užsitikrino garantijas, jog 2004 metais bus priimta į Europos Sąjungą.  

Asmeninio gyvenimo problemos  

Tačiau po to, kai 1996-aisiais nuo vėžio mirė jo žmona, kuriai jis iš kalėjimo parašė įžymiuosius “Laiškus Olgai”, virš V.Havelo galvos ėmė tvenktis debesys.

Jo politinė įtaka ėmė mažėti, jis buvo kritikuojamas dėl esą pernelyg didelio kišimosi į vyriausybės reikalus.

Kai kurie asmeninio V.Havelo gyvenimo aspektai čekams nepatiko. Po žmonos mirties praėjus metams, jis pribloškė visuomenę vesdamas žymią aktorę Dagmar Veškrnovą, anksčiau simpatizavusią jo idėjiniams priešininkams - komunistams.

Vėliau aistros aprimo. Jo kritikai, matyt, prisiminė posakį, kad meilė - visagalė.