Atsistatydino Armėnijos prezidentas A. Sarkisianas

„Labai ilgai galvojau ir po beveik ketverių metų aktyvaus darbo nusprendžiau atsistatydinti iš Armėnijos prezidento posto. Tai absoliučiai nėra emocinis sprendimas, jis priimtas vadovaujantis tam tikra logika“, – sakoma A. Sarkisiano pranešime, paskelbtame Armėnijos prezidento svetainėje.

A. Sarkisianas pranešime pažymėjo, kad „prezidentas neturi reikiamų įrankių daryti įtaką esminiams vidaus ir užsienio politikos procesams šiuo sunkiu šaliai ir tautai laikotarpiu“.

„Šiuo mūsų valstybei sunkiu metu, kai reikia nacionalinės vienybės, prezidento institucija neturėtų būti paskalų ir sąmokslo teorijų objektu, taip nukreipiant visuomenės dėmesį nuo svarbiausių klausimų.“

„Šiandien labiau nei bet kada mums reikalingi prasmingi, gerai apgalvoti, apsvarstyti veiksmai. Priešingu atveju mes, viso pasaulio armėnai, nepasieksime savo misijos tikslo, o atsidursime istorijos nuošalyje. Nebeturime teisės daryti klaidų“, – teigė A. Sarkisianas.

Armėnijos prezidentas pažymėjo, kad 10-ojo dešimtmečio pradžioje, įvykus rimtiems geopolitiniams pokyčiams, Armėnijos gyventojai gavo plačiausias galimybes kurti savo nepriklausomą valstybę.

„Mūsų misija buvo ne pakeisti vieną vėliavą kita, o sukurti šalį, kuri po šimtmečių vėl užtikrins armėnams saugumą, pažangą ir klestėjimą. Pabrėžiu, kad nepriklausomos valstybės egzistavimo pagrindas yra gebėjimas prisiimti atsakomybę, kai suvokiame, kad tik mes patys esame savo pergalių kūrėjai, pralaimėjimų kaltininkai. Įkvėptas šios istorinės progos, aš, kaip ir daugelis mano tautiečių, pasišvenčiau šiai misijai. Dėl įvairių priežasčių mano dalyvavimas skirtinguose etapuose keitėsi, bet aš niekada nenustojau tikėti, kad galiausiai įgyvendinsime savo nacionalinius tikslus“, – pridūrė A. Sarkisianas.

Jis pažymėjo, kad tai buvo pagrindinis jo sutikimo tapti Armėnijos prezidentu motyvas.

Armėnijos parlamentas A. Sarkisianą išrinko prezidentu 2018 metų kovo pradžioje, pareigas jis pradėjo eiti tų pačių metų balandžio 9 dieną. Pagal naująją Konstituciją, pagal kurią Armėnija perėjo prie parlamentinės valdymo formos, prezidentas renkamas septynerių metų kadencijai.

„Priimdamas šį svarbų sprendimą [užimti prezidento postą], vadovavausi man pateiktu siūlymu, pagal kurį naujoji prezidento institucija turėjo turėti įrankius, galimybes daryti įtaką užsienio politikai, ekonominei, investicijų politikai, santykiams su išeivija, taip pat skatinti nacionalinius interesus tarptautinėje arenoje, kurti naują mokslinę edukacinę ir aukštųjų technologijų aplinką.“

Pasak A. Sarkisiano, kiek vėliau įvyko 2018-ųjų balandžio–gegužės įvykiai, kai Armėnijoje kilo revoliucija, po kurios į valdžią atėjo dabartinis premjeras Nikolas Pašinianas.

„Gali kilti klausimas, kodėl tada neatsistatydinau? Atsakymas akivaizdus – kadangi prisiėmiau atsakomybę eiti šalies prezidento pareigas. Buvau įsipareigotas padaryti viską, kas nuo manęs priklauso, kad išvengčiau tolesnio vidinio susiskaldymo gilėjimo, galimų susirėmimų, kurie galėtų sukelti itin neigiamų pasekmių. Stengiausi panaudoti dėl ilgamečio darbo įgytą autoritetą ir ryšius, panaudoti savo tarptautinį politinį ir ekonominį potencialą kuriant stiprią, stabilią valstybę“, – kalbėjo A. Sarkisianas.

„Vėlgi gali kilti klausimas, kodėl prezidentas nesugebėjo daryti įtakos politiniams įvykiams, atvedusiems mus prie dabartinės nacionalinės krizės. Priežastis ir čia akivaizdi: tinkamų įrankių trūkumas, kuriuos bet kuris valdžios pareigūnas semiasi tik iš vieno dokumento – Konstitucijos. Kai kurių mūsų galimų problemų šaknys slypi dabartiniame Pagrindiniame įstatyme. Susiklostė paradoksali situacija, kai prezidentas turi būti valstybingumo garantas, faktiškai neturėdamas jokio realaus instrumento. Konstitucija taip pat numato vieno instituto viršenybę kito atžvilgiu, sukuria kliūtis žinomiems išeivijos specialistams dalyvauti valdant istorinės tėvynės valstybines institucijas“, – mano A. Sarkisianas.

Pasak jo, Armėnija yra parlamentinė respublika savo forma, bet ne turiniu.

„Mano pasiūlymo tikslas yra ne pereiti nuo vienos valdymo formos prie kitos (iš parlamentinės į pusiau prezidentinę ar prezidentinę), o sukurti valstybės santvarką, pagrįstą stabdžių ir atsvarų sistema. Be jos sunku kalbėti apie reikšmingus pasiekimus, nes pažangą ir sėkmę galima pasiekti tik nuspėjamoje, gerai koordinuotoje sistemoje. Džiaugiuosi, kad buvo sukurta Konstitucijos pakeitimų komisija, už kurią dėkoju vyriausybei. Tikiuosi, kad konstituciniai pokyčiai įvyks su laiku, o kitas prezidentas ir prezidentinė institucija galės dirbti labiau subalansuotoje, koordinuotoje aplinkoje“, – teigė A. Sarkisianas.

Jis pažymėjo, kad Armėnija gyvena unikalioje tikrovėje, kurioje prezidentas negali turėti įtakos karo ar taikos klausimams.

„Realybė yra tokia, kad jis negali vetuoti įstatymų, kurie, jo nuomone, yra netinkami valstybei ir jos žmonėms. Realybė, kai prezidento galimybės suvokiamos ne kaip pranašumas valstybei, o kaip grėsmė įvairioms politinėms grupėms“, – pridūrė jis.

„Realybė, kurioje prezidentas negali panaudoti didžiosios dalies savo potencialo sisteminėms vidaus ir užsienio politikos problemoms spręsti. Realybė, kurioje pasaulis yra nuolatinių neramumų sūkuryje, o prezidentas neturi konstitucinio instrumento, kad padėtų savo šaliai. Realybė, kurioje valstybės vadovas, o kartais ir jo šeima tampa įvairių politinių grupių taikiniu. Pastariesiems rūpi ne tiek prezidentinės institucijos pasiekimai šalies labui, kiek mano praeitis, įvairios sąmokslo teorijos ir mitai.“

„Šis „susirūpinimas“ manimi peržengia moralės ribas, ir galiausiai tiesiogiai neigiamai veikia mano sveikatą“, – pridūrė A. Sarkisianas.